captcha

Jūsų klausimas priimtas

Muzikantai: keliauti būtina, kad neįstrigtum toje pačioje kultūroje

Pirmiausia yra šeima ir, norint ja likti, svarbiausia būti kartu, kartu keliauti, LRT KLASIKAI sako viena gražiausių muzikinio pasaulio porų – olandų fleitininkas Jacques`as Zoonas ir prancūzų violončelininkė Iseut Chuat. „Mane taip augino tėvai, ir aš supratau, kad keliauti labai naudinga žmogaus protui, nes nebūsi užstrigęs toje pačioje kultūroje. Todėl mes vaikams taip pat norime suteikti galimybę keliauti. Taip pat nemanome, kad mokykla suteikia vaikams labai daug naudingų žinių. Mūsų manymu, mes gyvename labai materialioje kultūroje, todėl norime savo vaikams suteikti kažką išskirtinio“, – mano I. Chuat.
Xinhua/Sipa USA/Scanpix nuotr.
Xinhua/Sipa USA/Scanpix nuotr.

Pirmiausia yra šeima ir, norint ja likti, svarbiausia būti kartu, kartu keliauti, LRT KLASIKAI sako viena gražiausių muzikinio pasaulio porų – olandų fleitininkas Jacques`as Zoonas ir prancūzų violončelininkė Iseut Chuat. „Mane taip augino tėvai, ir aš supratau, kad keliauti labai naudinga žmogaus protui, nes nebūsi užstrigęs toje pačioje kultūroje. Todėl mes vaikams taip pat norime suteikti galimybę keliauti. Taip pat nemanome, kad mokykla suteikia vaikams labai daug naudingų žinių. Mūsų manymu, mes gyvename labai materialioje kultūroje, todėl norime savo vaikams suteikti kažką išskirtinio“, – mano I. Chuat.

Tarptautinį pripažinimą ir stulbinamą karjerą padarę atlikėjai taip pat dirba su studentais ir pasakoja, kad skirtingų šalių jauni žmonės labai skiriasi. Pavyzdžiui, japonai labiau kopijuoja tai, ką daro kiti, ir mažiau kuria patys. Mongolijoje ar Pietų Korėjoje studentai kūrybingesni ir labai talentingi, bet nemėgsta disciplinos. O štai prancūzai gana savanaudiški ir mano, kad yra patys geriausi.

– Ar visur keliaujate su savo šeima?

I. Chuat: Taip, mes visur keliaujame kartu su savo šeima. Vaikai nelanko mokyklos, aš jiems „darau“ namų mokyklą, kad galėtume visur keliauti kartu.

– Kodėl nusprendėte taip daryti?

I. Chuat: Pirmiausia mes nenorime namie turėti auklių. Mūsų manymu, tai labai naudinga vaikams – keliaujant po skirtingas šalis, susipažįstant su skirtingomis kultūromis, labai plečiasi jų akiratis. Mane tėvai taip pat augino, ir aš supratau, kad keliauti yra labai naudinga žmogaus protui, nes nebūsi visą laiką užstrigęs toje pačioje kultūroje. Todėl mes vaikams taip pat norime suteikti galimybę keliauti. Taip pat nemanome, kad mokykla suteikia vaikams labai daug naudingų žinių. Mūsų manymu, mes gyvename labai materialioje kultūroje, todėl norime savo vaikams suteikti kažką išskirtinio.

– Kiek laiko grojate orkestre?

J. Zoonas: Grojau daugelyje orkestrų nuo 1984–2001 m. Dirbau daugybėje simfoninių orkestrų. Po 2001 m. tapau profesoriumi Berlyne ir Ženevoje. Ir iki šiol dėstau Ženevoje.

– Kaip suderinate solinę karjerą, pedagoginį darbą ir šeimą?

J. Zoonas: Pirmiausia yra šeima ir, jei mes norime likti šeima, turime kartu keliauti – būtų blogai, jei aš vienas visą laiką būčiau išvykęs. Daug kitų menininkų turi šią problemą – keliauja per daug ir nebūna su šeima. O mums svarbiausia likti kartu. Paskui yra studentai. Aš dėstau Madride ir turiu 17 studentų. Man tai didelė atsakomybė, todėl didžiąją dalį laiko turiu būti namie ne tik dėl šeimos, bet ir dėl studentų. Taigi muzika yra gana maža mano gyvenimo dalis.

– Jūs taip pat vedate meistriškumo pamokas?

I. Chuat: Anksčiau vesdavau, bet dabar, kai yra vaikai, tą darau daug mažiau. Aš noriu rūpintis vaikais ir skirti jiems daugiausia dėmesio, nes jie labai gabūs muzikai. Todėl aš su jais užsiimu ne tik mokykliniais reikalais, bet ir muzika, taigi šiuo metu neturiu laiko niekam kitam. Ateityje, kai jie užaugs, galėsiu vėl grįžti prie to, tačiau šiuo metu mano visas dėmesys sutelktas į vaikus, kad suteikčiau jiems gerą išsilavinimą. Šiuo metu man tai svarbiausia. Kol susilaukėme vaikų, su vyru gyvenome labai daug metų: daug patyrėme, grojome daugybėje orkestrų, turėjome daug solinių koncertų. Mes viską patyrėme, padarėme karjerą, o dabar viskas yra skirta vaikams.

– Jūs grojote su daugeliu žymių dirigentų. Vienas jų buvo Leonardas Bernsteinas. Kokia tai buvo patirtis?

J. Zoonas: Anksčiau grojome orkestre kartu su žmona Paskui, 1985 m., L. Bernsteinas sukūrė savo orkestrą. Mes buvome išvykę į koncertą Hirošimoje. L. Bernsteinui labai patiko dirbti su jaunais žmonėmis. O apie jį yra daug visokių istorijų. Pamenu, buvo vasara, ir į koncertą jis atvyko su policijos palyda, sėdėdamas ant motociklo, dėvėdamas geltonus marškinėlius ir šortus. Buvo labai keista tai matyti. Kartais nutikdavo taip, kad L. Bernsteinas į repeticijas ateidavo girtas, žinoma, tai orkestro muzikantams sukeldavo labai didelį nepasitenkinimą.

– Manote, kad labai talentingi žmonės gali daryti, ką nori?

J. Zoonas: Jie mano, kad gali daryti, ką nori, tačiau aplinkiniai tada jiems parodo savo nepasitenkinimą.

– Kaip manote, koks yra skirtumas tarp kompozitoriaus ir dirigento, koks, pavyzdžiui, yra L. Bernsteinas, ir tiesiog dirigento, kaip žinomas japonų dirigentas Seiy Ozava?

I. Chuat: Nenoriu nieko teisti, tačiau, bendraudamas su S. Ozava, pastebėjau, kad jis labai nesavanaudiškas žmogus, kad jam labai rūpi aplinka ir aplinkiniai. O L. Bernšteinas, nors ir yra tikras genijus, yra žmogus, kuris labiau mato save nei kitus, ir aš tokiu žmogumi tikrai mažiau pasitikėčiau nei S. Ozava.

– Kai kurie žymūs muzikantai, atlikėjai patobulina gamyklinius instrumentų modelius. Pavyzdžiui, žymusis vibrafonininkas Garis Burtonas patobulino kompanijos „Musser“ M55 vibrofoną ( pritaikė jį lengvesniam transportavimui) ir pavadino „kelioninis Musser M55 vibrafonas“, o Jūs patobulinote medinę fleitą.

J. Zoonas: Taip, aš ir mano vienas draugas pradėjome šitą darbą. Mes darome medines fleitas, nes metalinę mums būtų per sunku padaryti. Pridėjome į instrumentą papildomų natų, papildomą mechanizmą.

– Ar naudojate kažkokią specialią medieną?

J. Zoonas: Ne, kadangi gyvename laikais, kai kiekvienas medis yra svarbus, neturėjome, iš kur gauti medienos. Tačiau nuo tų laikų, kai buvau studentas, savo sandėlyje turėjau šiek tiek medienos. Labai gerai, kad ją išsaugojau, nes dabar mes neturime problemų gamindami medines fleitas.

– Kaip manote, ar simfoninis orkestras turi ateitį?

I. Chuat: Manau, kad taip, juk pasaulyje vis dar yra kompozitorių, kurie kuria muziką orkestrams. Manau, kad orkestras yra nuostabus dalykas: orkestre kiekvienas yra kitoks, tačiau grodami mes visi tampame kaip vienas, visi susiliejame. Taip pat geram orkestrui reikia labai gero dirigento, nes tada visi muzikantai grodami gali išlieti savo emocijas, viskas tampa gyviau ir įdomiau.

Pamenu, mirus mano orkestro dirigentui, mes grojome jo atminimui koncertą be dirigento. Buvo labai keista ir įspūdinga – mes grojome puikiai, lyg jis ten būtų buvęs. Vadinasi jis sugebėjo tarp orkestro narių sukurti tokį ryšį, kad orkestras ir be jo sugebėjo puikiai pagroti. Tokių dirigentų mums reikia, kad orkestrai egzistuotų.

– Ką darytumėte, jei vieną rytą pabudę pajustumėte, kad nebenorite daugiau groti?

J. Zoonas: Tai priklauso nuo situacijos – jei gali išgyventi nebegrodamas, jei išeini į pensiją turėdamas idėją turėti gražų sodą, tada gerai. Tačiau galbūt tu dar turi studentų, už kuriuos jautiesi atsakingas, ir tada tiesiog negali imti ir mesti savo darbo. Aš ir dabar turiu daug veiklos, gaminu ne tik fleitas, bet ir kitus daiktus. Man patinka atrasti, tobulinti vis naujus dalykus. Ieškojimai niekada nesibaigia.

– Kokia patirtis dirbti su studentais iš skirtingų valstybių? Pavyzdžiui, iš Japonijos, Rytų Europos, Amerikos?  

I. Chuat: Dirbdama Japonijoje pastebėjau, kad ten studentai labai atviri, nesavanaudiški, labai tobulėjantys. Taigi su jais dirbti įdomu. Tačiau yra ir problema – jie nesusitelkę į save ir labiau kopijuoja tai, ką daro kiti, ir nedaro patys. Problema ta, kad kopijuotas darbas niekad nebus toks pat. O dirbdama Rytų valstybėse, tokiose kaip Mongolija ar Pietų Korėja, pastebėjau, kad ten žmonės artistiškesni, kūrybingesni ir labai talentingi, tačiau ten mažiau disciplinos nei Japonijoje, todėl ten gavau jau kitokios patirties. O, pavyzdžiui, su prancūzais dirbti tikrai buvo gana sunku, nes jie gana savanaudiški ir mano, kad yra patys geriausi.

– Tačiau, norint būti geru atlikėju, turbūt reikia būti bent šiek tiek savanaudžiam?

I. Chuat: Taip, iš pradžių savanaudiškumas yra svarbus, nes turi turėti variklį, kuris tave stumtų į priekį. Tačiau, praėjus laikui, labiau subrendus, tai turėtų pradingti.

– Ką Jums gyvenime reiškia Johannas Sebastianas Bachas?

I. Chuat: J. S. Bachas mane padarė tikinčią. Aš užaugau protestantų šeimoje, mes dažnai eidavome į bažnyčią ir kiekvienų pamaldų gale giedodavome J. S. Bacho muziką. Man jis yra kaip dvasingumas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...