captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Burokas: apie ateitį, likimą ir vėjus (knygų apžvalga)

Poetas, literatūros kritikas Marius Burokas LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės novelių rinkinį „Hepi Fjūčer“, Donaldo Kajoko poezijos rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ ir Anthony Doerr romaną „Neregimoji šviesa“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Poetas, literatūros kritikas Marius Burokas LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės novelių rinkinį „Hepi Fjūčer“, Donaldo Kajoko poezijos rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ ir Anthony Doerr romaną „Neregimoji šviesa“.

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė „Hepi Fjūčer“

Įdomus dalykas tas rašytojų bendradarbiavimas. Kartais iš to neišeina nieko, bet kartais, atsidūrę po vienu viršeliu, du rašytojai atsiskleidžia iš netikėtos, nelauktos pusės, sąsajos tarp jų išryškina ne tiek panašumus, kiek skirtumus. Labiausiai man įsiminęs panašus nesenų laikų lietuviškas eksperimentas buvo 1999 m. pasirodžiusi Sigito Parulskio ir Aido Marčėno knyga „50 eilėraščių“: jie abu atrinko po 50 vienas kito eilėraščių ir parašė vienas kitam įvadą. Pavyko kuo puikiausiai, buvo žaisminga ir įdomu.

O dabar atėjo eilė ir prozai. Dvi stiprios ir savitos prozininkės – L. S. Černiauskaitė ir R. Šerelytė – sudarė bendrą novelių rinkinį. Iš viso jame 18 novelių, jos sugrupuotos po dvi ir šiek tiek susijusios tematiškai (kiek – tai jau ir skaitytojo reikalas, jis iš karto įtraukiamas į žaidimą, į paralelių, sąskambių, panašumų ir skirtumų paieškas). Novelių rinkinys pavadintas įžūliai, kiek arogantiškai ir ironiškai „Hepi Fjūčer“ (lietuviškomis raidėmis užrašyta angliška frazė „Laiminga ateitis“). Tad kokią laimingą lietuvišką ateitį skaitytojas ras, atsivertęs šią knygą? Jei skaitytojas jau yra susipažinęs su abiejų rašytojų kūryba, labai laimingos ateities novelių rinkinio puslapiuose jis nesitikės.

„Romantiška Lauros Sintijos Černiauskaitės vaizduotė remiasi į vaiko ir jaunos moters patirtis, meilės ir vienatvės, pažeminimo išgyvenimus. Renatos Šerelytės novelėms būdinga aštrus siužetas, futurologiniai motyvai, jos kūrinių veikėjai – teisėjai, seimūnai, verslininkai“, – tokia oficiali leidyklos versija.

Abi prozininkės aprėpia visus Lietuvos gyventojus. L. S. Černiauskaitė rašo apie „mažą žmogų“, apie vienišas moteris ir mamas, jų tikrovę, pastangas išgyventi, išlikti savimi, užauginti vaiką ar vaikus. Tai tyli ir kasdienė kova, rėksmingame bruzdesyje nepastebima drama, kurią autorė aprašo meistriškai, verdama smulkias detales, dėliodama subtilius psichologinius niuansus. Į sentimentalumą slystelima, bet nedaug, nestipriai. Aš išskirčiau noveles „Ypatingas žmogus“ ir „Mėsytė“. Pirmoji – savotiška Antono Čechovo „Žmogaus futliare“ variacija, įtikinamas, rišlus, psichologiškai įdomus pasakojimas apie „jauną senuką“ Fortūnatą su „veidu it rakštele“, nuvytusį žmogų, aplink kurį vysta ir gyvenimo džiaugsmo netenka visi. „Mėsytėje“ pagyvenusi, ori, „geležinė“ ponia Ona Regina, tarnautoja, tvarkos mėgėja staiga užklumpama gamtos gaivalo – lietaus, audros – ir trumpam išsilaisvina iš savo kiauto, tvyksteli, pašėlsta ir vėl grįžta  savo kasdienes vėžes.

R. Šerelytės novelėse knibžda valdžiažmogių, anonimiškų smulkių tironų, kailį išvertusių pareigūnų ir gėdą praradusių teisėjų. Jos pasakojimuose visu gražumu atsiskleidžia nuskuręs ir aprūdijęs Lietuvos realybės cirkas, kuris hipnotizuojančiame televizoriaus mirgėjime atrodo visai masinantis.

R. Šerelytė savo novelėse groteskiškai pratęsia kai kurias Lietuvos tikrovės linijas į ateitį, paryškina jas – novelės „Giminės šaknys“ veiksmas vyksta tolimoje, pažangioje ateityje, kur žmonių smegenys išvalytos nuo klasinių ir genetinių ryšių prisiminimų. Pasakotojo tėvai iš kaimo parsiveža runkeliu virtusį senelį ir augina jį rūsyje. Novelėje „Antrasis dangus“, kurios veiksmas taip pat vyksta ateityje, pasakojama apie Dangų iš didžiosios raidės, kuriame spindi Žvaigždės iš didžiosios raidės (na, tos, anksčiau buvę televizoriuje), o visokie rašantys didžiagalviai gyvena požemiuose tarp dulkinų knygų.

R. Šerelytės antiutopijos kiek tiesmukos, nubrėžtos ryškiais stambiais potėpiais, lyg novelė būtų apysakos ar romano juodraštis. Bet tekstai, kuriuose įterpiama daugiau detalių, – tikrai smagūs, ypač novelė „Kairysis išėjimas“.

Taigi ar veikia šis tandemas? Ar L. S. Černiauskaitės mikropasaulis dera su R. Šerelytės makropasauliu? Vienai autorei galima prikišta sentimentalumą, kitai – schematiškumą, bet tandemas veikia, o pasauliai dera.

Ir pabaigoje – dar vienas smagus knygos akcentas: po kiekviena novele autorės parašiusios ne tik metus, bet ir trumpą su ja, ar rašymo procesu, ar ta diena, kai novelė buvo užbaigta, susijusią pastabą. Savotišką komentarą. Jame ir slypi tikroji „Hepi Fjūčer“.

Anthony Doerr „Neregimoji šviesa“

Lietuva vis mažiau atsilieka nuo pasaulio literatūros naujienų – ką tik pasirodė šiais metais Pulitzerio premija apdovanotas amerikiečių rašytojo Anthony Doerr romanas „Neregimoji šviesa“. Tai, sakyčiau, ideali knyga vasaros atostogoms ar ilgai kelionei atostogų link. „Neregimoji šviesa“ nėra pigus šabloniškas trileris, bet tai ir ne nuobodi stora epopėja ar postmodernistinis literatūrinis galvosūkis. Ji parašyta skaidriai, lengvai, įtraukia nuo pirmųjų puslapių ir nepaleidžia iki paskutinio.

Romano siužetas tarsi surinktas iš pasakų ir nuotykinių vaikystėje skaitytų knygų. Jaunutė, nuo ligos apakusi prancūzaitė Mari Lora gyvena Paryžiuje, tėvo jai sukurtame jaukiame pasaulyje. Tačiau, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, naciai okupuoja Paryžių, ir ji su tėvu pabėga į senovinį Sen Malo miestą Prancūzijos šiaurėje.

Vokietijoje, šachtininkų miestelyje, našlaitis Verneris su jaunesne sesute auga sužavėti primityvaus radijo imtuvo, kurį rado šiukšlyne. Bėgant laikui, Verneris tampa puikiu šių naujoviškų aparatų meistru ir šis talentas jam atveria kelią į Hitlerjugendo mokyklą, paskui – į specialųjį dalinį vokiečių armijoje. Atsidūręs pačiame karo sūkuryje, Verneris vis aiškiau suvokia, kiek žmonių gyvybių kainuoja jo tarnyba. Kol galiausiai atsiduria Sen Malo – mieste, kur susikirs jo ir priešų stovyklai priklausančios Mari Loros keliai.

Mari Lora skaito Jules`o Verne`o romanus, Verneris – šiukšlynuose ar palėpėse rastus fizikos ir mechanikos vadovėlius, o likimas nepermaldaujamai veda juos vieną prie kito. Mari Loros tėtis – Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus raktininkas ir šaltkalvis, laisvalaikiu meistraujantis galvosūkius ir mažus miestų maketus. O muziejaus gelmėse jau 200 metų saugomas didžiulis, prakeiktas deimantas Liepsnų Jūra. Jei visų šių faktų ir aprašymų nepakanka susidomėjimui sukelti – tuomet jums neįtiks jokia knyga.

A. Doerrio romanas neįprastas nebent šiems laikams. Jis tarsi permąsto to paties J. Verne`o romanus: A. Doerris pateikia daugybę gamtos ir tiksliųjų mokslų faktų, nuodugniai rašo apie radijo ryšį ir jūrų moliuskus, apie deimantus ir anglį, bet nepamiršta ir pasakojimo intrigos, netikėtų posūkių, lemtingų sutapimų, mįslingų asmenybių – visko, ko reikia skaitytojo dėmesiui patraukti. Jis perrašo istorinį, realizmo kupiną romaną į nuotykinį pasakojimą. Jame užtenka vietos ir prakeikto deimanto medžioklei, ir karo mėsmalei, ir Prancūzijos pasipriešinimo veiklai. Tiesa, prakeiktas deimantas ir jį medžiojantis mirtina liga sergantis nacis – labai melodramatiškas siužetas, bet knygoje jis veikia.

Autorius rašo trumpais, glotniais, nušlifuotais sakiniais, neretai nuslysta į pompastiką, stereotipus ir sentimentalumą. Bet vieno iš jo neatimsi: pastabumo detalėms ir mokėjimo iš jų sukurti atmosferą, vietos ir laiko pojūtį. Puikiai atkurtas Paryžius, Sen Malo miestas-tvirtovė, išsamūs muziejaus aprašymai, sukrečiančios bombardavimo scenos.

Tiesa, Antrasis pasaulinis karas – tik fonas, net Vernerio auklėjimas specialiojoje nacių mokykloje pateikiamas kažkaip probėgšmais, jis tarsi nepalieka pėdsako Vernerio psichikoje. Baisumai tampa nebaisūs. Autorius taip nuoširdžiai nori suvesti du pagrindinius veikėjus draugėn, kad kartais aukoja ir pasakojimo patikimumą.

Taip, tai knyga, kuriai, pasak leidyklos, „galima nepagailėti gražaus vasaros savaitgalio“. Taip, tai nėra pigus trileris, bet nėra ir tikra, gera literatūra. Bet skaitydamas „Neregimąją šviesą“ patiri pasakojimo džiaugsmą, tarsi sugrįžti į paauglystės laikus, kai rydavai tokias storas knygas degančiomis akimis, viską pamiršęs. Naudos nedaug, bet malonumo apsčiai.

Donaldas Kajokas „Apie vandenis, medžius ir vėjus“

Naujoji D. Kajoko poezijos knyga (tikrai jau nebeskaičiuosiu kelinta) vadinasi „Apie  vandenis, medžius ir vėjus“. Tad ir pradėkime nuo medžių. Poezija kažkuo panaši į obelis: vienais metais obelys dera taip, kad šakos lūžta, o kitąmet – pro lapus kyšo vos vienas kitas obuoliukas. Taip ir su poezija. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – kol kas vienintelė tikrai verta dėmesio šių metų poezijos knyga. O pernai jų buvo gausybė...

Kuo ji patraukia? Laisve. Knyga iš tikrųjų pilna vėjo ir erdvės. Tai išmintingas ir žaismingas žodžių džiazas. Skaitant atrodo, kad autoriaus nebevaržo jokie eilėraščio rėmai, jam netrūksta jokių temų, eilute jis gali pasakyti bet ką. Žinoma, už to slypi ilgas ir kruopštus darbas, amato ir meistrystės mokykla. Kai gerai, net atmintinai žinai, kaip save riboti, kaip daryti taip, kaip reikia, gali daryti taip, kaip nori. D. Kajoko knygoje viskas taip efemeriška, trapu ir paprasta, kad nepastebi, kaip meistriškai sudėliotas tekstas. „kadais tai buvo vien tik / gražūs žodžiai // dabartės / dar gražesni...“ – su švelnia autoironija rašoma viename iš eilėraščių.

Ši knyga primena poetinį dienoraštį, pokalbius su pačiu savimi, pastabas, užrašomas pasivaikščiojant, žvelgiant pro langą – ji fragmentiška, smulkios strofos suvertos ant minties ar metaforos siūlo.

Dėmesys smulkmenai čia perauga į plačius apmąstymus, peizažo detalė – į prisimintą meilės istoriją, „nujuodusių kinrožių stacijos“ – į žiemos meditaciją. Meditacija ir nušvitimo blyksnis – visada buvo tie du poliai, tarp kurių atsiranda D. Kajoko poezija. Duota nabagėliui, kvailiukui, ramiai stebinčiam ir įsiklausančiam. Pasak kito eilėraščio: „tai ką jūs vadinate / mistika // aš vadinu kasdieniu / rūpesčiu“.

Prie D. Kajoko eilėraščių dažnai bandoma klijuoti religinės ar budistinės poezijos etiketę, bet galbūt ji tuo iš tikrųjų ir budistinė, kad pačiu savo buvimu priešinasi tokiam klijavimui. Galų gale poeto tekstuose puikiai dera ir vadinamosios budistinės sąvokos ir krikščioniškoji vaizdinija. Svarbiausia yra ta pati jau minėta žodinė meditacija ir nušvitimas. Trumpas blyksnis. Taip pat – pasaulio paradoksalumas, neišsprendžiami būties ir buities prieštaravimai, niekas taip puikiai to nepailiustruoja kaip eilėraštis ir žaidimas poetine kalba. (p. 126)

Patosą ar sentimentalumą čia nugesina humoras, švelni ironija ir autoironija Ypač nuo autoriaus pačiam sau kliūna eilėraščiuose apie kalbą, poeziją, rašymą – šių tekstų naujojoje knygoje nemažai. „bet šį rytą  jau ne, šįryt – ai, / pats žinau // ką tie genijai jautė patyrė / ir nieko ten ypatingo“.  (p. 46)

„Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – gražiai užrašytas kalbėjimas, kurį reikia skaityti neskubant, juk „paprastumas velniškai sudėtingas / dieviškai“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...