captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dokumentinių filmų kūrėjas: objektyvią istoriją rašo su ja nebeturintys santykio

Istorija tampa objektyvi tada, kai ją rašantis žmogus nebeturi su ja santykio, todėl nejaučia nuoskaudų ar džiaugsmo, įsitikinęs dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalo „Biker Baltics“ redaktorius Rimas Bružas. Jo nuomone, objektyvios tremčių istorijos dar reikia palaukti.
A. Solomino (DELFI) nuotr.
A. Solomino (DELFI) nuotr.

Istorija tampa objektyvi tada, kai ją rašantis žmogus nebeturi su ja santykio, todėl nejaučia nuoskaudų ar džiaugsmo, įsitikinęs dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalo „Biker Baltics“ redaktorius Rimas Bružas. Jo nuomone, objektyvios tremčių istorijos dar reikia palaukti.

„Kalbant, pavyzdžiui, apie tremtis, būsime absoliučiai objektyvūs, kai galbūt mūsų vaikai arba vaikų vaikai apie tai rašys knygas. Jie bus primiršę savo senelių, prosenelių patirtis ir galės būti maksimaliai objektyvūs. Memuarai nėra istorija. Tai – subjektyvu. Kalbėjau apie emocijas, bet istorijoje emocijų turėtų būti kuo mažiau. Kuo jų mažiau, tuo ji objektyvesnė“, – LRT OPUS laidai „Švelnūs tardymai“ sako R. Bružas.

Liepos 6 d., 15 val.,  per LRT TELEVIZIJĄ bus rodomas jo dokumentinis filmas „Tvirtovė“. Pasak autoriaus, istorijoje nevisai gerai sakyti – kaip būtų, jeigu būtų. „Bet taip atsitiko, ir Kaunas iš tikrųjų miestu tapo dėl tvirtovės“, – įsitikinęs R. Bružas.

– Per gyvenimą Jums teko labai glaudžiai padirbėti su Andriumi Mamontovu. Sukūrėte keletą filmų apie jo paties muzikinę veiklą. Ar filmas „Geltona. Žalia. Raudona“ taip pat buvo apie „Foje“?

– „Geltona. Žalia. Raudona“ buvo apie Sąjūdžio kūrimą. Šiam filmui garso takelį sukūrė A. Mamontovas. Dėl to kilo pavadinimas „Geltona. Žalia. Raudona“. Tiesiog sutapo idėjos. Su Andriumi tikrai teko dirbti ne vieną kartą. Praėjusiais metais buvo sukurtas filmas „Fojė“ apie grupės 30-metį. Vėliau esu daręs „Roko maršo vėliavas“, kur A. Mamontovas irgi kalbėjo apie trispalvių vėliavų nešimą su roko maršu, idėjos skleidimą. Būta reikalų.

– Kaip dokumentika atsirado Jūsų gyvenime?

– Gana atsitiktinai. Net nepasakysiu, kada atsirado pirmieji darbai. Tuo metu dirbau „Lietuvos ryto“ televizijoje. Greta siužetų man vis pasipainiodavo kažkokia tema, kuri galėtų būti siužetu, bet šiame žanre ta tema būtų sugadinta, nes būtų per maža laiko ją išplėsti. Taip atsirado pirmieji dokumentiniai filmai. Jie visi buvo istoriniai, nes šis žanras man visada patiko. Visada patiko tas istorinės dokumentikos prieskonis, kvapas – archyviniai vaizdai turi kelias prasmes, kuriose – labai daug informacijos. Pavyzdžiui, matai Antrojo pasaulinio karo vaizdus ir žinai – jie filmuoti Lietuvoje, visa tai vyko mūsų šalyje.

– Ir ne taip jau seniai.

– Ne taip seniai. Norėjosi pačiupinėti, giliau išjausti, galbūt surasti žmones, pasikalbėti su istorikais, į vieną ar kitą reiškinį pasižiūrėti skirtingais kampais. Manau, kad tame žanre galima užčiuopti istorijos tiesas.

– Kaip suvokiate istoriją?

– Man labai patinka posakis, kad istorijoje nebūna baltų arba juodų įvykių. Birželio mėnesį minėjome 1941 m. sukilimą. Vykdomi žygiai, daug kalbama, rašoma, skamba pasiūlymai legitimizuoti 1941 m. Laikinosios Vyriausybės dokumentus. Lyg ir viskas gerai, bet, jeigu pažvelgsime į tuos dokumentus, posėdžių protokolus, pamatysime, kad visai ne gerai.

Visada reikia žiūrėti giliau. Sukilimas sukilimu. Viskas buvo logiška ir teisinga – po birželio tremčių turėjo kažkas įvykti. Išsiliejo nepasitenkinimas ir tai – logiška. Žmonės sukilo prieš skriaudėją, bet tai, ką darė Laikinoji Vyriausybė, pataikaudama naciams, leisdama antisemitinius įstatymus... Legitimizuoti šią Vyriausybę, mano nuomone, būtų klaida.

– Kalbant apie dokumentikos kūrimą, manau, istorinių dokumentinių filmų kūrimas reikalauja didžiulio susidomėjimo ir kantrybės.

– Žinoma, be susidomėjimo, asmeninio pajautimo turbūt nieko ir neišeitų, nes reikia pabūti toje emocijoje, susipažinti su medžiaga. Reikia suvokti ne vien faktų seką, bet ir pabandyti pajausti nuotaikas, emocinius dalykus. [...] Mano galva, tai yra svarbu. Tai istoriją daro įdomią. Man labai patinka frazė, kad istorija yra geriau už bet kokį detektyvinį romaną, nes ji įvyko iš tikrųjų.

– Bet kaip žinoti, kad iš tikrųjų? Juk ne veltui sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai.

– Istorija tampa objektyvia, kai ją aprašantis žmogus su ja nebeturi asmeninio santykio. Kalbant, pavyzdžiui, apie tremtis, būsime absoliučiai objektyvūs, kai galbūt mūsų vaikai arba vaikų vaikai apie tai rašys knygas. Jie bus primiršę savo senelių, prosenelių patirtis ir galės būti maksimaliai objektyvūs. Memuarai nėra istorija. Tai – subjektyvu. Kalbėjau apie emocijas, bet istorijoje emocijų turėtų būti kuo mažiau. Kuo jų mažiau, tuo ji objektyvesnė.

– Jūsų filmografijoje – daug dokumentikos apie lietuvių praeitį, savotiškus Lietuvos didvyrius. Kaip manote, ar, kuriant dokumentiką apie Radvilas, įmanoma būti objektyviam, ar išlieka heroizavimas?

– Lietuva labai dažnai sprendžia herojinių epų nebuvimo problemą. Kaip Antanas Basanavičius XIX a. ieškojo to pamato istorijoje, praeityje, taip mes vis renkamės, kas galėtų tapti mūsų herojais. A. Basanavičius surado vienokį ar kitokį pamatą. Mes vėl ieškome. Radvilos, mano supratimu, ne tik galėtų tapti, bet ir yra Lietuvos herojai. Galbūt jie – ne iki galo įvertinti. Gal dėl to, kad buvo seniai, gal dėl to, kad vis neatsiranda norinčių, galinčių tą herojinį epą sukurti reklamine prasme.

Koks Jūsų paties santykis su Radvilomis? Ar yra kažkas, ko, rengdamas dokumentiką apie juos, pats išmokote: didybės, novatoriškumo, platesnio mąstymo?

– Iš esmės Radvilos turbūt tikrai yra neįvertina giminė. Jos įtaka Lietuvos valstybei dar nesuvokta. Faktas, kad Radvilos Lietuvą darė Europa, ją atvežė į Lietuvą. Jeigu prancūzai statė versalius, tai Radvilos lietuviškuosius versalius statė čia. Žinoma, mastelis kitoks, bet ta kultūra buvo atnešta. XVI–XVII a. Lietuva suvokiama geriausiu atveju kaip plūktos aslos ir dūminių pirkių šalis, nors Radvilų rūmuose, Dubingiuose, prieš keletą metų, vykdant kasinėjimus, rastos šachmatų figūrėlės. Reikia atsigręžti, pasižiūrėti, įsivertinti ir garsiai pasakyti – tai buvo kultūra, kurią turėjome Radvilų dvaruose.

– Ką manote apie Lietuvą? Kokioje stadijoje ji yra dabar, atsižvelgiant į tai, kad sovietinės okupacijos metais plačiai ir išsamiai mąstyti ir kvestionuoti nebuvo labai naudinga. Žinoma, kalbu ir apie didžiulius trėmimus – ištremti šviesiausi Lietuvos protai.

– Mano supratimu, trėmimų pasekmes dar jaučiame ir jausime. Intelektualų, verslininkų išnaikinimas, aktyviausių, šviesiausių žmonių eliminavimas iš visuomenės gyvenimo negali praeiti be jokių pasekmių. Mes nekalbame apie genofondą. Kalbame apie tautos kultūrinę, intelektualinę kokybę. Visa tai turime atsiauginti. Turime užsiauginti prarastąją kartą, kurios sovietų „dėka“ neliko arba stipriai sumažėjo. Mūsų darbas, indėlis, pastangos turėtų būti dvigubai ar trigubai stipresnės, negu Vakarų Europos valstybių, kurios taip nenukraujavo.

– Ko tam reikia? Pirmiausia – kantrybės ir pasiaukojimo? Suvokti, kad tai, ką darai, yra indėlis į ateitį?

– Reikia bendro supratimo, kad niekas nepasidaro taip greitai. Jeigu suvoksime netektis, suvoksime ir būtinų pastangų kiekį. Suvedus tuos du dalykus, turėtume priaugti – darome. Tebūnie, to rezultato nėra dabar, šiandien, bet jis tikrai bus. Jeigu yra pastangos, tai rezultatas visada ateina. Turime tai žinoti.

Žymusis posakis – reikia gyventi čia ir dabar –nevienareikšmis. Norėdamas būti čia ir dabar, turi žinoti praeitį, įvertinti praeities patirtis, jas projektuoti ateityje. Tuomet turi prabangą būti šiandien. Buvimas čia ir dabar yra truputį tuščias, lengvabūdiškas. Turi turėti pagrindą praeityje ir savotišką stogą ateityje. Tuomet turi prabangą būti čia ir dabar. Jeigu tau užtenka aslos ir šiaudinio stogo, tai šiandiena bus tokia, kokios esi vertas.

– Liepos 6-tąją per LRT TELEVIZIJĄ bus parodytas Jūsų dokumentinis filmas „Tvirtovė“. Ar galite papasakoti, apie ką šis filmas?

– Tai – filmas apie Kauną, koks jis buvo iki tvirtovės ir kuo jis virto jos statymo metu, po to. Tvirtovę visi įsivaizduojame vienareikšmiškai. Ryškiausias pavyzdys – IX fortas, kuris dar nuo sovietmečio įkaltas į galvą kaip holokausto paminklas, bet Kauno tvirtovė yra gerokai senesnė nei šis vienas, paskutinis fortas.

Ją buvo pasirinkta statyti šioje vietoje, nes Kaunas – labai patogus. Tai – dviejų upių santaka, tuometinės Rusijos imperijos pakraštys, avangardas. Puolimo atveju čia turėjo būti tvirtovė. Ji buvo pastatyta XIX a. pabaigoje. Tvirtovė iš tiesų sukūrė Kauną, nes jis tuo metu – gili Rusijos imperijos provincija su keliolika medinių namelių. Tapus gubernijos centru, valdininkai į Kauną atsivežė dalį savo kultūros. Čia atsirado 500 vietų teatras. Galime įsivaizduoti, ką tai reiškia provincijoje.

– Staigus kultūrinis šuolis.

– Taip. Vietiniai turėjo daug naudos iš tvirtovės statybų, nes reikėjo mūrininkų, tarnaujančio personalo. Žmonės turėjo naudos iš forto ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juokaujant sakoma, kad Kaune nėra kamščių, nes savo laiku komunikacija tarp atskirų tvirtovės fortų buvo labai gerai suorganizuota ir tie keliai, jungiantys fortus, tapo logiškai išdėstytomis gatvėmis. Klausimas – kiek tame yra tiesos.

– Šis dokumentinis filmas bus rodomas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Tiesioginių sąsajų su tvirtove nėra, bet ar yra prasmės žiūrėti tokią dieną?

– Manau, kad Lietuvos istorija yra dėlionė. Kauno tvirtovė – viena sudėtinių dalių. Galime pridėti mažą akcentą – žinojimą, kaip formavosi mūsų valstybė, kaip miestai tapo tokiais, kokie jie yra. Išmesti vieną ar kitą laikotarpį, mano galva, būtų nevisai teisinga. Kaip minėjau, dėl tvirtovės mes turime Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. Kaip sakoma, istorijoje nevisai gerai sakyti – kaip būtų, jeigu būtų. Bet taip atsitiko, ir Kaunas iš tikrųjų miestu tapo dėl tvirtovės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...