captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Lorentzenas: vargonininkai – tarsi maži bažnyčių karaliai

Vargonininkai dažnai turi tvirtas bendruomenes, nes, skirtingai nuo individualistų pianino ar smuiko virtuozų, jie yra tie, kurie kviečia. Taip teigia neseniai Vilniuje koncertavęs danų vargonininkas Jakobas Lorentzenas. Anot jo, vargonininkai bažnyčioje tarsi užima karaliaus poziciją.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Vargonininkai dažnai turi tvirtas bendruomenes, nes, skirtingai nuo individualistų pianino ar smuiko virtuozų, jie yra tie, kurie kviečia. Taip teigia neseniai Vilniuje koncertavęs danų vargonininkas Jakobas Lorentzenas. Anot jo, vargonininkai bažnyčioje tarsi užima karaliaus poziciją.

„Tai greičiausiai todėl, kad vargonininkai turi poziciją bažnyčioje. Jie – kaip maži karaliai savo bažnyčiose – rengia festivalius, organizuoja koncertus, ko, pavyzdžiui, smuikininkai dažniausiai nedaro. Jie būna kieno nors pakviesti, o vargonininkai yra tie, kurie kviečia kitus pas save. Bet ir patys esame kviečiami. Tai mus šiek tiek išskiria iš kitų atlikėjų – ieškome gerų vargonininkų, gerų vargonų. Taip, turime tvirtą bendruomenę“, – LRT KLASIKOS laidoje „Muzikinis pastišas“ sako J. Lorentzenas.

– Esate pristatomas, nepykite už tokį pasakymą, kaip buvęs ar vis dar virtuozas. Kaip išlaikote šią etiketę iki šiandien?

– Esu laimingas, nes esu kviečiamas į įvairius miestus visame pasaulyje, todėl turiu groti kiekvieną dieną, visuomet išlaikyti formą ir tobulinti savo grojimą ypač dabar, kai turiu sugroti labai ilgą ir sudėtingą danų kompozitoriaus Carlo Nielseno kūrinį.

Tai – kompozicija, kurios, būdamas jaunas, klausiau labai dažnai ir sakiau sau – vieną dieną šį kūrinį būtinai sugrosiu. Niekada nedrįsau to padaryti, nes jis – sudėtingas ir ilgas. Jo trukmė – apie 25 min. Kai lankiausi Lietuvoje anksčiau, Danijos ambasadorius pasakė – kiti metai yra C. Nielseno jubiliejiniai gimimo metai, atvyk ir pagrok šią jo kompoziciją. Atsakiau – ne, jokiais būdais, negaliu. Bet sutikau. Grįžęs namo, repetavau nuo pat mūsų susitarimo. Dabar galiu pirmą kartą šį kūrinį atlikti.

– Netgi būdamas virtuozas, turėjote repetuoti šį kūrinį daugiau nei pusę metų. Papasakokite apie jo specifiką ir istoriją.

– C. Nielsenas buvo puikus kompozitorius. Jis sukūrė labai daug daniškų dainų, kurias Danijoje žino visi – nuo vaikų iki suaugusiųjų.

– Galima sakyti, kad tai – beveik liaudies dainos?

– Taip, galima jas pavadinti liaudies dainomis. Jis sukūrė nuostabių simfonijų, koncertų. Tik paskutinius dvejus savo gyvenimo metus jis pradėjo kurti muziką vargonams. C. Nielsenas turėjo idėją parašyti labai didingą kompoziciją – didingesnę, nei kada nors yra parašęs Johannas Sebastianas Bachas. Jis pradėjo gilintis į J. S. Bacho, Dietricho Buxtehude`o ir kitų senųjų meistrų darbus. Pats parašė 30 mažų kūrinėlių, kad pasiruoštų parašyti didelį kūrinį.

– Tarsi ruošė eskizus?

– Taip, kaip eskizus. Tai – nuostabūs nedideli kūrinėliai. Paskutiniaisiais gyvenimo metais (žinoma, C. Nielsenas nežinojo, kad greitai mirs) jis metus kūrė šią kompoziciją. Pabaigęs manė, kad tai – geriausias kada nors jo parašytas kūrinys. Jis atliko didžiulį darbą, norėdamas parašyti kažką nepaprasto vargonams.

– Jau tuomet galėjo ramiai numirti sakydamas – padariau viską, ką norėjau?

– Taip. Jis pats šį kūrinį girdėjo du kartus. O paskui paliko šį pasaulį.

– Ką reiškia kūrinio pavadinimas „Commotio“?

– „Commotio“ reiškia judėjimą. Taip pat tai reiškia ne tik smegenų centrų veiklą, bet ir smegenų veiklos sutrikimą. Tai turi labai daug skirtingų prasmių, bet iš esmės tai reiškia judėjimą. Judėjimas – visa tai, ką darai gyvenime. Tai, žinoma, kūrinys apie meilę, neapykantą, aistrą, gyvenimo audras – apie visa tai, kas verčia žmogų judėti, veikti. Tai taip pat – apie gamtą: kas yra gamta, kokia ji rudenį, vasarą, kaip keičiasi. Šiame kūrinyje yra įvairūs judėjimai, gyvenimo vyksmai, praeinantys per šias 25 min.

– Tai – ne religinis kūrinys?

– Neišgirsime choralų, kurie paprastai girdimi religiniuose kūriniuose, bet pats C. Nielsenas buvo religingas žmogus, parašė labai daug bažnytinės muzikos. Yra choralų, kuriuos giedame ir labai mėgstame Danijoje, giesmių. Negalėtume kategoriškai teigti, kad tai – nereliginis kūrinys, ir negirdėti temų, melodijų, kurios primena bažnytinės muzikos opusus.

– Kaip tapote vargonininku?

– Mano tėvas ir motina buvo pastoriai, taigi aš nuolat būdavau bažnyčioje, dainavau chore. Dėl to mane labai traukė bažnyčios, kurioje tėvai pastoriavo, vargonai. Troškau jais groti nuo pat mažumės, bet man nebuvo leidžiama iki 11 metų.

– Kodėl?

– Nes vargonininkas buvo labai gerbiamas. Šiuo didingu instrumentu negali groti vaikai.

– Turi būti brandus?

– Tėvas to norėjo. Nuo šešerių metų mokiausi groti fortepijonu, o namuose turėjau elektrinius vargonus.

– Kaip gyveno Jūsų tėvai, kai nuolatos grodavote elektriniais vargonais? Juk jie groja labai garsiai.

– Taip, bet tėvui patiko, kad nuolat groju vargonais. Tai galbūt nebuvo jo idėja, bet jis mane skatino – padėdavo saldainį ant pianino ar vargonų ir sakydavo – kai sugebėsi pagroti šį kūrinį, galėsi suvalgyti saldainį.

– Ar Jūs pats nuspręsdavote, kad jau išmokote, ar tai padarydavo Jūsų tėvas?

– Jis nuspręsdavo. Ateidavo paklausyti ir pasakydavo – dabar gali suvalgyti saldinį. Kai buvau 11 metų, vieną sekmadienio rytą vargonininkas mano tėvų bažnyčioje staiga labai blogai pasijuto. Nebuvo galinčių groti vargonais. Manęs paklausė, ar galėčiau pagroti. Tai buvo ypatingas sekmadienis, kai vaikai priėmė sutvirtinimo sakramentą. Tada bažnyčioje iš tiesų buvo labai daug žmonių. Juk niekas nebūtų pagalvojęs, kad aš jau galiu groti vargonais. Kadangi labai daug mokiausi namuose, sugrojau viską, ko reikėjo tai šventei. Kitą dieną apie mane jau rašė vietiniame laikraštyje ir visi žinojo, kad galiu groti. Senasis vargonininkas dėl to manęs tikrai nekentė – žmonės bažnyčioje negirdėjo jokio skirtumo tarp manęs ir jo.

– Kada pradėjote pasaulinę karjerą?

– Tai prasidėjo kiek vėliau. Žinoma, daug koncertuodavau Danijoje. Labai norėjau kuo greičiau gauti aukštąjį išsilavinimą muzikos akademijoje, bet daugelis man sakė, kad viskas vyksta per greitai – turi lankyti mokyklą kaip ir visi vaikai, todėl lankyk ją, vaikščiok į pasimatymus su merginomis ir daryk visa tai, ką įprastai daro tavo amžiaus berniukai. Lankiau mokyklą, nestojau į muzikos akademiją. Tai man buvo labai naudinga. Man buvo labai gerai patarta. Paskui įstojau į akademiją, vėliau trejus metus gyvenau Paryžiuje. Tada prasidėjo mano tarptautinė karjera – užsienyje koncertuodavau vis dažniau nei gimtoje šalyje.

– Kaip supratau, vargonų muzika Danijoje – labai populiari?

– Taip, turime bažnyčias su profesionaliais vargonininkais. Viskas gerai apgalvota. Visi nori gerų vargonininkų bažnyčiose.

– Kurie vargonai, iš matytų per gyvenimą, yra Jūsų mėgstamiausi? Ką išskiriate šiame instrumente?

– Tai priklauso nuo stiliaus, nes visi vargonai yra skirtingi. Jie gali būti geri barokiniai instrumentai, tikti romantinei muzikai atlikti arba gali būti taip pagaminti, kad galima atlikti ir vienokią, ir kitokią muziką – gali jais groti beveik viską.

Pavyzdžiui, vargonai, kuriais groju Vilniuje, labai tinkami baroko ir šiuolaikinei muzikai, kaip C. Nielseno kūryba, atlikti. Tai – labai geri vargonai. Prancūziškai muzikai atlikti nuostabius vargonus turi prancūzai. Rygos katedroje, kur taip pat greitai koncertuosiu, yra nuostabus romantinės muzikos instrumentas. Tai – vieni didžiausių vargonų Šiaurės Europos regione. Buvau ten kartą, todėl labai laukiu dar vienos kelionės. Danijoje taip pat daug gerų vargonų. Bažnyčioje, kurioje groju, yra labai geras barokinis instrumentas.

– Ar turite vargonininkų bendruomenę? Jūs – kiek kitokie atlikėjai. Nesate tokie, kaip virtuozai smuikininkai, pianistai.

– Greičiausiai todėl, kad vargonininkai turi poziciją bažnyčioje. Jie – kaip maži karaliai savo bažnyčiose – rengia festivalius, organizuoja koncertus, ko, pavyzdžiui, smuikininkai dažniausiai nedaro. Jie būna kieno nors pakviesti, o vargonininkai yra tie, kurie kviečia kitus pas save. Bet ir patys yra kviečiami. Tai mus šiek tiek išskiria iš kitų atlikėjų – ieškome gerų vargonininkų, gerų vargonų. Taip, turime tvirtą bendruomenę.

–Danijoje, kaip minėjote, labai svarbu turėti gerą vargonininką. Taigi kokia religinė šventė yra Jūsų mėgstamiausia?

– Labai džiaugsmingos būna Velykos ir Kalėdos. Žmonės labiau susivienija, renkasi į bažnyčią. Per tokias šventes lengviau patraukti žmones ir yra labai daug gražių kūrinių, parašytų šioms šventėms.

– Ar Jums yra kas sakęs – nesu labai religingas, bet man labai patinka Jūsų atliekama muzika?

– Nuolat tai girdžiu. Man nelabai svarbu, kodėl žmonės eina į bažnyčią. Tiesiog džiaugiuosi, kai jie ateina. Tikiuosi, kad atėję jie susimąstys apie Dievą, sukalbės maldą, juos aplankys religinis jausmas, bet, jei taip nenutiks, juk tai – jų jausmai. Tikiuosi, kad jie tiesiog gerai praleis laiką ir pasiklausys geros muzikos.

– Tai – geriau, nei žiūrėti televizorių.

– Taip, jie susirenka, bendrauja, diskutuoja apie muziką: „Ar tau patiko šis kūrinys?“ „Ne, jo negaliu pakęsti, tai buvo tiesiog tikra tragedija.“ Tiesiog žmonėtis ir klausytis geros muzikos – gerai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...