captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Poluninas: pasakiau – gyvensiu kaip kvailys ir draugus rinksiuosi kvailius

Protingieji perkreipė pasaulį, jie jį pastatė tokį sudėtingą, kad jis tapo kreivas, neteisingas, neįkvepiantis, neišprotėjęs, mano vienu geriausių pasaulio klounų tituluojamas Viačeslavas Poluninas.
D. Rozhkovo (Wikipedia) nuotr.
D. Rozhkovo (Wikipedia) nuotr.

Protingieji perkreipė pasaulį, jie jį pastatė tokį sudėtingą, kad jis tapo kreivas, neteisingas, neįkvepiantis, neišprotėjęs, mano vienu geriausių pasaulio klounų tituluojamas Viačeslavas Poluninas.

Interviu LRT televizijos laidai „Stilius“ V. Poluninas teigė, kad svarbu per gyvenimą ne lėkti, o mėgautis kiekviena akimirka: „Nereikia nieko daryti „kada nors, kažkaip, kažkur“. Ne kažkur ir kada nors, o dabar ir čia. Tai supranta kvailiai ir vaikai – jie išsyk kaip membrana reaguoja į džiaugsmą ir neteisybę. Ir aš pasakiau – gyvensiu kaip kvailys ir draugus rinksiuosi kvailius. Ir darysiu tik kvailus dalykus“.

Siekia, kad spektaklyje visi pajustų džiaugsmą

„Užsiimu vizualiu teatru, kuris nesuvokiamas žodžiui. Bandau pasiekti tai, ko negali kalba. Perteikti tai, kas nepasakoma žodžiu, labai sunku. Tai sapnai, fantazijos, svajonės. Galima lyginti su Federico Fellini filmais. Tai beribė fantazija su puikiais personažais, kuriuos įsimyli ir iškeliauji į begalinę kelionę paskui sapnus“, – taip savo veiklą apibūdina pašnekovas.

Pasaulio pripažintas menininkas, unikalios mimų kultūros puoselėtojas, klounas, sproginėjantis nuo idėjų, – taip apie Slavą atsiliepia kritikai ir laiko jį vienu iš geriausiųjų dešimtuko.

Ne menkiau nuo jo kvaišta gerbėjai, net nesuvokiantys, kas vyksta spektakliuose, o pats Slava linksmai cituoja jų žodžius: „Močiutės sako: „Visą spektaklį praverkiau, taip gaila to vargšiuko personažo, kaip jam nepasisekė gyvenime.“ Pankai sako: „Pagaliau tai mūsų spektaklis.“ Profesorius džiūgauja: „Tai naujas analitinis kitokio teatro darbo principas.“ Stengiuosi, kad kiekvienam būtų savo. Tai tarsi sluoksniuotas pyragas, skirtas inteligentui, vaikui, bepročiui, poetui ar kam kitam – svarbu, kad spektaklyje visi pajustų džiaugsmą.“

Pirmas mokytojas – Ch. Chaplinas

Kas gi iš tiesų yra Slava Poluninas? Ko gero, šiandien mažai kas prisimintų 1981-ųjų Rusijos televizijos naujametės nakties „Žydrąjį žiburėlį“. Tuomet pasirodė niekam nežinomas personažas su pripučiamais telefonais, per tris šou minutes užkariavo auditoriją ir pradėjo naują klounados etapą visoje tuometinėje sovietinėje erdvėje.

„Mano kelias buvo ilgas. Kažkada įsimylėjau Charlie Chaplino filmą „Mažylis“. Man tebuvo dešimt metų. Tada ir pasisukau į tą pusę, o Ch. Chaplinas buvo mano pirmas mokytojas. Jis įrodė, kad galima kurti paprastai ir visiems, ne tik išrinktiesiems. Aš irgi stengiuosi, kad spektaklis įkvėptų bet kokią publiką. Toks mano sąmoningas principas, kurio laikausi“, – tvirtina Slava.

Su juo susitikome Prancūzijos viduryje, mažo miestelio pakrašty. Sutapimas – netoliese Disneilendas. Tačiau jis klounui nerūpi – gerokai svarbiau kitos stichijos.

„Mano biblioteka – tūkstančiai knygų apie festivalius, cirką, humoristinių, filosofinių“, – mosteli Slava, paklaustas apie savo mokytojus. Knygų kolekcija įspūdinga – visa cirko, karnavalų, juokų ir pasaulio linksminimo istorija.

Tuo metu greta Ch. Chaplino pats klounas mini pavardes legendų, klojusių pamatus mimų ir subtilaus humoro pasaulyje: Marcelis Marceau, Leonidas Engibarovas... Tačiau, tiesą sakant, visos profesinės žinios Slavą pasiekė netiesiogiai.

„Natūralu, kad viską teko traukti vos ne dantimis. Jei kam pasitaikė nuvykti į Lenkiją, kur kažką pamatė, tempdavausi jį namo ir viską ištraukdavau – kas ten ir kaip. Kito prašydavau – atvežk knygą, ir atveždavo užkištą kišenėje. Ištraukdavau visus žinių briliantus. Paskui, kai vartai atsivėrė, mane užtvindė. Turiu milžinišką infocentrą – viskas, kas geriausia komedijose, cirke, filmuose ir pan. Net springdamas iš malonumo žiūriu, skaitau, gaunu didžiulį džiaugsmą ir juo dalijuosi su kitais“, – pasakoja V. Poluninas.

Populiarumą atnešė ekspresyvaus idiotizmo spektakliai

Tiesa, Slavos mama norėjo, kad sūnus taptų inžinieriumi: „Tais laikais atrodė, kad inžinieriai gali išsilaikyti, o visa ta šutvė – klounai ir kiti, nežinia, ar galės išgyventi. Taigi nuėjau į Ekonomikos institutą, tris kursus mokiausi. Paskui atsitempiau mamą į miuzikholo (Leningrade toks buvo) spektaklį, kurį vakarais kūriau. Kai ji pamatė mane fantastiško grožio spektaklio centre, kaip nuostabiai viską dariau, pasakė: „Gal taip ir užsidirbsi, aš nereikalauju.“ Tą pat akimirką mečiau institutą ir pasukau į kitą pusę“.

Pasukęs į kitą pusę, iš Rusijos glūdumos kilęs Viačeslavas ėmė kurti ekspresyvaus idiotizmo spektaklius, atnešusius jam neregėtą populiarumą. Jo sumanytas neapibūdinamas personažas Asisiajus jau 30 metų svaigina primityviu nuoširdumu, o pats Slava prisipažįsta paleidęs į pasaulį savo vizijas, iki šiol stulbinančias paprastumu ir sentimentais.

Nors tai anais laikais ir nebuvo lengva, nors sovietų valdžiai jo spektakliai žavesio nekėlė, praeities Slava nedramatizuoja: „Uždarydavo, drausdavo. Pvz., penkeriems metams užvėrė kelius į televiziją. Visur keliauju, pasirodau geriausiose salėse. Staiga – į Italiją nevažiuosite, į Centrinę televiziją negalima. Įlindau į mažą salę 70-čiai žmonių ir su tokiu malonumu dirbau... Buvo kaip saviveikla, kad nevertintų meno tarybos. Ateidavo draugai, jokių meno tarybų ir tiek džiaugsmo kas vakarą. Koks skirtumas – Suvažiavimų rūmai ar mažas kambariukas. Džiaugėmės, gyvenome su draugais, ko dar reikia...“.

Miegui gaila laiko

„1989-aisiais išvykau gastroliuoti ir iki šiol negrįžau, – gudriai mirkteli vienas geriausių pasaulio klounų ir neslepia savo kūrybinius rezervus pildantis tik iš gyvenimo, kur kūpa įkvėpimo šaltiniai. – Žmonės net nepastebi, kokie stebuklai vyksta greta jų, o man norisi viską paliesti, priglausti, perprasti. Mano gyvenime žodis „darbas“ uždraustas. Jis susijęs su tuo, kas nemėgstama, bet būtina, tačiau ne tai, apie ką svajojai. Man gaila miegoti – tiek visko galima padaryti, norisi to, ano griebtis. Bet aš nedirbu: skraidau, plaukioju ir viską, ką darau, darau springdamas džiaugsmu. To negali vadinti darbu.“

Namas, kuriame, viešėdamas Prancūzijoje, apsistoja žinomas klounas, primena pasakų pasaulį. Jis iš esmės skiriasi nuo tų gyvenimo sąlygų, kuriomis Slava tenkinosi karjeros pradžioje. Cirko artisto gyvenimas ir klajonės slypi Slavos prigimtyje. O namų skirtingose šalyse dabar jis turi ne vieną. Tačiau pinigų tema čia niekuo dėta – Slava tikina apie pajamas negalvodavęs nei anksčiau, nei dabar.

„Kažkuriuo metu supratau: jei ką darai su meile, pinigai ateina. Buvo laikas, kai teko pragyventi už kapeikas. Bet yra draugai. Šiandien tu visus pamaitinai – ryt tave visi pamaitins. Tai ne bėda. 1991-aisiais Peterburge visą žiemą išsilaikėme su maišu bulvių. Ir to nepastebėjau, nemačiau sunkumų. Nusipirkau maišą bulvių, pavalgiau, išgėriau arbatos, ir viskas, nes reikia spėti tą ir aną. To, ką turi, turi pakakti. Jei esi patenkintas vieta, kurioje gyveni, ja džiaugiesi, koks skirtumas, kokia ji.

Kai manęs pasidaro daug, duokit man gamyklą – ją užpildysiu. Duokit man mažą kambarėlį, ir jo man pakaks. Man tas pats, kur būti, svarbu, kad su džiaugsmu. O su draugais – man džiaugsmas“, – tvirtina V. Poluninas.

V. Polunino namuose draudžiama kalbėti apie politiką

Paklaustas, negi niekada nepyksta – juk žmonės paprastai piktinasi politika, sistema, Slava sako, kad jo namuose draudžiama kalbėti apie politiką ir blogį.

„Kai sėdame prie stalo, primenu: yra džiugių dalykų – šnekėkimės apie juos. Juo daugiau kalbi, juo labiau džiaugiesi, juo daugiau to ateina. Juo labiau kalbame apie blogį, juo stipriau jis mus užvaldo. Reikia kurti džiaugsmo saleles, o visa kita išstumdyti. Suprantama, būna sunkumų, matau blogybių, patenku į tragiškas situacijas, bet turime išsaugoti pusiausvyrą. Man sako: „Darom karnavalą.“ Galima pagalvoti – kokį karnavalą, gal proto trūksta? Kaip žmonės dabar gyvena?.. Būtent kai taip gyvena, ir reikia karnavalo, nes ant kitos svarstyklių lėkštės reikia dėti kažką labai svarbaus. Tuo ir užsiimu“, – teigia Slava.

Daug keliaujantis V. Poluninas prisipažįsta nemėgstantis skaidyti lėktuvais, bet anaiptol ne dėl baimės.

„Važiuodamas automobiliu, sustoju, kur noriu, pasėdžiu po medžiu, pasidžiaugiu vaizdais, garsais, kvapais. Svarbu per gyvenimą ne lėkti, o mėgautis kiekviena akimirka, – prisipažįsta romantiškasis klounas, savo aplinkoje sukūręs neįtikėtiną pasaulį, atskirtą tvora, kuri išdrožinėta juokais leipstančių veidų profiliais. – Nereikia nieko daryti „kada nors, kažkaip, kažkur“. Ne kažkur ir kada nors, o dabar ir čia. Tai supranta kvailiai ir vaikai – jie išsyk kaip membrana reaguoja į džiaugsmą ir neteisybę. Ir aš pasakiau – gyvensiu kaip kvailys ir draugus rinksiuosi kvailius. Ir darysiu tik kvailus dalykus.“

Slavos manymu, protingieji perkreipė pasaulį, jie jį pastatė tokį sudėtingą, kad jis tapo kreivas, neteisingas, neįkvepiantis, neišprotėjęs.

„Turėjau gerą draugą Kolią Nikitiną. Pasiūliau: „Kolia, padarom spektaklį, yra toks personažas.“ Susitarėme, rytoj jis turėjo ateiti, sėdime, laukiame. Valandą, kitą, dieną, savaitę, o jo nėra. Paskui ateina Kolia. „Kas atsitiko? Mes juk sutarėme...“ „Pavasaris...“ Ir aš supratau – jis teisus. Kas svarbiau už džiaugsmą, pasaulio, laimės suvokimą? Na gerai, bus dar vienas spektaklis. Ir ką? Tuo metu būsime laimingi? Tokie, koks jis buvo tą pavasarį? Paskui suvokiau – reikia ieškoti kitos filosofijos: ne reikalų, ne veikėjų, o laimingų žmonių. Juos pavadinau kvailiais“, – prisimena pašnekovas.

Tik rusai net neskaičiavę sako: „A, davai

Naivaus kvailumo tema Slavos gyvenime itin spalvinga. Apie tai jis leidžia milžiniško populiarumo sulaukiančius fotoalbumus ir kuria spektaklius, kurie su ažiotažu rodomi visame pasaulyje. O pats maestro savo namais laiko net keturis pasaulio taškus ir tikina neprisirišąs nė prie vieno.

„Turiu keturis taškus: Maskva, Paryžius, Londonas, Niujorkas. Kiekvienoje vietoje skirtinga veikla. Šitos vietos Prancūzijoje ieškojau, kad galėčiau įgyvendinti N. Evreinovo idėją – gyvenimo teatralizaciją. Radau vietą eksperimentams. Londone turiu kompaniją, kuri rūpinasi spektakliais visame pasaulyje. Maskvoje – puiki asociacija ir kultūros centras „Durnių laivas“, kuris rodo festivalius, karnavalus, spektaklius. O Niujorke, Brodvėjuje, nuolatos vyksta mano spektakliai ir yra mokykla. Tad skirtingose vietose kuriami skirtingi projektai, o aš ieškau vietos, kuriai jie tinka.

Tokių projektų, kuriuos kuriu Maskvoje, įgyvendinti negaliu nė vienoje šalyje, nes tik rusai net neskaičiavę sako: „A, davai.“ Atvykstu į Eks an Provansą, siūlau tokį karnavalą – skaičiuoja: tas nesueina ir anas neišeis. O atvažiuoju pas kokį beprotį, girdžiu – „davai“. Darau tai, ko neįmanoma paaiškinti, nerealu, nes tai rusų sielai polėkis: arba visus išbučiuosime, arba „davai“. Dėl to labai myliu savo Maskvos cirką. Tas „davai“ buvo kelis sykius“, – pasakoja V. Poluninas.

Susidaro linksmiausių pasaulio miestų sąrašą

Prancūziški Slavos namai atspindi ne tik jo kūrybinį polėkį. Kad juos sukurtų, kvietėsi sūnaus bičiulius architektus. Pats patikusius daiktus tempė į Prancūziją net iš tolimos Indijos. Iki šiol jo teatro technologijų ir technikos direktoriumi dirbantis sūnus Dima į namus velka keisčiausius išradimus, skirtus maistui gaminti ar vyno kultūrai.

Tačiau svarbiausia šių namų paskirtis, anot V. Polunino, kūrybinė erdvė: „Ši vieta – puiki naujų idėjų laboratorija. Ką tik pasakojau apie žmogų, kuris kuria garsus. Mėnesį tuo užsiimsiu, kursiu garsų pasaulį šioje erdvėje. Paskui kas nors pasakys: „Padarome tai Amsterdame ar Vilniuje.“ Čia sukuriu mažus vaizdinius, kurie vėliau virs milžiniškais daugiaaukščiais pastatais“.

Paklaustas, kiek laiko praleidžia namuose, Slava teigia, kad namų iš esmės nėra. „Turiu tiek daug namų ir mėgstu būti su savo šeima ir draugais. Myliu Italiją, Austriją, Čekiją, nepraleidžiu nė vieno Venecijos karnavalo. Kitaip tariant, susidariau linksmiausių pasaulio miestų sąrašą. Kas penkerius metus jie kinta: buvo vienas linksmas – tapo kitas. Keliauju po tas vietas su savo draugais ir projektais. Mano namai – visa planeta“, – tvirtina pašnekovas.

„Visa tai suvokti gali tik vaikai, kvailiai ir poetai“, – juokauja klounas, visus namus ir šeimą įtraukęs į savo profesinį gyvenimą.

Slavos susitikimus ir įsipareigojimus prižiūri žmona Jelena, su kuria klounas kas trejus metus vis iš naujo susituokiąs vis kitoje pasaulio vietoje. Techninius klouno reikalus tvarko marti. O apie savo prancūziškų namų atsiradimą Slava pasakoja neįtikėtinai žavią istoriją.

„Labai sudėtinga istorija. Viską darau ilgai ir kruopščiai. Septynerius metus tai dariau. Atsirinkau devynis pasaulio taškus, kurie, atrodė, tam tiktų. Juose pagyvenau po pusmetį ir išsirinkau šią vietą. Pagalvojau, kad turi būti ne miestas, o gamta. Važiuoti – ne ilgiau kaip pusvalandį, kad draugai netingėtų atvykti, kad būtų pagal „zen“ – medis, kalnas, vanduo.

Reikia kruopščiai ir sistemingai dirbti, kad patektum į tinkamą, harmoningą vietą, o tada viskas bus gerai. Kaskart atsibusdamas turiu gerai pasukti galvą, kur esu“, – neslepia juokdarys.

Kaimynai prancūzai Slavos namų vengė metus

Beje, kaimynai, prancūzai, iš pradžių Slavos net nesuprato, nes jis, atsikraustęs į mažą miestuką, visus gerokai išgąsdino kieme pasistatęs žinomo rusų avangardisto Michailo Šemiakino kaukolę. „Metus čia niekas net nekėlė kojos“, – juokiasi pašnekovas, vis dėlto ilgainiui taip užbūręs miestelį, kad tapo mylimas ir laukiamas.

„Tiesiog gyvenu taip, kaip gyvenasi ir kaip jiems reikia. Skambina iš aplinkinių kaimų: „Kada nauja šventė? Kas dar bus? Kada?“ Arba beldžiasi: „Ar galima pas jus ateiti pasivaikščioti?“ Paskutinėje šventėje buvo 400 žmonių. Daviau anūkei 200 spalvotų bilietų. Ji išdalijo mokykloje vaikams, tie pasikvietė tėvus. Visi turėjo apsirengti pagal savo bilieto spalvą ir atsinešti tos spalvos maisto iškylai.

Kai visi atėjo (o aš pakviečiau savo mokinius iš viso pasaulio), mes čia sukūrėme daugybę įvykių. Tie žmonės (kaip mano albume – spalvotais kostiumais) buvo stulbinami, atmosfera puiki. Visi tai mėgsta. Rengėme šventę ir žiemą. Kaskart vis kitaip. Pavasarį, kai viskas žydi, būna gėlių šventės, rudenį – skirtos derliui“, – vardija V. Poluninas.  

Šlovė – puikus dalykas, jei ja naudojiesi tinkamai

„Slava“ lietuviškai reikštų šlovę. Paklaustas, ar gyvenimo netrikdo pripažinimas ir šlovė, Slava nesikuklina. „Tvoros aplinkui aukštos“, – juokiasi, tačiau neslepia, kad šlovės vaisius raško itin atsakingai ir prasmingai, ir prisipažįsta, kad šlovę mėgsta.

„Pasakysiu – ji labai geras dalykas. Ji – instrumentas padaryti tai, apie ką svajoji. Kol nėra šlovės, beldi, bet niekas nepadeda, neatidaro, nesutinka. Pakanka atsirasti šlovės šleifui, ir tos durys atsidaro, tave sutinka. Tai toks geras dalykas, su kuriuo galima padaryti šimtą kartų daugiau.

Pirmą kartą gavau geriausio metų artisto apdovanojimą Arkadijaus Raikino konkurse, ir tada visos Rusijos aikštelės ir scenos atsivėrė – reikėjo tik paskambinti. Jei tuo, ką turi, naudojiesi teisingai, tai – tikra. Tik nereikia gadinti, daryti nesąmonių, pozuoti – tai nėra šlovė. Šlovė – puikus dalykas, jei svajoji ją panaudoti kitiems reikalams“, – įsitikinęs Slava.

Paprastai sakoma, kad žmonės, priklausantys humoro pasauliui, yra nuobodos. Tad ar V. Poluninas, su kuriuo kalbėjomės, yra tikras?

„Žmogus negali visą laiką būti pakylėtas. Kai bendrauji su kitais, bandai perduoti tai, ką turi. Susikoncentruoji ir esi suprantamas, išraiškingas. Kai ateina kitas periodas... Būna laikotarpių, kuriuos vadinu „kojos vandeny“. Atsisėdu, kojas – į vandenį ir ištirpstu aplinkoje. Arba inkščiu sau, kad neišeina tas ar anas, kaip iš to išsivaduoti. Visi jausmai yra nuostabūs, tik ne rūstybė ir pyktis. Visais kitais atvejais galima gyventi“, – tvirtina pasaulinio garso klounas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...