captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: prisiekiu Grimais, Ezopu ir Andersenu, čia kažkas nepaprasta! (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Aleksandro Grino „Raudonas bures“ ir Aldo Huxlio  „Puikų naują pasaulį“.
Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Aleksandro Grino „Raudonas bures“ ir Aldo Huxlio  „Puikų naują pasaulį“.

Aleksandras Grinas „Raudonos burės“

Gūdžiu ir pavojingu metu Rusijoje, po Spalio revoliucijos, Aleksandras Grinas – romantikas iki kaulų smegenų – parašė „Raudonas bures“. Ne, su raudonomis vėliavomis ir politika tai nieko bendro neturi. Netgi tos burės ne tiesiog raudonos, o veikiau skaisčiai ir kartu ryškiai raudonos, net sumišusios su oranžiniu atspalviu – knygos pavadinimas originalo kalba yra „Aлые паруса“. Tik lietuvių kalboje, rodos, tinkamesnio atitikmens šiam atspalviui nėra.

„Raudonos burės“ – pasaka apie meilę, stebuklo laukimą, apie prigimtį, nenuslopinamą ir išsipildančią, stipresnę ir už auklėjimą, ir už aplinką. Knygos siužetas paprastas ir šimtus kartų girdėtas, atkeliavęs iš pasakų ir pasakojimų apie iš pirmo žvilgsnio įsimylinčius jaunuolius, princus ir neturtingas pelenes. Vienturtė Asol, kūdikystėje netekusi motinos, gyvena su atsiskyrėliu tėvu. Kadaise jūreiviu, o dabar neturtingu žaislinių laivelių gamintoju. Kartą, dar maža mergaitė būdama, paleidusi vieną iš tėvo raudonburių pasroviui, Asol sutinka valkataujantį pasakorių. Iš jo išgirstas pažadas, kad vieną dieną jos atplauks su raudonomis burėmis princas ir pasiims ją į savo karalystę, virsta laukimu. Asol tiki, kad „Kapernoje atsiskleis viena pasaka“ (p. 24), jos pasaka.

O kažkur toli, gal kitame pasaulio krašte, Arturas Grėjus „gimė kapitonu, norėjo juo būti ir tapo juo“ (p. 21). Palikęs savo tėvų pilį, išsižadėjęs aukštos kilmės ir prideramo gyvenimo būdo, jis klaidžiojo jūromis, kol vieną rytą pakrantėje, vedamas keistos nuojautos, pastebėjo žolėse miegančią mergaitę ir paliko jai sužieduotuvių žiedą. Nereikėjo jos užkalbinti, pažinti, nė pamatyti jos akių – po metų grįžo laivu su raudonomis burėmis ir pasiėmė ją, tiek metų jo laukusią, su savimi.

Tai tikra romantinė pasaka, atitinkanti romantizmo kanonus – suliteratūrintas liaudies pasakos siužetas, nerimstantys, savo mėlynosios gėlelės ieškantys veikėjai, tikri romantiški tipažai, pakylantys virš minios, pašaipa iš miesčioniško, komfortabilaus, paviršutiniško gyvenimo, intensyvaus, it jūra banguojančio, sentimentaloko pasakojimo stiliaus. „Raudonose burėse“ žmogus yra pavaldus ne žmonių pasauliui, bet kažkam aukštesniam, galingesniam – ne aklam ir žiauriam, bet juo pasikliaujančiam žmogui maloningam likimui. O jis visus – Asol, jos tėvą bei Grėjų – veda į jūrą. Erdvę, kur žemės keistuoliai, nesuprastieji gali būti laimingi, laisvi, išsipildyti.

Pirmą kartą lietuvių kalba „Raudonos burės“ išleistos daugiau nei prieš 50 metų, tad šis leidimas jau antras, gana daug taisytas. Į kietus tamsius viršelius įrišta ne tik pati fejerija, bet ir vertėjos Aušros Marijos Skuckaitės žodis apie savo pirmąjį literatūrinį vertimą, kelionę į Krymą, pažintį su A. Grino našle. Įrišta ir rašytojos Gintarės Adomaitytės, tikros „Raudonų burių“ krikštamotės Lietuvoje, esė. Rodos, būtent G. Adomaitytės pastangomis knyga buvo prikelta naujam gyvenimui – daug ji kalbėjo apie A. Griną vaikų literatūros seminaruose, spaudoje, paskyrė jam ir dalelę 2012 m. pasirodžiusios knygos apie rašytojus „Už sidabro kalnų“.

Dėl puošnaus stiliaus „Raudonų burių“ žanras įvardijamas kone metaforiškai – kaip fejerija. Tai garso, šviesos, spalvų gausus teatro vaidinimas ar kino filmas mitologine, pasakine, fantastine tema. Tad visai nekeista, kad Sankt Peterburgo Baltųjų naktų festivalio svarbiausias ir įspūdingiausias renginys – raudonburio laivo įplaukimas, lydimas muzikos ir fejerverkų šou. Keista tik tai, kad šis romantiškas ir sentimentalus kūrinys, perkeliantis skaitytoją į neįvardytą šalį, A. Grino gerbėjų pakrikštytą Grinlandija, toks svetimas sovietinei tikrovei, socialistiniam realizmui, buvo išleistas 1923 m. Ir ne tik išliko kultūroje, bet ir paliko žymius pėdsakus. Galbūt skaitomas bei įdomus jis taps dabar ir mūsų krašte, gal atras naują romantiškam nuotykiui atvirą skaitytoją.

Beje, apie „Raudonas bures“ prie apskrito stalo bus diskutuojama tarptautiniame vasaros seminare „Jūra ir vaikų literatūra“, vyksiančiame Klaipėdoje liepos 23–25 dienomis. Taigi tam tikrą statusą šis kūrinys jau įgijo tarp vaikų literatūros tyrinėtojų ir entuziastų.

Aldas Huxlis  „Puikus naujas pasaulis“

Sveiki atvykę į „Puikų naują pasaulį“. Čia visi laimingi ir jauni – nebėra kančios, skausmo, nežinios. Šiame pasaulyje viskas sudėliota į aiškius stalčiukus: kiekviena kasta atlieka jos dirbtinai apriboto proto galimybes atitinkančius darbus, šių žmonių pasaulėžiūra kruopščiai įdiegta vaikystėje, tad suaugę jie tampa patikimai visuomenės nariai – puikūs patenkinti darbuotojai ir dar puikesni vartotojai, garbinantys dievą Fordą, išradusį masinę gamybą. Principą, kuriuo grindžiamas šis pasaulis ir pagal kurį gaminami jo infantilūs gyventojai.

Taigi sveiki atvykę į 1931 m. sukurtą „Puikų naują pasaulį“ – vieną svarbiausių ir populiariausių distopijų, įvardijamą kaip vieną iš 100 geriausių XX a. Anglijos romanų, savo vertės bei aktualumo nepraradusių ir šiandien. Tai įrodo ir neseniai pasirodęs papildytas antrasis lietuviškas šios knygos leidimas.

A. Huxlio kūrinys dažnai lyginamas su kraštiečio Georgo Orwello Lietuvos skaitytojams gerai žinoma distopija „1984-ieji“. Pastaroji pirmą kartą lietuviškai išleista 1991 m. Tai suprantama, G. Orwello vizija slogi, kupina priespaudos ir baimės, artima po Geležine uždanga gyvenusiųjų patirčiai. O A. Huxlis griauna iliuzijas to, kuo mūsų šalis tais metais dar svaigo, – pro Gariūnų turgavietės stalus šviečiančia amerikietiškos svajonės išsipildymo viltimi. Taigi „Puikus naujas pasaulis“, kritiškas pasakojimas apie laimingų vartotojų pasaulį, pirmą kartą lietuviškai išleistas tik 2005 m.

G. Orwello distopijoje mokslo pažanga naudojama įbauginti ir sutramdyti žmogui, paranoją ir karo padėtį paversti kasdienybe. Čia nelaimingiausi, engiamiausi ir kartu laisviausi, išlaikę bent dalį kultūrinio paveldo, yra žemiausieji sluoksniai. Todėl, jei kur ir gali kilti maištas, tai tik iš jų. O A. Huxlis kalba apie priešingą totalitarizmo atmainą – gerovės ir socialinio stabilumo valstybę, kurioje esi priverstas jaustis gerai, o, jausdamasis laimingas ir nieko nesuvokdamas apie galimas būties gelmes, apribotas infantilaus gyvenimo ir beveik neribojamų fizinių malonumų, nesipriešini ir nekeli maišto.

A. Huxlio nuomone, „Valdyti lazdomis ir sušaudymais, dirbtinai sukeltu badu, masiniais įkalinimais ir masinėmis deportacijomis yra nežmoniška [...]. Tikrai efektyvioje totalitarinėje valstybėje visagalė politinių bosų kahorta ir jų administratorių armija valdys vergaujančius gyventojus, kurių nereikės versti, nes jie mylės savo vergystę“ (p. 14).

„Puikaus naujo pasaulio“ tema – ne pati mokslo pažanga, o tos pažangos poveikis žmogaus asmenybei (p. 11), – įžanginiame žodyje rašo A. Huxlis ir turbūt iš dalies apgauna save ir skaitytoją. Viskas šioje knygoje sukasi apie žmogų. Ne pažanga veikia jį, bet žmogus valdo pažangą, pritaiko ją saviems interesams. Todėl, nors naujasis pasaulis be mokslo pažangos negalėtų išgyventi, ji nėra sistemos variklis.

„Mes nenorime permainų. Kiekviena permaina – grėsmė pastovumui. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mes taip atsargiai taikome naujus išradimus. Visiems mokslo atradimams būdinga griaunamoji potencija [...]. Mokslas pavojingas; tenka jį laikyti prirakintą tvirta grandine ir antsnukiu“ (p. 225), – teigia vienas iš „Puikaus naujo pasaulio“ valdytojų, vienas iš tų retų žmonių, turinčių nepažabotą protą, gerą išsilavinimą, tačiau dėl visuomenės stabilumo ir galios troškimo pasirinkęs paminti savo individualumą, smalsumą, o kitiems primesti infantilumą, mankurtizmą ir laimę.

Džonas Laukinis, išaugęs tarp indėnų rezervate su iš Naujojo pasaulio kilusia motina, atsitiktinai randamas ir atvežamas pamatyti nuostabiojo pasaulio. Būtent jis, tiek daug iš motinos girdėjęs apie jos civilizacijos didybę, taria: „Koks puikus naujas pasaulis“ (p. 145). Deja, jam tenka skaudžiai nusivilti.

Skirtingai nei pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusiose distopijose paaugliams ir, kaip būdinga XX a. distopijoms, čia išsišokėlis, maištininkas, nepritapėlis Džonas nepasiekia nieko, net asmeninės laisvės. Priverstas likti puikiame naujame pasaulyje, jis bando atsiskirti. Tačiau uždraudęs sau bet kokį malonumą (net žiūrėti į panoramą, niūniuoti melodijas), atsidavęs atgailai ir saviplakai, jis tampa pirmųjų laikraščių puslapių sensacija, pajuokos objektu ir negali atsiginti jį nuolat persekiojančių žurnalistų. Galiausiai Džonas pasinaudoja paskutiniu jam likusiu laisvės trupiniu – sunaikina save. Nes šiame pasaulyje tėra du kraštutinumai – primityvus, laukinis, aukštosios kultūros ir meno nepažįstantis pasaulis rezervate, arba civilizacija, besijuokianti iš Williamo Shakespeare`o tragedijų ir pasmerkta amžinai laimei.

Perskaičius kūrinį, norisi grįžti prie Nikolajaus Berdiajevo citatos, kurią A. Huxlis pasirinko kaip romano epitafiją: „Utopijos yra daug lengviau įgyvendinamos, nei kitados buvo manoma. Ir šiuo metu mums kelia nerimą vienas klausimas: kaip išvengti jų galutinio įgyvendinimo.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...