captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Mitunevičiūtė: vakar pažadėtasis rytojus ir tūkstančio laipsnių meilė (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Hallgrimuro Helgasono romaną „1000° moteris“ ir Shauno Tano knygą „Prarastas daiktas“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Hallgrimuro Helgasono romaną „1000° moteris“ ir Shauno Tano knygą „Prarastas daiktas“.

Hallgrimuras Helgasonas „1000° moteris“

„1000° moteris“ – tai pirmoji islandų autoriaus H. Helgasono knyga lietuvių kalba. Knygos viršelyje autorius apibūdinamas kaip vienas įdomiausių šiuolaikinių Islandijos rašytojų, o knyga – kaip vieno nepakartojamo gyvenimo istorija, kurią perskaičius norėsis pradėti skaityti iš naujo. Tuo ir bandžiau įsitikinti, imdama į rankas šią tolimos ir mažai pažįstamos šalies egzotika dvelkiančią knygą.

Moteris, kuri yra pagrindinė šio romano veikėja ir pasakotoja, ‒ išties nepaprasta asmenybė. Tai pirmojo Islandijos prezidento anūkė, bene vienintelio Islandijos nacio, nuoširdžiai patikėjusio islandų tautos, kaip arijų rasės, mitologijos išsaugotojos ir perdavėjos bei potencialios naujo arealo kūrėjos vaidmeniu ir padovanojusiu dukrai granatą, turėjusią karo metais atstoti tėvo apsaugą ir globą, dukra, keturių vyrų žmona, bei, pasak pačios žodžių, bene šimto jų sugulovė. Tai moteris, bučiavusi Johną Lenoną, buvusi liudininke to, kaip į Argentiną atkeliauja džiazas, o Europą suniokoja karas. Persisėmusi Islandijos moterų tvirtybe ir tapusi praktikuojančia feministe gerokai anksčiau, negu šis žodis pasirodė islandų laikraščiuose, ji nekeliavo per gyvenimą tiesiais keliais, jos kelias suko vingiais ir kilpomis, kurių geografija driekiasi nuo vėjo košiamos atšiauriosios Islandijos iki saulės kepinamos Argentinos, įskaitant karo metų Vokietiją, Daniją ir Lenkiją, kuriose teko patirti viską, ką karas galėjo pasiūlyti jaunai merginai, likusiai vienai istorinių įvykių akivaizdoje – nuo tūkstančio laipsnių meilės iki bado ir prievartavimų.

Šios moters gyvenimas talpina giminių, valstybių ir net žemynų likimus ir yra karo baisumų liudininkas. Sulaukusi aštuoniasdešimties, ji leidžia laiką prirakinta prie lovos, pamiršta vaikų ir artimųjų, slaugoma svetimų žmonių, su dviem geriausiais draugais – kompiuteriu, jos langu į pasaulį, ir grafu Nikotinu, kaip ji vadina cigaretes. Herbjorga Marija Bjornson, paskutinė Islandijos aristokratė, nepaprasto likimo moteris, ristūno šuoliais lėkusi per savo ir pasaulio gyvenimą, išragavusi gyvenimą tūkstančiu laipsnių, keliauja tiesioginių tūkstančio laipsnių link – tai temperatūra, kuriai esant deginami lavonai Reikjaviko krematoriume, kuriame ji iš anksto užsisako kremavimo datą ir valandą. Šis pirmuoju asmeniu apie moters bandymą įsitvirtinti pasaulyje bylojantis pasakojimas yra toks įtaigus, kad jo skaitymas gali praversti postulatams apie kūrinio autoriaus mirtį, mat jį skaitydamas visiškai užmiršti, kad autorius yra vyras, ir tapatini jį su pasakotoja moterimi.

Pasakojimas pilnas ironijos ir autoironijos, kartais sarkazmo, tiesiai išrėžiamos skaudžios tiesos apie gyvenimą, istoriją, apie vyrus ir moteris joje. Šiek tiek daugiau nei pusės tūkstančio puslapių knyga neprailgsta, nes parašyta įtaigiai, trumpi išbaigti skyriai yra tarsi šachmatų lenta, kurioje pagrindinė herojė ir pasakotoja lengva ranka perstatinėja figūras, juda pirmyn ir atgal, nuvainikuoja karalius ir karalienes, nukirsdina pėstininkus, patiria šachą ir matą. Kiekvienas skyrius baigiasi tarsi antausiu, kuris skeliamas tėvui, pasauliui, karui, istorijai, sau, sūnums, jų žmonoms, į paskutines eilutes sukoncentruota pasakojimo jėga ir meninė įtaiga leidžia žavėtis autoriaus stiliumi. Keliaujant šia šachmatų lenta didėja netekčių skaičius, garsiau griaudėja patrankos, kyla temperatūra, pamažu artėjanti prie išsvajotų tūkstančio laipsnių ir pasiekianti apogėjų itin vaizdžioje scenoje, kurioje karo iškankinta mergaitė sėdi prie vieno stalo su Islandijos grietinėle, praleidusia karo metus savo saugioje šalyje ir apgailestaujančia, kad karas taip greitai baigėsi, nes iš jo galima buvo išpešti daugiau naudos. Vienintelis galimas atsakas į klausimą, na ir koks gi buvęs tas karas, yra apsivemti prie stalo garbingų svečių akivaizdoje, prezidento priėmimo metu, nes tai, ką teko išgyventi, neaprašoma žodžiais...

Knyga stipri savo apibendrinamąja galia, taikliai vienu sakiniu, pretenduojančiu tapti aforizmu, nusakančia tai, apie ką prirašyti tomai istorijos veikalų, memuarų ir grožinės literatūros. Šią galią suteikia distancija, mirštančio žmogaus, tarsi žiūrinčio savo gyvenimo retrospektyvą, pozicija ir nepaprasta metaforų jėga. Herbjorga Marija gali išdėti į šuns dienas viską, pradedant savo marčiomis ir Islandijos vyrais, baigiant Adolfu Hitleriu, karu ir istorija, kuri yra rašoma vyrų ir neturi nieko bendra su tikru gyvenimu: „Staiga man, gulinčiai čia, garaže, dingteli, kad žmonijos istorija tėra gyvatė barškuolė, įsikandusi savo uodegą, begalinis nesąmoningų veiksmų ir kvailysčių ratas, neturintis ničnieko bendro su GYVENIMU, kraštutinė vyrų beprotybės apraiška, kurią teko kęsti visų laikų moterims. (...) Taigi aš sakau savo seserims: vos išgirdusios kokį vyrą pareiškiant: „Mes gyvename istoriniais laikais“, bėkime pirkti antklodžių ir mėsos konservų.“

Herbjorgos Marijos istoriją labai lengva palaikyti autobiografija – taip įtaigiai ji papasakota. Bet autorius perspėja nesupainioti fikcijos su realiomis patirtimis ir gerbti jas išgyvenusius žmones. Kad ir kaip būtų, tai puikus liudijimas to, kaip niokoja gyvenimą karas, gimstantis, visų pirma, mūsų galvose.

Shaunas Tanas „Prarastas daiktas“

Antra mano perskaityta knyga – šiek tiek neįprasta knygų apžvalgai, sudaranti kontrastą pirmajai ir besiskirianti nuo jos savo raiška, užmoju ir priemonėmis, kuriomis kalbama apie ne visada pastebimus, bet visada egzistuojančius, šalia esančius mažus kasdienybės nutikimus ir stebuklus, ir neabejotinai verta nacionalinio transliuotojo eterio. Tai australų dailininko ir rašytojo Sh. Tano knyga „Prarastas daiktas“, pagal kurią sukurtas trumpametražis animacinis filmas pelnė „Oskaro“ statulėlę ir daugybę kitų apdovanojimų. Knyga, kurios pasakojimo didžiąją dalį sudaro iliustracijos, o žodžiai ir jų konstrukcijos, kurių galima priskaičiuoti 94 lakoniškus sakinius, tėra ledkalnio viršūnė. Sh. Taną lietuvių skaitytojai pažįsta iš 2013 m. išleistos knygos „Atokaus priemiesčio istorijos“, trumpų pasakojimų iš nykaus priemiesčio, kuriame negali įvykti nieko tikrai stebuklingo, bet įvyksta daug mažų nutikimų, kuriuos pastebi tik tas, kas turi lakią vaizduotę ir sugeba įžvelgti šį tą daugiau nei tik pilką kasdienybės rūbą. Šioji Sh. Tano knyga talpina dar mažiau žodžių, daugiau prasmės ir pasitikėjimo skaitytoju, kuris turės išmokti skaityti ne tik žodinį tekstą.

Tai knyga apie tai, kas nutinka, kai staiga sustoji ir pakeli galvą. Apie tuos, kurių niekas nepastebi, nes yra pernelyg įnikę į kasdienius reikalus. Apie vietas, kurių net nežinotum esant, jei jų nesidairytum. Apie ženklus, kuriuos reikia išmokti skaityti, kad į tokias vietas patektum. Apie niekam nereikalingus, pamestus padarus, keistus, liūdnus ir sutrikusius, kurių niekas nepastebi šiame homogeniškame, technikos prikimštame pasaulyje, kuriame būti kitokiam reiškia būti nepastebimam.

Džiugu, kad Lietuvoje leidžiama vis daugiau puikių, kokybiškai iliustruotų paveikslėlių knygų, bet jų skaitymo kultūra dar nėra susiformavusi. Kalbėti apie jas dar nėra įgudę ir mūsų literatūrologai, privalantys išmokti skaityti ne tik žodinį tekstą. Paveikslėlių knygos neabejotinai daugiasluoksnės ir žodinis lygmuo čia tikrai ne pats svarbiausias, tenka išmokti skaityti iliustracijas, gilintis į spalvas bei formas, metatekstinius elementus, išnagrinėti kiekvieną smulkmeną, kuri galbūt ne iš pirmo žvilgsnio pastebima, bet be galo reikšminga. Štai šioje Sh. Tano istorijoje be žodinio teksto plotmės ir iliustracijų, kurios pasakoja tą pačią istoriją, bet ją gerokai praplečia ir detalizuoja, yra dar fono lygmuo – iš senų laikraščių, skelbimų, brėžinių ir vadovėlių puslapių sulipdytas koliažas, kuris sustiprina pilko, technikos prikimšto pasaulio, kuriame net paplūdimys yra betono, vamzdžių ir sraigtų įrėmintas smėlio ruožas, kuriame tarsi liniuote sužymėti skėčiai ir mažos, nereikšmingos žmonių figūrėlės, įspūdį. Šioje knygoje nerasime pavaizduoto nė vieno medžio, nematyti ir saulės, tik pilkas dangus, o vienintele gamtos apraiška galime laikyti kelis jame plaukiojančius debesėlius. Tai technokratinis homogeniškas pasaulis, kuriame vienintelis spalvingas padaras – Prarastas daiktas – yra toks neįprastas, kad jo paprasčiausiai niekas nepastebi. Be jokios abejonės, tai galinga žinia pasauliui, kurią Sh. Tanas adresuoja tiems, kurie sugebės ją perskaityti. Iškalbingi yra atokiuose iliustracijų kampučiuose šmėkštelintys užrašai, pavyzdžiui, „Šiandien – tas vakar pažadėtasis rytojus“, atrodo, neturintys nieko bendro su pasakojama istorija, bet verčiantys susimąstyti, kokį žadėtąjį rytojų mes kuriame kiekvieną dieną ir ar šiandien jis tikrai toks, apie kokį svajota...

Sh. Tano „Prarastas daiktas“ – tai, vieno bičiulio žodžiais tariant, „amžinybės gūsis“ pasaulyje, kuriame amžinybė yra praradusi reikšmę. Jis turi paantraštę – „Pasakojimas kreipiantiems dėmesį į svarbius dalykus“, ir šis pasakojimas yra apie tai, kaip būti čia ir dabar, būti kitokiam, o svarbiausia – būti pastebėtam ir nuvestam į tokią vietą, kurioje būtum gana laimingas, „o visa kita gal ir nesvarbu“...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...