captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos kino ir teatro žvaigždė: SSRS laikais nekreipėme dėmesio į tai, kas vyksta

„Mes jūsų labai laukėme. Jūsų viešnagė pas mus – jau dešimta“, – taip sanatorijoje Druskininkuose buvo sutiktas vienas garsiausių Rusijos ir Europos, Maskvos Eugenijaus Vachtangovo teatro, kuriam vadovauja Lietuvos režisierius Rimas Tuminas, aktorius Sergejus Makoveckis. Šį kartą jis į Druskininkus buvo atvykęs dalyvauti tarptautiniame teatro festivalyje „Druskininkų vasara 2015“.
Tarptautinio teatro festivalio „Vasara Druskininkuose 2015“ archyvo nuotr.
Tarptautinio teatro festivalio „Vasara Druskininkuose 2015“ archyvo nuotr.

„Mes jūsų labai laukėme. Jūsų viešnagė pas mus – jau dešimta“, – taip sanatorijoje Druskininkuose buvo sutiktas vienas garsiausių Rusijos ir Europos, Maskvos Eugenijaus Vachtangovo teatro, kuriam vadovauja Lietuvos režisierius Rimas Tuminas, aktorius Sergejus Makoveckis. Šį kartą jis į Druskininkus buvo atvykęs dalyvauti tarptautiniame teatro festivalyje „Druskininkų vasara 2015“.

Prieš išskirtinį interviu LRT.lt daugybės populiarių filmų, serialų ir, žinoma, spektaklių pagrindinių vaidmenų atlikėjas, pelnęs ne vieną prestižinį kino ir teatro apdovanojimą, tarp jų ir geriausio Europos aktoriaus titulą S. Makoveckis prisipažino, kad  Druskininkuose  jaučiasi lyg būtų dar kartą sugrįžęs į širdžiai brangią vietą: „Kai kartą svarsčiau, kur atostogauti ir galbūt nuvažiuoti į Karlovy Vary kurortą Čekijoje, viena pažįstama patarė atvažiuot į Druskininkus. Taip ir padariau. Šis ramus, jaukus ir tiesiog nuostabus miestas – būtent tai, kas man patinka. Gamta pakeliui į Druskininkus primena gimtąjį kaimą netoli Kijevo ir Pamaskvę. Patinka tyla, aplinkiniai miškai ir ežerai. Apskritai man patinka čia poilsiauti lyg augalui. Todėl esu be galo laimingas, kad 2007 m. atradau Druskininkus“.

S. Makoveckio monospektaklis „Neatsitiktinis susitikimas“, į kurį  praėjusį sekmadienį susirinko sausakimša poilsiautojų ir vietinių druskininkiečių salė, tarsi pratęsė jo interviu mintis spektaklio išvakarėse – niekas žmogaus gyvenime neištinka atsitiktinai ar šiaip sau. Talentas – irgi neatsitiktinė Dievo dovana.

S. Makoveckio kūrybinėje biografijoje – beveik aštuoniasdešimt vaidmenų vien kine. O kiek jų dar teatro scenoje! „Apie tai, kiek esu sukūręs vaidmenų, negalvoju ir jų neskaičiuoju. Bet gal ir ne tiek daug, kiek jūs suskaičiavote. Gal su visais epizodiniais ir mažesniais vaidmenimis tiek ir būtų. Jei kol kas man sekasi dirbti su skirtingais režisieriais, o svarbiausia – jei man dar nenuobodi mano profesija, jei vis dar noriu dirbti, tai ir ačiū Dievui“, – LRT.lt sako aktorius.

– Kur savo darbui ir kūrybai semiatės įkvėpimo ar „įkrovos“?

– Niekada neprašau tos „įkrovos“ iš žmonių. O įkvėpimas ateina savaime. Kartais nuvažiuoju į savo gimtąjį kaimą, pereinu per jį, ir ten nereikia specialiai su kažkuo susitikinėti. Pamatęs kokį vaikystės laikų pažįstamą, staiga pajuntu, koks negailestingas mums visiems laikas. O kartais pakanka pastovėti šalia jau į žemę beveik sulindusių senelių namų, ir įkvėpimas ateina savaime.

Svarbiausia – kad širdis būtų atvira. Tuomet į ją gėris liejasi, pabendravus su vaikystės draugu, pabuvojus brangiose širdžiai vietose, atsidūrus tam tikrose situacijose ar tiesiog pamačius gerą spektaklį.

– Ko gero, būtų sunku išskirti kurį nors vieną jūsų vaidmenį. Bet vis dėlto – kuris iš daugybės vaidmenų jums yra svarbiausias, brangiausias?

– Labai myliu Viktorą Pavlovičių Štrumą iš filmo „Gyvenimas ir likimas“, myliu tėvą Aleksandrą iš filmo „Popas“, myliu savo Dušką iš „Duškos“, „Likvidacijos“ Fimočką, posėdžiautoją iš filmo „12“ ir Berkutovą iš filmo „Gastronomas“.

– Tačiau net Berkutovą, kuris kone vienintelis neigiamas jūsų vaidmuo, suvaidinote kaip gilią ir jautrią asmenybę.

– Netiesa, jis buvo absoliučiai švarus žmogus. Po filmo premjeros man paskambino jo našlė ir padėkojo, kad reabilitavau vyrą (Berkutovas – garsaus Maskvos gastronomo „Jelisejevskij“ direktoriaus prototipas, kuris tapo Jurijaus Andropovo laikais vykusių kovų dėl valdžios auka ir buvo sušaudytas – LRT.lt).

Kurdamas šį vaidmenį, išstudijavau šūsnis KGB archyvinės medžiagos ir supratau, kad mano Berkutovas nevogė, nors buvo tuo kaltinamas. KGB, sukurpęs jam bylą, negalėjo patikėti, kad tokį svarbų postą užėmęs žmogus savo sąskaitoje turėjo tik 40 tūkst. rublių ir važinėjo už savus pinigus iš Lenkijos ambasados įsigytu senu automobiliu. Berkutovas rūpinosi kiekvienu savo darbuotoju, o neturtingoms Maskvos bobutėms pardavinėjo duoną ir pieną už kapeikas, didžiąją dalį tų produktų kainos padengdamas iš gastronomo specialiųjų fondų.

Nepamirškime, jog SSRS laikais tam, kad tavo parduotuvė ar kokia kita įstaiga klestėtų, reikėjo duoti kyšius.

– Bet juk tai ir buvo didžiuliai kompromisai su sąžine.

– Tokios buvo tų laikų sistemos taisyklės, ir tie kompromisai su sąžine buvo tarsi nerašyti įstatymai.

– O jūs pats SSRS laikais esate kaip nors nukentėjęs?

– Ne. Mes tais laikais visi buvome jauni ir nekreipėme dėmesio, kas vyksta aplink. Tiesiog gyvenome savo gyvenimą. Aš ir mano kolegos gyvenome teatru. Jei šiandien kas nors sako, jog puikiai suprato, kas sovietiniais laikais vyko, tai tiesiog meluoja, nes du trečdaliai žmonių gyveno nieko nesuprasdami, o trečdalis galbūt ir suprato, nes gal turėjo tam tikros informacijos.

– Kaip, jūsų manymu, šiandienos teatras skiriasi nuo jūsų jaunystės laikų teatro?

– Anais laikais daug ką tekdavo nutylėti arba iš viso nekalbėti, o šiais laikais viskas įmanoma. O kai jau galima bet kokius spektaklius statyti, tuomet daug kas sutrinka – ką statyti? Apie ką statyti?   

Kaip mūsų amžininkai pastebi, daug kas emigravo, ieškodami laisvės, o atrado tik laisvus rinkimus. Tuomet reikia išgirsti ir oponentus. Gerbti jų nuomonę, net jei ji ir nepatinka.

O kas apskritai yra tikroji žmogaus laisvė? Netrukdyti kito žmogaus laisvei ir bent jau išgirsti jo nuomonę net tuo atveju, jei ji absoliučiai nepriimtina.

– Ar jūs taip gyvenate?

– Stengiuosi. Jei kartais pajaučiu, jog esu neteisus, nestokoju jėgų prisipažinti suklydęs ir atsiprašau. Jūs neįsivaizduojate, kaip gera, kai žmogus paprasčiausiai dėl savo klaidų atsiprašo.

Mes šiame pasaulyje visi – nuodėmingi. Juk žemėje, o ne danguje gyvename. Bet svarbiausia – kaip savo klaidas pripažinti? Manau, paprasčiausiai – atsiprašyti, o ne gulėti namie ir skaityti monologus, draskant save į skutus. Juk skauda, kai dūšią gelia.

– O kada jums, kaip aktoriui, geriau sekasi – kai esate laimingas ir iš laimės širdis dainuoja ar kai širdį maudžia?

– Reikėtų vertinti ir vieną, ir kitą būseną. Kai esi laimingas, tai kartais oi, kaip galima prisivaidinti!  Bet laimė suteikia jėgų skrydžiui. O liūdesys savo išgyvenimais ir spalvomis kartais būna kur kas turtingesnis nei laimė ir atveria tokius nepažintus gyvenimo niuansus, kurių anksčiau ant laimės sparnų net nepastebėdavau.

Tačiau publikos apgauti neįmanoma. Jei artistai išeitų į sceną lyg sterilūs ir imtų nudavinėti meną, tai žiūrovai, kurie ateina į teatrą ir po šeiminių skandalų, ir politinių debatų, ir ištrūkę iš gatvių spūsčių ar sušlapę lietuje, tiesiog nepatikėtų jais. Pasiųstų tokius aktorius namo vaidinti.

O juk aktorius ateina į sceną iš to paties gyvenimo, kaip ir žiūrovai – iš tų pačių gatvių, spūsčių, kelionių ar gastrolių, kurių metu kartais tenka perskristi kelias laiko juostas ir lyg nesvarumo būsenos išeiti į sceną. Panašiai jaučiausi neseniai vaidindamas dėdę Vanią, kai vieną dieną sugrįžome su teatru iš gastrolių JAV, o jau kitą dieną su tuo pačiu spektakliu išvykome į Krasnojarską.

– Ar jums asmeniškai turi įtakos vieno ar kito personažo charakteris, išgyvenimai? Ar neatsitinka taip, kad jūs dar kurį laiką gyvenate tarsi savo personažų, o ne savo gyvenimą? 

– Neduok, Dieve, jei aktorius turėtų tik vieną vaidmenį. Ko gero, ir tąsytųsi su juo, lyg kvailys su kraite. Sakyčiau, kad mane ištiko nesveika būsena, jei  pusmetį jausčiausi ir gyvenčiau lyg dėdė Vania arba kaip Jagas! O kaip jaustųsi mano artimieji, jei bendraučiau su jais lyg Leninas su Nadiežda Krupskaja ir šūkaločiau: „Nadenka, arbatos“!

Jei metų metus negalėčiau išsivaduoti iš vaidmenų, tai save patį išbarstyčiau.

– O koks Sergejus Makoveckis kasdieniame gyvenime?

– Joks. Kartais net labai nuobodus. Tam įtakos turi mano darboholizmas, nuolatinės gastrolės, filmavimasis. Tačiau, kai tas darbo maratonas staiga nutrūksta ir ištinka atostogos, pirmomis dienomis mane apima baisi panika: „Kaip? Man šiandien niekur nereikia skubėti? Ką man veikti“?

Tuomet vaikštau lyg kvailys ir atostogauju. Kartą mane žmona išsitempė paatostogauti į Kiprą. Zirziau ten per visas atostogas ir skundžiausi, kad neturiu, kuo užsiimti. O kai sugrįžau į Maskvą ir, sėdėdamas kažkokioje lauko kavinėje, žiūrėjau į praeivius, pagalvojau: „Juk buvau išvykęs į tikrą rojų, bet nesugebėjau juo pasidžiaugt“.

S. Makoveckio sukurtas Fimos vaidmuo seriale „Likvidacija“ sužavėjo daugelį Lietuvos žiūrovų, kp.kg nuotr.

– Kaip reaguojate į vertinimus: Sergejus Makoveckis – genialus ir garsus aktorius, dėl jo daug kas tiesiog kraustosi iš proto? 

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai – nemalonu. O kartais ir stogas nuvažiuoja. Tačiau iš tikrųjų – didžiulis darbas į tokias liaupses tiesiog nekreipti dėmesio.

– Bet juk aktoriams reikia dėmesio. Kažin, ar jie galėtų gyventi be žiūrovų aplodismentų?

– Aktorius negyvenamoje saloje išprotėtų, susidraskytų. Jam reikia bent mažos žuvelės, kuri išnirtų iš vandenyno ir pasakytų: „Jūs – genijus“! 

Aktoriui reikia gerų žodžių, tačiau visada sau sakau: „Ne tavim įgytas šis talentas. Jei jis tau duotas kažkam, būk geras, pasirūpink tuo“.

– Jūs, vaidindamas Fimą seriale „Likvidacija“, tiesiog įkūnijote aukščiausios prabos draugystę. O ką jums pačiam reiškia draugystė ir ar jūs turite tokių draugų, koks Fima buvo pagrindiniam šio filmo herojui Davidui Gocmanui?

– Turiu, bet tokių draugų neįmanoma turėti daug. Ir tai – teisinga. Aš turiu du tris draugus, su kuriais galiu apie viską pasikalbėti ir jaučiuosi su jais labai ramus. Jie su manimi – taip pat.

– Ar su režisieriais dirbate kaip su draugais, ar stengiatės laikytis tam tikro atstumo?

– Jei atsitinka taip, kad aš dirbu ne tik kaip atlikėjas, o režisierius – ne tik kaip nurodantysis, kaip reikia dirbti, ir tarp mūsų atsiranda tiesiog žmogiškas artumas, žinoma, tai – nuostabu. Tačiau tokie santykiai kartais ir trukdo, nes, jei režisierius – dar ir draugas, tuomet tenka kažko nepastebėti, dėl kažko, kas nemalonu, užsimerkti. Juk mes – draugai...

Tarptautinio teatro festivalio „Vasara Druskininkuose 2015“ archyvo nuotr.

– O kaip jums sekasi dirbti su režisieriumi Rimantu Tuminu?

– Genialiai! Ir jis turi tai išgirsti: „Brangusis mano, Rimai Vladimirovičiau, man su jumis dirbti nepaprastai įdomu. Aš jus labai vertinu, kaip menininką. Su jumis dirbti – tikras malonumas, nes jūs esate didis režisierius. Tačiau, brangusis, nepamirškite, kad ir aš – ne amžinas! Bet dar turiu jėgų, ir kartu dar galėtume kalnus nuversti! Nesėdžiu pas jus kabinete, nedaužau kumščiu į stalą, o tiesiog rėkiu – padirbėkim dar sykiu!“

– Kokį vaidmenį norėtumėte sukurti su R. Tuminu?

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, nes, jei ir pasakyčiau, būtų netiesa. Deja, niekada nebuvo taip, kad aš svajočiau apie kokį nors vaidmenį.

Tarkim, kas galėtų atrodyti banaliau, nei kai režisierius sugalvoja vėl statyti Nikolajaus Gogolio „Revizorių“?

Bet kai Vilniuje rodėme R. Tumino pastatytą „Revizorių“, kuriame vaidinau kartu su kolegomis lietuviais (jie – lietuviškai, aš – rusiškai, o po to jau ir aš  prašnekau lietuviškai), sukūrėme tikrą N. Gogolio fantasmagoriją. O kodėl gi ne?

Kalbų skirtumas mums su partneriu Arūnu Sakalausku taip leido įsijausti į vienas kitą, kad iki šiol širdyje nešiojuosi tą nepaprastą malonumą. Mes tris kartus parodėme tą spektaklį – Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Mielai suvaidinčiau „Revizoriuje“ lietuviškai-rusiškai ir dar kartą.

– Ką darysit jūs ir visas E. Vachtangovo teatras, jei vieną gražią dieną R. Tuminas susikraus lagaminus ir sugrįš į Vilnių?

– Apie tai nenoriu net pagalvot! Nors puikiai suprantu – Viešpaties keliai nežinomi. Niekada nesakyk „niekada“.

Geriau negvildenkime tam tikrų temų, nes juk mintys yra linkusios materializuotis. Tačiau puikiai suprantu, kad Rimas yra tokio rango menininkas, kuris gali sau leisti dirbti su tais, kas jam patinka ir tiek, kiek jam atrodo, kad reikia.

Anksčiau ar vėliau viskam ateina pabaiga. Ir talentas nėra amžinas. Jis irgi sensta. Ateina jauni, talentingi žmonės ir norom nenorom tave užgožia, nustumdami į antrą planą. Lyg vakarykščią dieną.

– Jums tai dar negresia.

– Tikiuosi. Bet svarbiausia, kad tai negresia Rimui. Reikia jam palinkėti tik sveikatos. O kai nestinga sveikatos, nestinga ir noro dirbti.

– Ar Sergejus Makoveckis – laimingas žmogus?

– Taip. Ir, taip sakydamas, net nepabeldžiu į medinį stalą ir tris kartus nespjaunu per kairį petį. Esu tikras, kad kuo dažniau kiekvienas žmogus sakys, kad jis – lamingas, tuo daugiau jis turės ir patirs laimės.

Šalia manęs – žmonės, kuriuos aš myliu, ir jie mane myli. Kai per gimtadienį netyla telefonas ir žinutės plaukia viena po kitos, kartais pagalvoju: „Kiek gi galima“? Bet tuoj pat susimąstau: „Dieve, niekam nepalinkėčiau, kad per gimtadienį niekas neprisimintų ir net nepaskambintų“!

Turiu darbą, kuris man patinka ir sekasi. Dirbau su daugybe puikių, visame pasaulyje žinomų režisierių. Vis dar noriu dirbti, ir dar netenka iš scenos išeiti, girdint tik savo paties batų kulnų kaukšėjimą. Tai ko gi man daugiau reikia?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...