captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Bendras darbas Lietuvai

Šis tekstas skelbiamas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.
Komisijos nariai Kauno technologijos universitete.„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.
Komisijos nariai Kauno technologijos universitete.„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.

Šis tekstas skelbiamas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Lietuvos respublikos Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisija

Komisijos sudėties pasikeitimai

1997 metais Lietuvos Respublikos Seimas, pirmininkaujant Vytautui Landsbergiui, pakeitė Lietuvos Respublikos ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos nuostatų dalį, reglamentuojančią komisijos sudarymo principus. Buvo nutarta, kad „Komisiją sudaro:

1) penki Lietuvos Respublikos Seimo nariai – po vieną nuo kiekvienos politinės partijos, gavusios narių mandatus daugiamandatėse rinkimų apygardose; 2) penki Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos išrinkti atstovai.“

Seimui Komisijoje atstovauti buvo paskirti Česlovas Juršėnas (Lietuvos demokratinė darbo partija), Romualdas Ozolas (Lietuvos centro sąjunga), Feliksas Palubinskas (Lietuvos krikščionių demokratų partija), Jurgis Razma (Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriai), Aloyzas Sakalas (Lietuvos socialdemokratų partija). Pirmininku iš Lietuvos pusės buvo Feliksas Palubinskas, o iš JAV pusės iki 1997 m. rudens – Donatas Skučas. 1997 m. JAV Lietuvių Bendruomenės XV Taryba į Komisiją at- stovais išrinko Juozą Ardį, Vytautą Maciūną, Reginą Narušienę, Dalią Puškorienę ir Liūdą Rugienienę. Pirmininku iš Lietuvos pusės likosi Feliksas Palubinskas, o iš JAV LB pusės buvo išrinkta Liūda Rugienienė.

1997 m. vasarą Vilniuje įvyko IX Pasaulio Lietuvių Seimas. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išsirinko naują valdybą, kuri iš savo tarpo išsirinko pirmininką – Vytautą Kamantą iš JAV. Valdyba pakvietė Gabrielių Žemkalnį iš Australijos rūpintis PLB atstovybe Lietuvoje. Santykiai tarp Komisijos ir PLB pasikeitė, prasidėjo nuoširdesnis bendradarbiavimas. Komisijos posėdžiuose (be Komisijos atstovo teisių) dalyvaudavo Gabrielius Žemkalnis ir valdybos vykdomasis vicepirmininkas Algis Rugienius, taip pat Kanados Lietuvių Bendruomenės pirmininkas Algirdas Vaičiūnas, vėliau pirmininkė Rūta Žilinskienė. Retkarčiais dalyvaudavo kitų kraštų atstovai, todėl buvo galima tikėtis, kad ateityje Komisija taps Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija.

1996–2000 metų kadencijai einant į pabaigą, Seimas įvertino Komisijos darbą ir nutarė Komisijos veiklą pratęsti. Atėjęs į Komisijos posėdį Seimo Pirmininkas V. Landsbergis kalbėjo: „Pirmiausia aš noriu labai padėkoti visiems Komisijos nariams už darbą. Atrodo, ar ne penkeri metai, kai Komisija buvo sukurta ir kai ji tikrai tvarkingai, reguliariai, turiningai ir naudingai veikia. /.../ žinau, kad Komisijoje buvo svarstomi labai įvairūs klausimai, teikiami pasiūlymai, formuojamos bendros pozicijos. Galbūt tokie du, kurie daugiausia sulaukė dėmesio ir patys svarbiausi, kaip aš matau, klausimai – tai turbūt Lietuvos nacionalinis saugumas ir švietimo reikalai.“ 2000 m. JAV Lietuvių Bendruomenės XVI Taryba savo metinėje sesijoje atstovais į Komisiją išrinko Gediminą Leškį, Vytą Maciūną, Dalią Puškorienę, Liūdą Rugienienę ir Vytautą Vidugirį.

Naujosios kadencijos Seimas, kurio Pirmininkas buvo Artūras Paulauskas, 2001 m. kovo 22 d. nutarimu vėl pakeitė atstovavimą Komisijoje: „Komisiją sudaro: 1) Lietuvos Res- publikos Seimo nariai – po vieną nuo kiekvienos politinės partijos, gavusios Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardose; 2) penki Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos išrinkti atstovai.“ Atstovais Komisijoje buvo paskirti Arminas Lydeka (Lietuvos liberalų sąjunga), Vaclovas Karbauskis (Naujoji sąjunga (socialliberalai), Jurgis Razma (Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriai), Aloyzas Sakalas (Lietuvos socialdemokratai). Pirmininku iš Lietuvos pusės buvo Vaclovas Karbauskis, o iš JAV – Liūda Rugienienė.

2001 m. kovo 22 d. buvo pakeisti Komisijos nuostatai: pakeistas Komisijos pavadinimas ir vietoj žodžio „Amerikos“ buvo įrašyta „JAV“, atsisakyta žodžio „atstovų“. Taigi pavadinimas tapo tikslesnis – Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisija. Mes iš savo pusės pageidavome, kad Lietuvių Bendruomenė būtų rašoma didžiosiomis raidėmis, nes per 50 metų yra įsisenėjęs toks Lietuvių Bendruomenės pavadinimas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Vėliau, 2002 m. sausio 24 d., Seimo nutarimu buvo patvirtinti nauji Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos nuostatai. Jų antrasis punktas skelbė, kad

„Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais, Lietuvių Charta.“ Buvo pakeistas ir Komisijos sudarymo principas: nebuvo vardijama, kokių partijų atstovai renkami į Komisiją, o tiesiog sakoma, kad Komisiją sudaro Seimo nariai – po vieną nuo kiekvienos politinės partijos, gavusios Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir penki JAV Lietuvių bendruomenės tarybos išrinkti atstovai. Nuostatuose buvo patikslinta Komisijos pirmininkų rinkimo procedūra: „Komisija turi du pirmininkus: paprasta balsų dauguma vieną pirmininką renka Seimo nariai, o kitą – JAV Lietuvių bendruomenės tarybos išrinkti atstovai. Komisijos pirmininkus tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas.“

Atsižvelgiant į tai, kad JAV LB Taryba savo atstovus į Komisiją deleguoja tik trejiems metams, Seimo 2003 m. spalio 16 d. nutarimais buvo patvirtinta nauja Komisijos sudėtis ir pirmininkai: vietoj Liūdos Rugienienės buvo patvirtintas Gediminas Leškys, o vietoj Vaclovo Karbauskio – Juozas Palionis. 2004 m. balandį vėl keičiama Komisijos sudėtis: iš JAV pusės penki atstovai – Dalia Giedrimienė, Gediminas Leškys, Vytas Maciūnas, Angelė Nelsienė, Dalia Puškorienė ir keturi Seimo nariai – Algimantas Valentinas Indriūnas, Arminas Lydeka, Juozas Palionis ir Jurgis Razma.

2005 m. Seimas dar kartą keičia Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos nuostatus, kur įtvirtinamas Seimo narių frakcijų atstovavimo principas. Taip pat Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2000 m. spalio 10 d. Seimo nutarimu Nr. VIII-1992 buvo pratęsta Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos lietuvių bendruomenės atstovų komisijos veikla ir kad Komisija „puoselėjo Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių bendravimą, rūpinosi abipuse pagalba ir parama, sudarė sąlygas keistis mokslo, kultūros ir kita informacija, teikė Lietuvos Respublikos Seimui ir kitoms valstybės institucijoms pasiūlymus, kaip stiprinti valstybingumą bei plėtoti demokratines tradicijas“, taip pat „pripažindamas, kad ši komisija be didelių išlaidų atliko daug Lietuvai bei išeivijai reikalingų ir naudingų darbų; manydamas, kad dalis darbų turi būti tęsiami ir pradedami nauji,“ nutarė „pratęsti Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos darbą naujos kadencijos 2004–2008 metų Seime.“

Vadovaujantis naujaisiais nuostatais, Komisija iš Lietuvos pusės buvo sudaryta Seimo frakcijų pagrindu, tad ją sudarė 13 narių: Kazys Bobelis, Irena Degutienė, Dalia Giedrimienė, Algirdas Ivanauskas, Arminas Lydeka, Vytas Maciūnas, Gintautas Mikolaitis, Angelė Nelsienė, Dalia Puškorienė, Artūras Skardžius, Rimantas Smetona, Ona Valiukevičiūtė, Irena Vaitienė.

Komisijos pirmininku nuo 2005 m. liepos mėn. patvirtinamas Kazys Bobelis, o iš JAV LB atstovų pusės – Vytas Maciūnas. 2006 m. birželį, vadovaujant Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui, Seimas vėl keičia Komisijos narių skaičių (14 narių) ir sudėtį, Komisijos nuostatus, o pirmininkais patvirtinami iš Seimo pusės Laima Mogenienė ir iš JAV atstovų pusės Vytas Maciūnas. Tuo metu PLB valdybos pirmininku buvo Gabrielius Žemkalnis, kuris kartu ėjo ir PLB atstovo pareigas Lietuvoje. 2006 m. rudenį keičiama Komisijos sudėtis, Komisijos pirmininkėmis patvirtinamos Laima Mogenienė ir Dalia Puškorienė.

2007 m. balandžio 19 d. Seimas patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos nuostatus, o birželio 5 d. sudaroma ir pati Komisija, patvirtinami komisijos narių pavaduotojai.

Komisija į posėdžius rinkdavosi du kartus per metus Vilniuje, 2001 m. ir 2006 m. posėdžiai buvo surengti Čikagoje. Nustatydama posėdžių darbotvarkę, Komisija nevengė įvairių temų, ypač tų, kurios buvo numatytos „Integralios tautos“ dokumente.

Lietuvos Respublikos saugumas ir stojimas į NATO ir Europos Sąjungą

Lietuvos pareikštas noras įstoti į NATO ir Europos Sąjungą buvo jos pačios siekis. JAV Lietuvių Bendruomenė pritarė tokiam Lietuvos apsisprendimui ir buvo pasirengusi padėti. NATO plėtra į Rytus iš dalies priklausė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, nes viena pagrindinių priežasčių, kodėl buvo bandoma išlaikyti NATO Europoje, – tai noras čia išlaikyti JAV karines pajėgas. JAV pozicija NATO organizacijoje buvo dominuojanti, tačiau aukščiausiojo lygio NATO susitikimas Madride parodė, kad negana turėti vien JAV palankumą, reikia įtikinti ir Prancūzijos bei Vokietijos vyriausybes remti Lietuvos narystę NATO.

Kelias į NATO buvo keblus ir sudėtingas. Iki Sovietų Sąjungos sugriuvimo nusistovėjusių stojimo į NATO taisyklių nebuvo (gi priimta Vokietija, su kuria per Antrąjį pasaulinį karą buvo kariaujama), tačiau iškilus klausimui, ar plėsti NATO  į Rytus, JAV Senate aiškaus nusistatymo nebuvo. Kiekvienos šalies priėmimo sutartį turėjo ratifikuoti JAV Senatas. Kai kurie senatoriai teigė, kad jie nenusiteikę prieš Lietuvos priėmimą, tačiau nėra tikri, kad apskritai reikėtų NATO plėsti į Rytus.

Zbigniewas Brzezinskis surašė stojimo į NATO reikalavimus, kurių daugiau ar mažiau buvo laikomasi, o pats Z. Bžezinskis aktyviai įsitraukė į akciją už Lenkiją. 1998 m. buvo pasiūlyta, kad po Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos priėmimo bent penkerius metus nebūtų kviečiamos naujos kandidatės. Taip pat buvo siūloma susieti NATO narystės klausimą su Europos Sąjungos naryste argumentuojant, kad ES narystės reikalavimus atitinkančios valstybės gali išlaikyti savo kariuomenes pagal NATO kriterijus ir imtis atsakomybės NATO struktūrose. JAV Lietuvių Bendruomenė stengėsi, kad Lietuvai nepalankūs JAV Senato siūlymai nebūtų priimti.

1999 metai buvo itin svarbūs Lietuvos integracijai į Vakarų struktūras. Artėjantis NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vašingtone,  Europos Sąjungos vadovų susitikimas Helsinkyje paskatino Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisiją skirti ypatingą dėmesį Lietuvos pasirengimui prisiimti NATO ir ES narystės įsipareigojimus. Šie klausimai buvo kovo 1–5 dienomis susirinkusios į posėdžius Komisijos darbotvarkės pagrindinės temos.

Kovo 4 d. Komisija išklausė JAV Lietuvių Bendruomenės XVI Tarybos prezidiumo pirmininkės Reginos Narušienės pranešimą. Pirmininkė kalbėjo: „Kaip jūs žinote, tie trys kraštai: Vengrija, Čekija ir Lenkija, bus priimti net šį mėnesį. Daugelis Amerikos senatorių, kongresmenų norėtų atidėti tolesnį plėtimą. Jie nori pasižiūrėti, kiek tas dabartinis plėtimas jiems kainuos, kaip tie trys kraštai įsijungs į NATO, taip pat šiek tiek bijo erzinti Rusiją /.../. Jie jau ankščiau pradėjo kalbėti apie tas atdaras duris, bet tos durys yra tokioje migloje, kiek bus laiptų iki tų durų, niekas iš tikrųjų nežino.“

Įstojimas į NATO daug priklausė nuo pačios Lietuvos pasiryžimo. Reikėjo įgyvendinti kariuomenės reformą ir įrodyti, kad Lietuva yra pasirengusi vykdyti NATO keliamas pareigas. Taip pat buvo svarbu, kad Lietuvos ekonomika būtų plėtojama didinant darbingumą ir pritraukiant užsienio investicijas.

Į kovo 4 d. posėdį pakviestas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras Jonas Kronkaitis aiškino: „Iš visų uždavinių, kuriuos mes turėjome atlikti, kad galėtume sukurti profesinės kokybės kariuomenę, pirmas buvo parengti įstatymą. Tas įstatymas, kuris pasidaro bazinis dokumentas, kuris mums duoda juridinę teisę daryti viską, ką po to darom, buvo parengtas ir Seimo patvirtintas 1998 m. gegužės 5 dieną. Jis mums leido tobulinti vadovavimo ir kontrolės sistemą, /.../ atitinkančią integracijos į NATO ir valstybės gynybos reikalavimus.

Čia yra labai svarbu. Aš girdžiu žmonių, kurie sako, Lietuvai nereikia kariuomenės, mums tik reikia mažos kariuomenės ir parengti visus žmones partizaniniam karui. Tai netinka mūsų valstybės saugumo strategijai. Jeigu valstybės saugumo strategija sakytų, kad mes nenorime tapti NATO nare, tada galime tai daryti. Bet jeigu mes norime tapti NATO nare, iš tikrųjų tai yra vienintelis mechanizmas, kuris užtikrins Lietuvos saugumą, tada mes turime kurti kariuomenę, atitinkančią NATO integraciją, nes tada tai tampa kaip instrumentas, kuris mus įtrauks į NATO.“

J. Kronkaitis pabrėžė, kad labai svarbu buvo „įrodyti NATO, kad mes turime kariuomenės civilinę kontrolę, valstybiniu lygiu padalijome visą kariuomenės valdymą ir vadovybę: nuo Prezidento iki karo lauko su strateginiu lygiu, kur Prezidentas ir krašto apsaugos ministras kartu sudaro valstybės vadovavimo grupę. Tik jie gali duoti operatyvinius įsakymus kariuomenei dislokuoti, kitaip tariant, kariuomenė negali vykdyti jokių karinių veiksmų be šių asmenų leidimo. /.../ Antras lygmuo yra operatyvinis. Čia buvo įkurtas lauko kariuomenės vadas, irgi buvo ilgą laiką labai kontraversiškas.“

J. Kronkaitis prognozavo ir krašto apsaugai skiriamą Lietuvos biudžetą: „Iki 2001 m. tas biudžetas augs 2% nuo bendrojo valstybės produkto. Tai jau artėja prie NATO vidurkio. NATO vidurkis yra maždaug 2,5%. Amerikoje yra maždaug 3,6%.“

R. Narušienė akcentavo, kad „Lietuva yra užtektinai pasirengusi, kad ji būtų pakviesta įstoti į NATO. Tai, sakyčiau, pripažįsta beveik visi žmonės, kurie susipažinę su mūsų pažan- ga. Lietuva dar nėra užtektinai pasirengusi, kad ją priimtų, nes, kaip jūs žinote, reikalauja, kad daugiau lėšų skirtų mūsų Lietuvos valdžia Krašto apsaugos ministerijai. Reikia išleisti nors 2% nuo BVP ir kariuomenė turėtų būti šiek tiek didesnė pagal jų standartus.“ „/.../ Lietuva sukūrė ir vykdo parlamentarinę demokratiją. Jau yra organizuoti laisvi rinkimai. Lietuvoje gerbiamos žmogaus teisės. Lietuva turi nepriklausomų teismų sistemą. Lietuva įkūrė laisvą rinką ir augančią ekonomiką, sutvarkė kainų kilimą. Lietuva palaiko gerus santykius su kaimynais, Lietuvos sienos yra nustatytos ir apsaugotos. Lietuva palaiko gerus ryšius su Lenkija ir net sukūrė lenkų ir lietuvių bendrą taikos palaikymo batalioną. Lietuva turi gerus santykius su Rusija.“

NATO buvo akcentuojamas sąveikumas, kuris yra susijęs su struktūriniuose vienetuose taikomomis procedūromis ir visomis taisyklėmis. Pagrindinis dalykas yra ne tik ginklai, – reikia suvienyti žmones, suorganizuoti juos į institucijas. Viena svarbiausių kliūčių lietuviams buvo anglų kalbos nemokėjimas. Taip pat svarbus buvo Lietuvos politinis stabilumas, ekonominė padėtis ir Lietuvos įvaizdis. Buvo tikimasi, kad NATO Parlamentinė Asamblėja Vilniuje 2001 metų gegužės mėnesį bus labai naudinga: bus stengiamasi parodyti, kad Lietuva yra Vakarų kultūros valstybė ir bus sukurtas teigiamas Lietuvos įvaizdis. NATO Parlamentinėje Asamblėjoje dalyvavo ir keletas Komisijos atstovų iš JAV.

JAV Lietuvių Bendruomenė labai aktyviai dirbo ir darė įtaigą Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresui (Senatui ir Atstovų Rūmams). Įsteigus Komisiją ir išplėtus kontaktus su Lietuvos užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijomis, su Lietuvos ambasada JAV buvo derinami pareiškimai ir prašymai, kurie buvo siunčiami įvairiems JAV pareigūnams ir spaudai.

Lietuvių Bendruomenė veikė per apygardas ir apylinkes informuodama savo valdybas ir prašydama, kad jos įtaigautų savo valstijų Kongreso narius bei senatorius ne tik laiškais, bet ir lankytų juos valstijų raštinėse. Asmeninis kontaktas visuomet buvo ir yra labai svarbus. Kongrese buvo įsteigti Baltų komitetai. Senate komitetui vadovavo demokratas Richardas Durbinas, o Atstovų Rūmuose – respublikonas Jonas Šimkus. Abu pirmininkai buvo lietuvių kilmės ir atstovavo Illinojaus valstijai. LB ragino senatorius ir kongresmenus įstoti į Baltų komitetus.

Kai buvo svarstomi Lietuvos stojimo į NATO reikalai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos nariai lankydavo Seimo ir Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdžius ir gaudavo informaciją kaip ir JAV Lietuvių Bendruomenė.

Visi jautė pareigą jungtis prie bendro tikslo, kad Lietuva būtų pakviesta į NATO. 2001 m. rugpjūčio 14 d. Punske PLB valdyba, visų kraštų lietuvių bendruomenių ir Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininkai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriuo kreipėsi į išeivijos ir Lietuvos lietuvius, ragindami padėti Lietuvai įstoti į NATO. 2002 m. rugpjūčio 14 d. Druskininkuose vykęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kraštų pirmininkų suvažiavimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos pakvietimo į NATO. Nutarimas buvo išverstas į valstybių, kurios priklauso NATO, kalbas, pasirašytas tų šalių LB pirmininkų ir išsiųstas jų ambasadoriams prie NATO. Iš trylikos ambasadorių buvo gauta vienuolika teigiamų atsakymų. Labai džiaugėmės, kai

2002 metais Lietuva gavo kvietimą įstoti į NATO.

Kvietimas įstoti į NATO buvo glaudžiai susijęs su įstojimu į Europos Sąjungą. NATO turėjo suteikti šalims karinę apsaugą, o Europos Sąjunga buvo susijusi su ekonomika. Jungtinėse Amerikos Valstijose apie Europos Sąjungą buvo kalbama kaip ekonominę jungtį ir kaip JAV partnerį, o Europoje buvo kalbama apie ES, organizuojamą panašiai

kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir kaip galimą konkurentę, todėl nevisai buvo aišku, kokia kryptimi Europos Sąjunga pasuks. 1999 m. kovo 4 d. Komisijos posėdyje Europos Sąjungos reikalais kalbėjo Romualdas Ozolas ir Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Petras Auštrevičius.

R. Ozolas pasidalijo mintimis iš Briuselyje vykusių susitikimų su Europos Sąjungos atstovais. „Šiandien mūsų stojimo į Europos Sąjungą galimybė tiesiogiai susieta su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu. Tiesą pasakius, aš leidau sau suformuluoti vieną vienintelį klausimą per visus susitikimus, kitus tik įdėmiai klausiau. Tas klausimas buvo toks: ar tai, kad mes rastume sutarimą dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo sąlygų priešstojiminiu laikotarpiu reikštų, kad Europos Komisijos išvada šį rudenį būtų teigiama? /.../ Išorinių ryšių su naujosiomis nepriklausomomis šalimis generalinio direktoriaus pavaduotojas atsakė taip: „Tai priklausytų ir nuo bendros ekonomikos būklės. Tačiau, be jokių abejonių, jeigu nerastume formulės dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, principinio sutikimo iš mūsų pusės, ne techninių pagrindimų, bet principinio sutikimo, tai išvada būtų neigiama.“

Toliau R. Ozolas kalbėjo: „Mes kalbame apie vieno reaktoriaus uždarymą ir paskui pakankamai ilgai, kol mūsų sistema rekonstruojama, pervedama į kitokios energetikos pamatus, mes tą reaktorių naudojame. Aš manau, kad tai, ko gero, yra susitarimo sąlyga ir galimybė. Nes šiaip ar taip, Ignalinos atominė elektrinė nėra Dievo dovana, tai yra šėtono dovana ir bet kuriuo metu jinai gali sprogti. Tai yra visiškai akivaizdus dalykas.“

P. Auštrevičius kalbėjo apie perspektyvas būtų pakviestiems į Europos Sąjungą. „Labai trumpai apie bendrą vaizdą, kuriame Lietuva esti stojimo į Europos Sąjungą kontekste. Visų pirma pagrindinis to laikotarpio įvykis buvo Vienos susitikimas, Europos Sąjungos viršūnių susitikimas, kuris pateikė vėlgi Lietuvos įvertinimą, Lietuvos pažangos įvertinimą, kuris, mūsų manymu, buvo tikrai konsenso nuomonė Lietuvoje. Daugeliu atvejų jis yra palankus ir apskritai, kaip mes komentuojame tą dokumentą, Vienos dokumentą, susijusį su Lietuva, kad nėra sričių, kur dėl šalies narystės per vidutinį laikotarpį (vidutinis laikotarpis yra daugiau negu treji metai) būtų nurodomi esminiai trūkumai.

Aš noriu pabrėžti, kad Ignalinos klausimas, branduolinės energetikos Lietuvoje klausimas, nebuvo ypatingai eksponuojamas Vienos dokumentuose. Nemanyčiau, kad tai yra atsitiktinis dalykas, tai tikrai ne atsitiktinis dalykas, tačiau kai jo nėra, tai klausimas apie Lietuvos narystę visiškai kitaip atrodo. Reikšmingumo kategorijos pasislenka ir balansas visiškai pasikeičia. Pranešime apie Lietuvos pažangą buvo nurodyti trys problemų aspektai, kurie labai aiškiai suskirstomi į tris grupes. Buvo nurodyta, kad Lietuvai reikia pataisyti kai kuriuos įstatymus arba apskritai parengti kitus, /.../ t. y. Viešųjų pirkimų įstatymą, Konkurencijos įstatymą, įstatymą dėl administracinių teismų sukūrimo, Autorinių ir gretutinių teisių įstatymus ir Konstitucinio Teismo.“

Kitos dvi P. Auštrevičiaus paminėtos sritys – tai institucijų plėtra ir stiprinimas bei programiniai dokumentai, kurių įgyvendinimas, žiūrint ES akimis, turėtų galutinai užbaigti tas reformas, kurios prasidėjo anksčiau. Vienos susitikimas 1998 m. gruodį nebuvo Europos Sąjungos susitikimas dėl Europos Sąjungos plėtros.

2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo visateise NATO nare, o po visuotinio referendumo dėl narystės – 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos nare. Iki 2004-ųjų metų pavasario Komisija kiekviename savo posėdyje išklausė daug pranešimų Lietuvos saugumo reikalu ir priėmė 16 rezoliucijų.

Lietuvos ekonomika

Stojant į Europos Sąjungą Lietuvos ekonomikos plėtojimo klausimas buvo itin svarbus.1998 m. lapkričio 2–6 dienomis susirinkusi į rudens posėdžius, Komisija Lietuvos ekonomikos tema surengė posėdį, į kurį pakvietė Kanados Marylando universiteto ir Europos integracijos studijų centro Bonoje profesorių dr. Valdą Samonį.

Prof. V. Samonis pažymėjo, „kad Lietuva taip pat perėjo ilgą kelią iki šiandienos. Tą kelią galima vertinti įvairiai. Galima vertinti taip, kaip daug kas vertina, būtent laukia, kad Lietuva greitai taptų Amerika, kad čia viskas tuoj pat nesiskirtų nuo Vakarų išsivysčiusių šalių. O aš manau, kad geriau vertinti Lietuvos nueitą kelią lyginant jį su kitomis šalimis, kurios buvo pavergtos ar sovietinio komunizmo ar apskritai komunizmo Vidurio Europoje.

Todėl ir mano paskaita yra Lietuvos keliai ir klystkeliai į rinkos ekonomiką lyginamojoje tarptautinėje perspektyvoje./.../ Postkomunistinė ekonominė transformacija yra labai sudėtingas procesas. Tuo metu, kada lietuviai pradėjo keisti į rinkos ekonomiką, keisti sovietinę paveldėtą ekonomiką į rinkos ekonomiką, turiu pabrėžti buvo gana anksti, dar nežlugus Sovietų Sąjungai. Pirmoji mintis apie Lietuvos ekonomikos reformas būtent kilo Mokslo akademijos Ekonomikos institute. Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija buvo parengta 1988 m., taigi švenčiame dešimtmetį.“

Apibendrindamas pokomunistinę ekonominę transformaciją, prof. V. Samonis paminėjo tris pagrindinius elementus: liberalizaciją, makroekonominę stabilizaciją ir sisteminę tranformaciją, pabrėždamas privatizaciją. Liberalizavimas yra kainų paleidimas ir ūkinės veiklos laisvės suteikimas; makroekonominė stabilizacija – kova su ta korektyvine infliacija, kurią išlaisvino pirminė liberalizacija, ir sąlygų tolesniam augimui sudarymas; sisteminė transformacija, t. y. privatizavimas yra labai svarbus elementas šalia liberalizavimo ir makroekonominio stabilizavimo.

Lietuva pradėjo eiti iš karto taikliu keliu, priimdama visuotinio vaučerinio privatizavimo variantą. Pasak V. Samonio, „ta teisinga strategija atnešė ir tam tikrų nepageidautinų procesų. /.../ Aišku, kiekvienos revoliucijos sąlygomis pašlyja teisėtvarka. Taip buvo ir Lietuvoje. Sakyčiau, kad ypač žemės ūkyje tie procesai įgavo neigiamą atspalvį, į privatizaciją didžioji visuomenės dalis žiūrėjo kaip, rusiškai tariant, į „prichvatizaciją“, vadinasi, vogimą, kas tik pakliūva po ranka. Pagaliau ir pramonėje, deja, tų procesų buvo. Tačiau klausimas yra, ar buvo alternatyva?“

Toliau prof. V. Samonis aiškino, kad kitas svarbus transformacijos etapas yra finansų sistemos kūrimas. „Pati privatizacija tik parengia pagrindą rinkos ekonomikai, bet kaip toliau vystysis rinkos ekonomika – ar tai bus kažkokia labai nestabili ir tokio tipo ekonomika kaip matome Rusijoje, ar tai bus stabiliai auganti ekonomika, – labai daug priklauso nuo tolesnių žingsnių. O vienas iš tolesnių sistemos trečiojo elemento žingsnių yra finansų sistemos kūrimas. /.../ Lietuva vykdė gana griežtą monetarinę politiką per Valiutų valdybos įvedimą.

Viena problema, kurią Lietuvoje mačiau, buvo per didelis pasitikėjimas Tarptautiniu valiutos fondu, jo patarimais tada, kai dar Lietuvai būnant rublio zonoje buvo dvejojama dėl nacionalinės valiutos įvedimo. Estija nedvejojo. Prieš Tarptautinio valiutos fondo valią greitai įvedė nacionalinę valiutą ir greitai atsiribojo nuo sovietinio rublio zonos.“ Prof. V. Samonis savo pranešimą baigė mintimi:  „Kaip kinai sako, krizė yra pavojus iš vienos pusės, o iš kitos pusės yra naujos galimybės.“

Lietuvos Respublikos ūkio ministras Vincas Babilius savo pranešime apie Lietuvos ekonomikos reformų strategiją ir jų vykdymą išvardijo dešimtį pagrindinių tikslų kuriant reformos strategiją: „l. Reformuoti šalies valdymą, viešojo administravimo sistemą ir teisėtvarkos institucijas. 2. Įgyvendinti ilgalaikes valstybines, teisines, finansines programas verslui ir investicijoms skatinti. 3. Užbaigti valstybės turto privatizavimo antrąjį etapą.

4. Baigti įgyvendinti žemės reformą. 5. Pertvarkyti energetiką. 6. Įdiegti draudos mediciną.7. Įdiegti papildomą individualinį pensinį civilinį draudimą. 8. Sukurti finansinė rinkos infrastruktūrą. 9. Reorganizuoti probleminius (valstybinius) bankus. 10. Reorganizuoti mokesčių ir administravimo reformą.“ Ministras V. Babilius pabrėžė: „Vis dėlto energetinės ambicijos Lietuvoje yra įsišaknijusios giliai. Mes būsim, manau, visą laiką eksportuotojais. Čia ir energetikos plėtros strategija, čia mūsų atominė strategija, čia ir postatominė mūsų strategija, kai reikės atominę elektrinę uždaryt.“

Žemės ūkio ministras Edvardas Makelis teigė, kad Lietuvos maisto ūkio integracija į Europos Sąjungą yra vienas sudėtingiausių klausimų. Ūkio sektoriui yra priskiriama daugiau kaip 2 500 aktų. Maisto ūkis yra siejamas su maisto sauga. „Svarbiausias Lietuvos uždavinys integruojant šalies maisto ūkį yra konkurencijos didinimas, stiprinimas bei sugebėjimas dar iki įstojant į Europos Sąjungą (tai, matyt, nebus anksčiau kaip 2000 metais pačiais optimistiškiausiais terminais) dalyvauti vieningoje Europos Sąjungos rinkoje. Vietinės maisto pramonės vienas svarbiausių uždavinių – šiuo metu atlaikyti išsivysčiusių valstybių konkurenčių spaudimą.“

Komisijos narys Aloyzas Sakalas priminė, kad Europos Sąjungoje žemės ūkyje dirba mažiau kaip 10 % žmonių, ir teiravosi pranešėjo: „Ar mes turime kokią nors programą, tarkim paslaugų išplėtojimo kaime, turizmo išplėtojimo, ar kokių nors kitokių dalykų, kurie suteiktų žmonėms, dirbantiems ypač nerentabiliuose ūkiuose, darbo vietas, kad jie patys automatiškai atsisakytų šitų nerentabilių ūkių ir nepakliūtų į tą 20, 30 % žmonių, dirbančių žemės ūkyje?“

Ministras E. Makelis atsakė, kad „dirbančiųjų perteklius žemės ūkyje yra ne vien Žemės ūkio ministerijos problema, tai yra ir socialinė problema, susipynusi su ekonomine. Šiuo atveju turi veikti lygiagrečiai ir smulkaus verslo plėtros fondai, ir kitos visokios alternatyvios smulkaus verslo skatinimo galimybės.“

Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento direktorius Rimantas Vaicinavičius kalbėjo apie smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo problemas ir apie visą mokesčių politiką. „/.../ Šią vasarą Vyriausybė priėmė Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą, kur buvo susisteminti ir aprašyti pagrindiniai dalykai, kurie turi būti atlikti per artimiau- sius 2–3 metus mokesčių tvarkymo srityje. Tai yra Mokesčių kodekso rengimas.“ Kalbėtojas pabrėžė, kad vienas svarbiausių dalykų, lemiančių tą mokesčių sistemą, kurią turime dabar, yra tarptautinė praktika. Lietuva daugelį sektorinių dalykų mokesčių srityje sprendė pasiremdama Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Amerikos iždo ir Europos Sąjungos narių valstybių finansų ministerijų patirtimi.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas kalbėjo apie komercinių bankų patikimumą, ypač kuomet bankrutavo kai kurie bankai. Jo nuomone, „Lietuvoje bankų priežiūros ir bankų veiklos pamokos išlindo į paviršių 1995 m. gale, kai žlugo kai kurie bankai, ir po to, aišku, ta situacija buvo nepavydėtina. Per tą laiką bankai atsigavo. Centrinis bankas irgi visiškai pasikeitė ir jo priežiūra, kurią jis dabar atlieka, yra tikrai reikiamo lygio.“

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Albertas Šimėnas, apibendrindamas išsamius pranešimus, pradedant prof. V. Samonio ir baigiant privatizavimo tema, pažymėjo, kad ekonominė „transformacija iš tiesų jau įvykusi ir labai ryški. Suformuotos rinkos ekonomikos pagrindinės institucijos, institutai, jie veikia, gal dar ne taip tobulai, kaip norėtume, bet iš tiesų jie jau yra ir veikia. Su tuo reikia sutikti. Ir tai, kad jau daugiau kaip 70% vidinio produkto sukuriama privačiame sektoriuje, tai jau irgi visiškai akivaizdus požymis, kad transformacijos įvyko, ir nemažos.“

A. Šimėnas nurodė ir privatizavimo klaidas: „Blogybė buvo ta, kad tuo metu įmonės buvo valstybės nuosavybė, o mes jų valdymą priėmėm tokį, kad valstybės institucijos faktiškai nebeturėjo kontrolės. Valdymas buvo perduotas stebėtojų tarybai, kurią laisvai renka kolektyvas. Ir tokiu būdu buvo sudarytos prielaidos įmonėse, na, vadinkim, ekonominei netvarkai, švelniai tariant. Na, kur įmonių direktoriai, vadovybė turėjo kitą požiūrį, tai vieni procesai vyko, bet buvo sudarytos sąlygos nekontroliuojamiems procesams įmonėse. Tai buvo, aš manau, viena iš stambiausių klaidų, sakykim, blogybių, ką mes čia, Seime, priėmėm ir kas labai skaudžiai atsiliepė po to mūsų reformos eigai. Panašus dalykas įvyko ir su kolūkiais.“

Į Komisijos posėdį pakviestas P. Auštrevičius kalbėjo apie Lietuvos integracijos į Euro- pos Sąjungą svarbą bei privalumus: „Europos Sąjungos pagrindą sudaro keturios judėjimo laisvės: asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės. Tai reiškia, kad įsijungus į Europos Sąjungą išnyks šimtmečius gyvavusios kliūtys, kurios trukdė ir dar iki šios dienos kai kuriais atvejais trukdo Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių bei tautų bendradarbiavimui. Lietuvos piliečiai ir įmonės jau nebebus diskriminuojami. Jos turės tokias pačias teises ir galimybes kaip ir kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai bei ekonomikos subjektai. /.../ Lietuvos narystė Europos Sąjungoje Lietuvos žmonėms leis realiai pajusti, kad jie tikrai yra tos pačios Europos lygiateisiai piliečiai. Ji sustiprins Lietuvos valstybės bei jos piliečių saugumą. Kaip žinia, Europos Sąjunga nėra karinė sąjunga kaip NATO ir Lietuvai nesuteiks karinio saugumo garantijų.

To nereikia tikėtis. Tačiau narystė Europos Sąjungoje sukurs tokius ekonominius, pilietinius ir kultūrinius saitus tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių, kad tai visiškai pakeis Lietuvos geopolitinę padėtį. Ji jau nebebus savotiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų, per kurį gali žygiuoti kiti, svetimi. Ji nedviprasmiškai ir aiškiai taps neatskiriama Vakarų dalimi. Turint galvoje, kad dauguma Europos Sąjungos valstybių yra ir NATO narės, mums sunku įsivaizduoti, kad kas nors drįstų ar bandytų pulti Europos Sąjungos valstybę. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad narystė Europos Sąjungoje reiškia solidarumą. Tai daugiau politinio ir socialinio bei ekonominio solidarumo erdvė, paremta saugumu minkštąją prasme. Kitaip tariant, jinai neturi karinio politinio saugumo aspekto. Šie aspektai Europos Sąjungos viduje dar tik pradeda užgimti. Bet nėra abejonės, kad ateityje šie, sakykim, saugumo aspektai vis ryškiau atsispindės Europos Sąjungos politikos sūkuriuose.“

1998 m. lapkričio 6 d. Komisija priėmė rezoliuciją „Dėl strateginio planavimo ir informacijos pristatymo“, kurioje buvo teigiama, kad nemaža dalis valstybės institucijų vadovų neįvertina strateginio planavimo svarbos ir netaiko jo organizuodami savo veiklą. Komisija siūlė „paruošti ir periodiškai atnaujinti išsamų socialinės ir ekonominės plėtros strateginį planą, nustatant prioritetinius siekius, veiksmus ir organizacines struktūras, konkrečius pasiekimo įvertinimo matus bei numatomas išlaidas jų įgyvendinimui.“ Iš Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų viceministro Vlado Katkevičiaus buvo gautas atsakymas: „Ministerijos neturi patirties strateginio planavimo srityje. Tam, kad būtų užpildyta ši spraga, yra pasitelkiama užsienio ekspertų patirtis. Šiuo metu vykdomas Kanados paramos viešojo administravimo reformai Lietuvoje projektas didelį dėmesį skiria strateginiam planavimui ir prioritetų nustatymo mechanizmo plėtojimui ir vystymui.“

Teisinė etika Lietuvoje

Teisinės etikos tema buvo svarbi, nes stojant į Europos Sąjungą advokatams reikėjo parengti savo elgesio taisykles. 2000 m. kovo 6–10 dienomis dirbusios Komisijos pirma- jame posėdyje buvo svarstomos teisės, teisingumo ir teisinės etikos Lietuvoje problemos. Lietuvių kilmės advokatė Pat Streeter, kuri dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete, priminė, kad „1977 m. Europos Sąjungos valstybių atstovai susirinko ir aptarė pagrindines savo profesijos etikos nuostatas ir sutarė dėl minimalių etikos taisyklių, kurios galiotų visiems Europos Sąjungos advokatams ir būtų taikomos visose tarptautinių bylų nagrinėjimo srityse. Tai galiojo ne tik sprendžiant tarptautines bylas, tačiau tokių nuostatų buvo privalu laikytis ir pačiose valstybėse narėse. O tai reiškia, jeigu Lietuva nori tapti Europos Sąjungos nare, Lietuvos vyriausybė turėtų peržiūrėti Europos Sąjungoje taikomas advokatų etikos nuostatas ir į jas atsižvelgti.“ P. Streeter išvardijo dešimtį punktų, kuriuose atsispindi tam tikri trūkumai, jei bus lyginami Lietuvos teisinės etikos kodeksas

ir analogiškas Europos Sąjungos kodeksas. Pavyzdžiui, Europos kodekse reikalaujama, kad advokatas nebūtų pažeidžiamas jokių įtakų, skirtingai apžvelgiama konfidencialumo sritis. Pagal Europos Sąjungos kodeksą konfidencialumą apibrėžia pats klientas, konfidencialumo nuostata taikoma tik klientui. Pat Streeter labai glaustai paminėjo ir kitus skirtingas nuostatas.

Advokatas Kazimieras Motieka, reaguodamas į P. Streeter pranešimą, apgailestavo, kad su 1977 m. parengtomis taisyklėmis būtų tikslinga susipažinti prieš posėdį: „tada būtų galima detaliau ieškoti tų skirtumų ir detaliau kalbėti apie tai, ką reikėtų padaryti Lietuvoje, kad mūsų įstatymai būtų iš tikrųjų panašūs arba bent jau priartėtų prie Europos Sąjungos valstybių įstatymų. Aš manau, kad tai yra iš tikrųjų labai svarbu.“ K. Motieka kalbėjo ir apie Lietuvos teismų darbą, kad jie turi tapti trečiąja konstitucine valdžia: „Jie dar nėra visiškai laisvi nuo Vyriausybės, nuo vykdomosios valdžios įtakos. Mes žinome, kad ir atlyginimų reikalai pasisuko ne taip kaip Europos Sąjungoje, žinome ir kitų teismų klausimų priklausomybę nuo vykdomosios valdžios, bet šie dalykai yra sprendžiami ir, man atrodo, Europos Sąjungai padedant šitie klausimai galbūt pajudės sparčiau.“ K. Motieka padėkojo Komisijai už suorganizuotą pasitarimą, kurio laukė greičiau iš Europos valstybių, bet iniciatyvą parodė JAV teisininkai.

Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius kalbėjo apie teismų reformą, kuri Lietuvoje buvo pradėta kiek pavėluotai. Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. nutarimu buvo pa- tvirtintas programinis dokumentas – Teisinės sistemos reformos metmenys, kurie vėliau ne kartą buvo keičiami ir kurių realizavimas buvo detalizuotas specialia vyriausybine programa. Konstitucinė teismų sistema pradėjo veikti tik nuo 1995 metų. V. Greičius pasidžiaugė, „kad naujų teismų sistema, jau veikianti, kaip minėjau, daugiau nei penkerius metus, šiandieną, sakyčiau, atlaiko išbandymus, kuriuos pateikia gyvenimas. Tai nemažas pasiekimas, reikalavęs daug jėgų, išminties, tolerancijos, gebėjimo žvelgti į perspektyvą. Čia gal tik reikėtų priminti, kad Lietuva bręsta naujam žingsniui – konstitucinio skundo instituto įvedimui.“

Teisingumo ministras Gintaras Balčiūnas pažymėjo, kad „tik prieš dešimtmetį Lietuvos valstybė paskelbė savo nepriklausomybės atkūrimą ir pradėjo visų gyvenimo sričių per- tvarkymą. Mes greitai švęsime Kovo 11-ąją. Persitvarkant teisininkams teko ypač sudėtinga misija, nes teisinės sistemos sutvarkymas yra vienas iš kertinių valstybės pamatų. Tik teisinėje valstybėje yra reali galimybė apginti savo teises ir pažeistas laisves, tik teisinėje valstybėje gali egzistuoti pagarba įstatymams ir besąlygiškas įstatymų vykdymas. Aš manau, kad per tuos dešimt metų mes labai ženkliai pasistūmėjome į priekį.“ Arthuras Blochas yra pasakęs: „Kiekvienas paaiškinimas kelia naujus klausimus.“

Lietuvos Respublikos pilietybė

1999 m. JAV Lietuvių Bendruomenės XV Taryba savo metinėje sesijoje priėmė nutarimą, kuriuo paprašė Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisiją kreiptis į Seimą „su prašymu priimti pataisas pilietybės įstatyme leidžiant išlaikyti Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės piliečiams, turėjusiems tą pilietybę iki 1990 m. ir priėmusiems JAV pilietybę. Tai sudarytų sąlygas lietuvių kilmės piliečiams grįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą.“

Į 2000 m. pavasarį posėdžiavusios Komisijos darbotvarkę buvo įrašyti Lietuvos pilietybės klausimai. Posėdyje kalbėjo JAV LB XV Tarybos prezidiumo pirmininkas Donatas Skučas: „Kaip jūs žinote, nuo 1995 m. atvyko labai daug teisėtai gyvenančių Lietuvos piliečių. Mūsų dideliam nustebimui, jie reiškia norą ne tik priimti JAV pilietybę, bet ir likti Lietuvos piliečiais. Iškyla keletas problemų. Jeigu jie, priimdami JAV pilietybę yra išbraukiami iš Lietuvos piliečių sąrašo, tai jiems palieka blogą įvaizdį. Kitaip sakant, jie yra atstumti. Atsiminkite, tai Lietuvos dalis. Jie veža savo vaikus į šeštadienines mokyklas, jie prisideda, kaip minėjau, prie visuomeninio gyvenimo. Svarbiausia, jie nėra užmiršę Tėvynės Lietuvos. Savo finansais ir darbais jie remia gimines Lietuvoje, jie remia lietuviškas institucijas. Kaip gerbiamas pirmininkas F. Palubinskas paminėjo šįryt, lietuvių tauta nėra tokia didelė, kad ji galėtų sau leisti atstumti dalį tautos.“

2000 m. rugpjūčio 12 d. susirinkusi į posėdžius Komisija vėl svarstė dvigubos pilietybės klausimą ir priėmė rezoliuciją „Dėl dvigubos pilietybės“. Rezoliucijoje pažymima, „kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas komplikuoja asmens ir Lietuvos santykius, neduoda naudos Lietuvos Respublikai ir mažina Lietuvos Respublikos piliečių skaičių.“ Todėl Komisija „kreipiasi į Pilietybės reikalų komisiją ir Lietuvos Respublikos Seimą, ragindama kuo greičiau priimti Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., nepanaikintų Lietuvos Respublikos pilietybės jokiu atveju, o priėmusieji kitos valstybės pilietybę nebūtų laikomi praradę Lietuvos Respublikos pilietybę.“

Panašios rezoliucijos buvo priimamos ir vėlesniuose Komisijos posėdžiuose.

2002 m. rezoliucijoje „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo“ buvo pritarta Seimo nario Armino Lydekos įregistruotam ir pateiktam Seimui svarstyti Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. IXP-1473. Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriame buvo suteikiama galimybė lietuvių kilmės asmenims išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę įsigijus kitos valstybės pilietybę, įsigaliojo nuo 2003 m. sausio

1 d. Tačiau Seimo narių grupei pateikus Konstituciniam Teismui prašymą ištirti, ar Pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinis Teismas pripažino, kad kai kurios įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Pilietybės įstatymai yra labai svarbūs kiekvienai valstybei. Prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažinus įstatymą, kuris suteikė lietuvių kilmės asmenims dvigubos pilietybės teisę, kilo daug įvairių rimtų problemų. Pavyzdžiui, dvigubą pilietybę turintis Rusijos pilietis galėtų tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Lietuvai galbūt reikėtų sekti JAV pavyzdžiu, kuri dvigubos pilietybės nepripažįsta, tačiau ją toleruoja. Reikalui iškilus visada būtų galima pasielgti kaip valstybei tinkamiausia. Kita vertus, išeivijos lietuviai yra įskaudinti griežto įstatymo, kuris įgijusiajam kitos valstybės pilietybę reikalauja per30 dienų sugrąžinti Lietuvos Respublikos pasą. Ar iš tikrųjų toks įstatymas yra būtinas?

Juo tik dar labiau suerzinami mūsų tautos žmonės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...