captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarpukario Lietuvos teatras: 1934 m. teatro darbuotojai privalėjo dalyvauti „žąsų akcijoje“

Valstybės teatro Kaune darbuotojai tarpukariu ne tik turėjo visas socialines garantijas, bet ir privalėjo atlikti pilietines funkcijas, pavyzdžiui, dalyvauti rinkimuose, pirkti valstybės lakštų obligacijas, LRT Radijui sako teatro istorikė Asta Petrikienė. „Įsimintina yra vadinamoji žąsų akcija, vykusi 1934 m. pabaigoje. [...] Vokietijai stiprinant embargą, susidarė didžiulė žąsų perprodukcija [...]. Todėl ministrų kabinetas nusprendė, kad žąsis reikėtų išplatinti visiems valstybės tarnautojams, tarp jų – ir teatro darbuotojams: „pirmos eilės“ operos solistai ir dirigentai, dramos ir operos režisieriai turėjo įsigyti po 15 žąsų“, – pasakoja A. Petrikienė.
Šaltinis – © Kauno miesto muziejus, P. Brėdikytės nuotr.
Šaltinis – © Kauno miesto muziejus, P. Brėdikytės nuotr.

Valstybės teatro Kaune darbuotojai tarpukariu ne tik turėjo visas socialines garantijas, bet ir privalėjo atlikti pilietines funkcijas, pavyzdžiui, dalyvauti rinkimuose, pirkti valstybės lakštų obligacijas, LRT Radijui sako teatro istorikė Asta Petrikienė. „Įsimintina yra vadinamoji žąsų akcija, vykusi 1934 m. pabaigoje. [...] Vokietijai stiprinant embargą, susidarė didžiulė žąsų perprodukcija [...]. Todėl ministrų kabinetas nusprendė, kad žąsis reikėtų išplatinti visiems valstybės tarnautojams, tarp jų – ir teatro darbuotojams: „pirmos eilės“ operos solistai ir dirigentai, dramos ir operos režisieriai turėjo įsigyti po 15 žąsų“, – pasakoja A. Petrikienė.

Jos žodžiais, to meto teatre buvo privaloma kalbėti lietuvių kalba, todėl kitataučiai aktoriai turėjo per metus išmokti šnekamosios kalbos, o netaisyklingai kalbantys lietuviai – lankyti tam skirtas pamokas, kitaip būdavo baudžiami, pavyzdžiui, jiems būdavo sumažinamas atlyginimas. Įdomu ir tai, kad, anot A. Petrikienės, aktoriai turėjo mokėti baudas vien už dramaturgo teksto arba režisūros iškraipymą.

– Apsigynėte disertaciją tema „Valstybės vaidmuo Lietuvos teatro veikloje 1918–1940 m.“ Kodėl būtent tarpukario Lietuvos teatras?

– Disertacijoje norėjosi paanalizuoti pagrindinį Lietuvos teatrą (t. y. valstybės teatrą, veikusį Kaune) instituciniu ir administraciniu aspektu. Mums, teatro istorikams, reikia žinoti ne tik apie tuos dalykus, kurie vykdavo pakilus uždangai, apie spektaklius, apie jų estetinius aspektus, bet ir apie tai, kaip buvo kuriama, išlaikoma, finansuojama valstybinė teatro sistema tarpukario Lietuvoje.

– 1918 m. – būtent tie metai, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ką galima pasakyti apie tokios jaunos valstybės?

– Apie tarpukario teatro panoramą galima kalbėti kelias pjūviais. Pirmiausia galima žiūrėti į skirtingos prigimties teatrus, pavyzdžiui, valstybinį ar privatų, mėgėjišką ar profesionalų, komercinį ar siekiantį sudėtingesnės estetinės komunikacijos, – visa tai tarpukario Lietuvoje buvo. Vis dėlto svarbiausias ir profesionalus šalies teatras buvo įsikūręs Kaune. Šis valstybės remiamas teatras buvo stabiliausia erdvė menininkams kurti ir įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Tam buvo objektyvus pagrindas – nenutrūkstamas finansavimas, kai teatro kūrėjai galėjo jaustis ir socialiai stabilūs, nes gavo atlyginimus, visas socialines garantijas ir pan.

Teatro darbuotojai galėjo ne tik mėgautis privilegijomis, bet kaip valstybės tarnautojai, piliečiai turėjo atlikti ir tam tikras pilietines funkcijas, pavyzdžiui, buvo raginami dalyvauti rinkimuose, pirkti valstybės lakštų obligacijas.

Įsimintina yra vadinamoji žąsų akcija, vykusi 1934 m. pabaigoje. Žąsų auginimas buvo gana svarbus Lietuvos ūkiui, jos buvo auginamos eksportui. Tačiau, Vokietijai stiprinant embargą, susidarė didžiulė žąsų perprodukcija, ir reikėjo galvoti, kaip jas realizuoti. Todėl ministrų kabinetas nusprendė, kad žąsis reikėtų išplatinti visiems valstybės tarnautojams, tarp jų – ir teatro darbuotojams: vadinamieji „pirmos eilės“ operos solistai ir dirigentai, dramos ir operos režisieriai turėjo įsigyti po 15 žąsų.

– Lietuvos sostinė Vilnius tuomet priklausė Lenkijai, tad ne tik politinis, bet ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į Kauną. Kodėl buvo nuspręsta, kad reikia valstybės teatro?

– Kiekvienai moderniai valstybei, kokia buvo Lietuva paskelbus nepriklausomybę, turėti teatrą buvo savotiškas garbės reikalas. Tarpininkaujant naujai įkurtai įvairių sričių menininkus vienijančiai organizacijai – Lietuvių meno kūrėjų draugijai – buvo nuspręsta steigti dramos ir operos trupes. Būtent šios organizacijos viduje ir pradėjo veikti pirmasis lietuviškas profesionalus teatras. Pirmos lietuviškų spektaklių premjeros įvyko 1920 m. gruodžio mėnesį.

– Valstybės teatras Kaune buvo pavaldus Švietimo ministerijai. Kiek toks pavaldumas atsispindėjo teatro veikloje?

– Įdomu ir paradoksalu tai, kad, nors įvairių  sričių kultūrininkai, menininkai ragino vyriausybę kurti Kultūros ministeriją, ji taip ir nebuvo įkurta. O Švietimo ministerijai ir buvo perduotas vienas iš teatro uždavinių – šviesti ir auklėti visuomenę. Vienas tikslų buvo supažindinti teatro žiūrovą su lietuvių praeitimi rodant scenoje tautos herojų žygius (pavyzdys galėtų būti Maironio dramos). Kitas – supažindinti su pasaulio klasikais, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare`o, Friedricho Schillerio dramomis.

– Nuo 1926 m. Lietuvą valdė prezidentas Antanas Smetona, kuris pasižymėjo noru skleisti tautiškumą. Jūsų disertacijoje minima lentelė, kuri draudė teatre vartoti rusų kalbą. Ar iš tiesų buvo tokia lentelė?

– Valstybės teatro darbuotojai buvo valstybės tarnautojai, ir vienas svarbesnių nurodymų, įrašytas dar Konstitucijoje, – privalomas lietuvių kalbos vartojimas. Teatre, ypač baleto trupėje, buvo nemažai rusų tautybės žmonių, todėl jau 1934 m. tuometinis valstybės teatro direktorius viską tvarkė draudimais ir bausmėmis. O aktoriai per metus turėjo išmokti šnekamosios kalbos.

Tačiau buvo ir kita problema, aktuali ne tik kitataučiams, – ir lietuviai aktoriai, ypač dramos, nemokėjo kalbėti taisyklingai. Todėl visa dramos trupė bei dalis operos solistų privalėjo lankyti po dvi savaitines pamokas, kad išmoktų kalbėti taisyklingai.

– Šiais laikais teatrui būdinga šiek tiek šokiruojanti funkcija – prisiminkime Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“, kur žiūrovą iš karto užgožia keiksmų virtinė. Matyt, tarpukario Lietuvos teatre tokių išsišokimų nebūta?

– Tikrai nebuvo leidžiama to daryti. Aktoriai būdavo baudžiami – mažinamas atlyginimas. Be to, jie turėjo mokėti baudas vien už dramaturgo teksto arba režisūros iškraipymą. O apie necenzūrinę kalbą tikrai net kalbėti nėra ko.

– Pakalbėkime apie teatro modernėjimą ir modernius eksperimentus. 1929 m. teatre pradėjo dirbti aktorius ir režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, vėliau tapęs teatro vadovu ir mėginęs pakeisti teatro veiklą. Ar jam pavyko?

– Taip. A. Oleka-Žilinskas, kuris studijavo Maskvoje ir dirbo tuo metu labai garsiame Maskvos dailės teatre, stengėsi atnešti ir drauge su pasikviestu kitu įžymiu to meto aktoriumi Michailu Čechovu atnešė kitokią estetinę raišką. Vis dėlto paaiškėjo, kad teatras tarpukariu nebuvo linkęs  labai drąsiai eksperimentuoti. Žiūrovai taip pat dar nebuvo tam pasiruošę.

– Kokie buvo teatro žiūrovai? Ar jie noriai eidavo į teatrą, ar suprato jį?

– Būtent sudėtingesnės meninės raiškos spektakliai iš žiūrovų pareikalaudavo tam tikrų bendrųjų kultūrinių kompetencijų. Žiūrovai teatre lankydavosi, populiariausios būdavo premjeros, bet  vėliau spektaklių lankomumas nuslūgdavo, todėl teatras per vieną sezoną stengėsi pristatyti kaip galima daugiau premjerų. Pagrindinis valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis per vieną sezoną galėjo pastatyti net 10 naujų premjerų.

– Ar bilietas į teatrą tuo metu buvo lengvai įperkamas?

– Bilietas į premjerinį spektaklį kainuodavo brangiausiai. Į paprastą dramos trupės spektaklį bilietą buvo galima įsigyti vos už 50 centų, o į premjerinį tekdavo sumokėti ir 7 litus. Patys brangiausi bilietai būdavo į operos spektaklius, ypač į tuos, kuriuose dalyvavo to meto operos žvaigždė Kipras Petrauskas. Į tokius spektaklius reikėdavo pakloti net 12 ar daugiau litų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...