captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Naisių vasaros“ teatras keliauja po Lietuvą

„Spektaklyje bandome kalbėti ir pristatyti Žemaitę tokią, kokia ji buvo kasdien. Nors ji pirmoji lietuvė, pripažinta kaip kultūros veikėja – rašytoja. Norėjosi atskleisti tą jausmą, sukurti mistinę erdvę, kurioje veikia autorės sukurti personažai ir gyvenime sutikti asmenys. Nekantraujame atskleisti, kaip ji literatūriniuose kūriniuose ir gyvenimiškose situacijose išgyvena, jaučia, vertina. Mūsų tikslas buvo nekalbėti apie paminklą, jos lemtį, bet apie tai, kas ilgam įrašyta Žemaitės kūrybos  istorijoje“, – sako „Naisių vasaros“ režisierė Regina Steponavičiūtė.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

„Spektaklyje bandome kalbėti ir pristatyti Žemaitę tokią, kokia ji buvo kasdien. Nors ji pirmoji lietuvė, pripažinta kaip kultūros veikėja – rašytoja. Norėjosi atskleisti tą jausmą, sukurti mistinę erdvę, kurioje veikia autorės sukurti personažai ir gyvenime sutikti asmenys. Nekantraujame atskleisti, kaip ji literatūriniuose kūriniuose ir gyvenimiškose situacijose išgyvena, jaučia, vertina. Mūsų tikslas buvo nekalbėti apie paminklą, jos lemtį, bet apie tai, kas ilgam įrašyta Žemaitės kūrybos  istorijoje“, – sako „Naisių vasaros“ režisierė Regina Steponavičiūtė.

– Kuo svarbus šis spektaklis jums, kartu ir  žiūrovui?

– Naisių vasaros teatro repertuarą sudaro tik lietuvių autorių kūriniais remiantis  pastatyti spektakliai. Naisiams tapus mažąja Lietuvos kultūros sostine, jautėme dar didesnį norą ir  atsakomybę padovanoti kažką svarbaus ir reikšmingo Lietuvai. Galvojome, kas geriausiai tiktų, teatro vadovas Ramūnas Karbauskis mums pasufleravo puikią mintį – Žemaitė. Šis vardas visiems įstrigo, pradėjome galvoti, kaip apie ją kalbėti man, kaip režisierei, ir  jaunimui – Naisių vasaros teatro aktoriams.

Apie Žemaitę taip gali kalbėti tik Naisių vasaros teatro aktoriai. Jokie kiti teatrai šio spektaklio būtent taip neperteiktų žiūrovui, jaunimas įsijautė nuo pirmųjų kūrybos akimirkų.

Mes patys rinkome medžiagą, domėjomės apie rašytojos biografijos faktus.  Lietuvių literatūros klasikę – Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę stengėmės pažinti ne tik kaip pripažintą autorę, bet kaip mylinčią moterį. Asmeninio gyvenimo detales padėjo atskleisti jos pačios rašyti laiškai. Svarbi užduotis – įsijausti ir į rašytojos kūrybą. Visa tai buvo daroma tik siekiant maksimalaus įsijautimo į vaidmenis, tad galiu patikinti – joks kitas teatras nesukurtų tokių vaidmenų šiame spektaklyje. Mes patys sukūrėme „pjesę“, siekėme prikelti faktus ir atkartoti juos scenoje. Neapsakomas džiaugsmas prisiliesti prie Žemaitės kūrybos, kuri tokia didinga.

– Spektaklis ypatingas, jame susipina Žemaitės biografijos ir kūrybos vingiai. Kaip kilo mintis pasirinkti tokį spektaklio pastatymą?

– Spektaklyje bandome kalbėti ir pristatyti Žemaitę tokią, kokia ji buvo kasdien. Nors ji pirmoji lietuvė, pripažinta kaip kultūros veikėja – rašytoja. Norėjosi atskleisti tą jausmą, sukurti mistinę erdvę, kurioje veikia autorės sukurti personažai ir gyvenime sutikti asmenys. Nekantraujame atskleisti, kaip ji literatūriniuose kūriniuose ir gyvenimiškose situacijose išgyvena, jaučia, vertina. Mūsų tikslas buvo nekalbėti apie paminklą, jos lemtį, bet apie tai, kas ilgam įrašyta Žemaitės kūrybos  istorijoje. Pasirinkta tema – locna laimė (paskolinta laimė). Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, rašytoja atskleidė esminius to meto tikrovės reiškinius.

Kuriant spektaklį neapsieita be nuotykių. Besibaigiant 2014 metams priėmėme sprendimą –  statysime pjesę apie Žemaitę, aktorių paklausiau, kas pirmiausia ateina į mintį ištarus autorės vardą? Vienas iš aktorių, ilgai negalvojęs, tarė: vieno lito banknotas. Šis pašmaikštavimas – svarbus štrichas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...