captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Špokaitė: pasitenkinimą artistams kelia kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams

Baleto artisto gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduoja žiūrovai, todėl nevertėtų visko atskleisti, sako balerina Eglė Špokaitė. Jos teigimu, nusilenkimai scenoje nėra ta pasirodymo dalis, kai artistas pajunta įvertinimą, o artistai gali būti ir nedrąsūs, bet išmoksta tai paslėpti.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Baleto artisto gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduoja žiūrovai, todėl nevertėtų visko atskleisti, sako balerina Eglė Špokaitė. Jos teigimu, nusilenkimai scenoje nėra ta pasirodymo dalis, kai artistas pajunta įvertinimą, o artistai gali būti ir nedrąsūs, bet išmoksta tai paslėpti.

„Ir dabar esu nedrąsi. Visko mokomės. Sunku pasakyti, ko konkrečiai išmokau. Turbūt kaip artistė išmokau apgaudinėti, slėpti. Kai buvau maža, iš veido turbūt buvo galima atpažinti daugiau negu dabar, bet juk tai – gyvenimas“, – LRT Radijui sako E. Špokaitė.

– Kokios gėlės gražiausios baleto šokėjoms?

– Sutvarkytos, išpakuotos. Turbūt nėra daug žmonių, kurie gauna šūsnis gėlių. Dažnai artistai kalba, kaip su tomis gėlėmis elgtis, nes po kiekvieno spektaklio, renginio, kiekvieną kartą, kai ta vos apglėbiama šūsnis parsinešama namo, kyla minčių, ką su visomis gėlėmis daryti. Kiekviena gėlytė padovanota su didele šiluma, meile. Jų – šimtai. Kaip jas visas prižiūrėti, o ne sukišti į vazas ar kibirus su visomis pakuotėmis, kaspinais? Reikia išrūšiuoti, pažiūrėti, atrasti kiekvieną kampą. Tai – rūpestis. Kiekvienas artistas su tuo tvarkosi savaip. Man pačios gražiausios gėlės – prižiūrėtos, tarp kurių nėra nuvytusių gėlių.

– Gal po šokio, vieno ar kito vaidmens tas momentas, kai vėl grįžtate namo su glėbiu gėlių, buvo savotiška meditacija? Įsivaizduoju, kad buvimas scenoje Jus turėjo labai smarkiai pakrauti ir galbūt paskui ne taip paprasta nusiraminti. Koks Jums buvo tas metas, kai tvarkydavote gėles?

– Iš tiesų kyla labai daug minčių. Ne kiekvienas norėtų viską sakyti, nes artisto gyvenimo įvaizdis, kurį mato žmonės, tikrai stipriai skiriasi nuo tikro jausmo. Dažniausiai pasitenkinimą sukelia visai kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams. Dažnai sveikam artistui lankstytis scenoje būna ne pats svarbiausias veiksmas. Publikos įvertinimą, meilę artistai jaučia šiek tiek skirtingai.

Nežinau, ar reikia atsakyti konkrečiai. Būti scenoje yra stipru. Tai – didžiulė energija, kuri žmogui suteikia labai daug jėgų. Tai – stebuklinga energija. Mes net negalime suvokti, kaip ji gali materializuotis į tikrąją energiją, kuri vėliau suteikia jėgų dirbti daugelį darbų su dvigubomis jėgomis. Kitaip sakant, energija, kurią gauni, yra labai konkreti, bet paaiškinti detales, kaip tai pajunti... Susilaikyčiau ir detaliai neaiškinčiau, nes daugeliui gali kilti nusivylimas. Iš tikrųjų taip neturėtų būti, nes tai – didžiulė jėga.

Dabar dažnai kalbu su mokiniais ir kartais jiems tai pasakoju. Jie po truputį pradeda patirti tikrąjį artisto gyvenimą, kuris skiriasi nuo to, apie kurį jiems pasakoja tėvai arba kurį jie patys įsivaizduoja. Tokia yra transformacija, kai jie iš tikrųjų susiduria su realiu artisto pasauliu. Tai – artistų gyvenimas.

– Ar Jūsų gyvenime yra arba buvo dalykų, kurių išreikšti žodžiais negalite, bet galėjote ir galite tai padaryti šokiu?

– Taip – jėga, energija, aistra. Aistra – tik žodis, bet iš tiesų tai yra lavina, jūra, vandenynas su visa savo jėga. To pagrindas – muzika. Tai gali išreikšti muzika, o baletas ir šokis yra tiesiogiai susiję su muzika. Mes turbūt esame kaip papildymas. Tos jėgos semiamės iš muzikos. Tai – daugiau negu žodžiai. Manau, kad ne veltui žmonės klausosi ir žiūri. Manau, kad jie taip pat patiria tą patį, kas yra daugiau negu žodžiai.

– Ar pristatant Jus klausytojams galima sakyti „buvusi baleto šokėja“?

– Tas žodis „buvusi“ man atrodo nereikalingas. „Baleto šokėja“...

– „Buvusi balerina“ – ar galima sakyti taip?

– Tai – jau kitaip pavadinta. Ne, esu balerina. Visada buvau, būsiu ir mirsiu balerina. Manau, kad, kai man buvo penkeri ir dar nežinojau, kad tai bus mano profesija, jau tada buvau balerina. Turbūt tuo remiantis galima sakyti, kad ir dabar ja esu.

– Ir būsite visą gyvenimą, nors profesionalioje scenoje vaidmenų nebekuriate?

– Kitaip sakant – savo judėjimu scenoje nebeuždirbu pinigų.

– Nukeliaukime į tą laikotarpį, kai Jums buvo ketveri su puse. Ar prisimenate, kokia buvote tuo metu? Viename interviu sakėte, kad vaikystėje buvote visiškai kitokio charakterio žmogus – labai nedrąsi, baili.

– Šokį jutau lygiai taip pat, kaip dabar. [...] Atsimenu, pavyzdžiui, penkerių metų gimtadienį baleto salėje. Labai gerai atsimenu tą jausmą. Kas yra balerina? Vis tiek tai – kūryba, muzika ir tikslo siekimas. Tai labai stipriai susiję su tikslo siekimu.

Buvau lygiai tokia pati, kaip dabar. Kalbant apie drąsą – visko mokomasi. Ir dabar esu nedrąsi. Visko mokomės. Sunku pasakyti, ko konkrečiai išmokau. Turbūt kaip artistė išmokau apgaudinėti, slėpti. Kai buvau maža, iš veido turbūt buvo galima atpažinti daugiau negu dabar, bet juk tai – gyvenimas.

Nedrąsi buvau visą laiką. Ir dabar esu tokia. Noriu padaryti naujų dalykų, bet bijau. Labai stipriai bijau. Nesu avantiūristė. Labiau esu racionalus žmogus. Net ir kūryboje esu labai racionali: viską apskaičiuoju, renku įvairias žinias, jas kaupiu, kad padaryčiau sprendimą, kaip reikėtų pasielgti. Tai – racionalumas, kuris lyg ir nelabai susijęs su kūryba. Turiu mažiau impulsyvumo.

Drąsa nėra nebijoti. Drąsa – bijoti ir daryti. Kad darytum, galbūt reikia užsispyrimo: jei susiplanavau, jei galvoje kilo kažkokių minčių, kaip trauksiuosi atgal? Juk reikia daryti. Taip buvo visada.

– Panašu, kad to užsispyrimo prireikė jau ankstyvoje vaikystėje, nes tėveliai nelabai norėjo, kad tęstumėte baleto meno studijas? Įsivaizduoju, kad juos gąsdino profesijos trumpalaikiškumas, sunkumai, susiję su maisto ribojimu ir panašiais dalykais.

– Šeimoje sprendėme ne šiuos klausimus. Tai – vienas iš įvaizdžio aspektų. Realiai baleto artisto gyvenime tai nėra svarbiausia. Tai – maža detalė. Pagrindinė problema, kurią sprendėme šeimoje (jau tuo metu tai dariau ir aš), buvo paprasta – jei turi galvą ant pečių, daug lengviau gyventi iš galvos negu iš kojų ir rankų. Baleto artisto darbas – fizinis. Tai – rimtas pasirinkimas.

Dabar su tėvais dažnai kalbame: ką daryti, jei vaikas – labai protingas, olimpiadininkas, jei tai – dešimties metų berniukas, kuris matematiką, lietuvių kalbą ir visus kitus dalykus mokykloje išmano geriausiai ir labai nori tapti baleto šokėju? Tėvams tai – labai sunkus sprendimas. Ar tas berniukas galėtų išlaikyti šeimą? Juk jis labai protingas ir galėtų būti mokslininku, verslininku, kuo tik nori. Su tokia galva ant pečių jis gali rinktis geriausius universitetus.

Baleto artistas, nors tai ir skamba lyg profesija, nėra profesija. Baleto artistas – laikotarpis (dažniausiai 18–35 metų), kai tu kursi, bet dar neturėsi profesijos. Profesiją vis tiek reikia įsigyti. Tik ji bus įgyjama ir karjera ims kilti kitu laikotarpiu – ne nuo 18 iki 40 metų, bet galbūt nuo 40 metų ar drauge su baleto šokėjo darbu, galbūt kažkaip kitaip nei normalių žmonių. Tai – labai sunkus klausimas, nes tuo metu tėvai turi nuspręsti už vaiką, kuris sako „aš noriu ir galiu“.

Tai – esminis klausimas ir gyvenimo sprendimas. Labai džiaugiuosi, kad man tėvai leido. Dabar turiu puikią profesiją ir tuos 20 metų galėjau kurti. Džiaugiuosi, kad padarėme tokį sprendimą, nes tuo metu tai tikrai buvo rimtas klausimas – puikiai mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje ir iš jos reikėjo pereiti į kitą mokyklą.

– Tam, kad baleto studijoms turėtumėte daugiau laiko?

– Ne. Baleto artistas savo profesiją įgyja vidurinėje mokykloje, o ne universitete kaip visi kiti. Tam reikėjo palikti mokyklą. Mūsų baleto mokykla, kurią esu įkūrusi kartu su Kristina Sliesoraitiene, ir bando išspręsti (kol kas tik bandome, nežinome, ar mums sekasi, nes kol kas vyksta procesas) šią pasirinkimo problemą. Yra vaikų, kurie labai lengvai pakeičia savo rajoninę mokyklą į mokyklą, kurioje ruošiami baleto artistai.

Yra labai daug visose srityse talentingų vaikų, kurie labai sunkiai pakeičia mokyklą. Tokiu būdu bandome suteikti lyg ir alternatyvą, kad vaikas mokytųsi geroje bendrojo lavinimo mokykloje, toliau siektų savo olimpiadinių matematikos rezultatų, bet, jeigu jam pakanka jėgų ir energijos, siektų ir baleto artisto profesijos. Tada, būdamas 20 metų, jis pats nuspręs, ar tuos 10 metų paskirti kūrybai, ar ne. Tuo metu jis – visavertis žmogus, turintis visaverčių žinių ir galimybių įstoti į bet kurį norimą universitetą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...