captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Nastopka: mes visi esame semiotikai

„Mes visi esame semiotikai, tik normalūs žmonės yra slapti semiotikai“, – sako praėjusių metų gruodį Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas semiotikas profesorius Kęstutis Nastopka. Anot jo, ši premija visų pirma reiškia savitos semiotikų bendrijos įvertinimą.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Mes visi esame semiotikai, tik normalūs žmonės yra slapti semiotikai“, – sako praėjusių metų gruodį Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas semiotikas profesorius Kęstutis Nastopka. Anot jo, ši premija visų pirma reiškia savitos semiotikų bendrijos įvertinimą.

Apie semiotiką, reikšmingą gyvenimą ir nuveiktus darbus su prof. K. Nastopka kalbėjosi LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai Gabija Narušytė ir Saulius Liauksminas.

Profesoriau, ką jums reiškia Nacionalinė kultūros ir meno premija?

Man tai reiškia semiotikų bendrijos įvertinimą, nes semiotikų bendrija yra savotiška ir gyvena tam tikrą gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, Vilniaus semiotikai jau 20 metų kiekvieną ketvirtadienį, penktą valandą, renkasi fakultete į tarpdisciplininį seminarą. Susirenka ne tik studentai ir dėstytojai, bet ir tie, kurie anksčiau juos lankė – mums tai gyvenimo ritualas. Susirenka nelabai daug – keletas dešimčių.

Kadangi seminaras semiotikos ir hermeneutikos, užsiplieskia įvairių ginčų. Semiotikai atstovauju aš, Saulius Žukas, Loreta Mačianskaitė, Dalia Satkauskytė ir kiti, o hermeneutikai – Arūnas Sverdiolas, dabartinis centro vedėjas. Taigi požiūriai skiriasi ir mes kartais įnirtingai ginčijamės – studentams labai smagu žiūrėti, kaip pjaunasi profesoriai.

Jūs atstovaujate semiotikams ir būtent už tai jums bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. O kas yra semiotika?

Kai kas sako, kad semiotika – mokslas, bet, pavyzdžiui, Algirdas Julius Greimas nedrįso jos vadinti mokslu – vadino tik moksliniu projektu. Taigi semiotika – toks sumanymas, mokslinis projektas, siekiantis patikimai aprašyti reikšmes, reikšmių pasaulį, kuriame gyvena žmonės, nes visos reikšmės yra žmogiškos.

Mes nuolat esame atakuojami reikšmių, patys jas kuriame – vos tik išsižiojame (ir dabar aš leidžiu reikšmių srautą), arba jas suvokiame. Taigi mes visi esame semiotikai, tik normalūs žmonės yra slapti semiotikai – jiems aktualios reikšmės, o ne tai, kaip jos randasi (beje, žmonės dėl to per daug nesuka galvos). O semiotikai suka galvą ir bando paaiškinti, kaip tos reikšmės atsiranda.

Profesoriau, ar jūs sergate profesine liga – pamatęs tekstą ar vaizdą ieškote paaiškinimo?

Nesakyčiau, kad tai profesinė liga. Tai – kiekvieno skaitytojo liga. Kiekvienam skaitytojui įdomu, ką tekstas reiškia. Tik kai kas apsiriboja ir pasitenkina pirmuoju įspūdžiu, žino, kad kažką reiškia, o kas toliau – jau nesvarbu.

Profesinė liga yra bandymas disciplinuoti savo suvokimą, išsiaiškinti, kas už to slypi. Nebūtinai, pamatęs eilėraštį, nešuosi semiotikos žodyną ir pagal schemas jį analizuoju. Pirmas santykis su literatūros tekstu prasideda nuo tiesioginio įspūdžio – kažkas ištinka, jauti, kad čia kažkas slypi, ir bandai aiškintis, kas ten yra.

O kaip aiškinamasi?

Yra tam tikri specifiniai vienareikšmiai terminai, kurie nepasirengusiam skaitytojui yra savotiška kliūtis, bandoma išskirti įvairius teksto lygmenis ir žiūrėti, kaip jie veikia, kaip reikšmė gimsta, nes semiotikams reikšmė nėra kažkas gatava – tai nėra aforizmas ar pasakėčios moralas, tai – procesas, reikšmės kelias, reikšmės takas (tai irgi semiotinis žodis). Taigi šį taką semiotikai ir siekia atpažinti.

Esate minėjęs, kad, nagrinėjant literatūros tekstus, įvyksta netikėtų atradimų. Ką netikėto atradote?

Visi atradimai būna netikėti. Būtų labai nuobodu, jeigu iš karto žinotum. Man literatūros tekstas įdomus savo paslaptimi – kai jis yra paslaptis. Ir kai vėliau atsiveria, netikėtumų būna įvairiausių. Vienas iš tokių buvo analizuojant Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštį „Orfėjaus medis“. Iš pradžių rūpėjo suvokti, kodėl čia Orfėjaus medis, koks ryšys tarp Orfėjaus ir medžio. Tada pažodžiui išverčiau eilėraštį į prancūzų kalbą – Lietuvoje viešėjo italų semiotikas Paolo Fabbri ir aš paklausiau jo patarimo.

Jam Orfėjaus medis nerūpėjo, bet jis pastebėjo, kad eilėraštyje žvaigždės, kurios yra virš gluosnio danguje ir kurios atitinka mylimosios garbaną, yra Berenikės žvaigždynas. Man ši įžvalga labai patiko ir bandžiau tai pagrįsti. Tačiau didžiausias netikėtumas buvo, kai atsiverčiau A. Nykos-Niliūno dienoraščius, kurių iki tol nebuvau skaitęs, ir sužinojau, kad A. Nykai-Niliūnui Berenikė buvo vienas iš penkių mėgstamiausių vardų, o jo dukters vardas taip pat Berenikė.

Profesoriau, kuo naudinga ir kur dar gali pasitarnauti semiotika?

Reikėtų pasakyti, kad semiotika nėra literatūrologinė disciplina, ne vien literatūros reikšmės jai rūpi. Taip jau išėjo, kad Lietuvoje semiotika pradėjo nuo literatūros kritikos ir literatūros mokslo. Ir mano paskutinė knyga vadinasi „Literatūros semiotika“, bet esu analizavęs ir paveikslus, pavyzdžiui, Vinco Kisarausko. Nagrinėjau kai kuriuos Hieronymo Boscho paveikslus ir jų sąlyčius su Sigito Gedos ir Vytauto Bložės poezija. Vizualinė semiotika yra atskira sritis. Be to, yra muzikos, teatro semiotika.

Šiandien Europoje, ypač Italijoje ir Prancūzijoje, labai populiari sociosemiotika, kuri analizuoja ne popierinius, o gyvenimo tekstus. Tekstas semiotikams ne tai, kas užrašyta popieriuje, o reikšminis visetas. Tai, ką mes kalbame studijoje, yra tam tikras tekstas ir jis, ko gero, ką nors reiškia.

Esate sakęs, kad ši premija galbūt atkreips dėmesį ir pakeis skeptišką požiūrį į semiotiką. Vadinasi, Lietuvoje požiūris į semiotiką skeptiškas?

Kiekviena disciplina turi ir šalininkų, ir skeptikų, ir priešininkų. O požiūris į semiotiką keičiasi ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Iš pradžių, kai A. J. Greimas pradėjo savo „semiotinį projektą“, semiotika buvo labai madinga ir populiari. Vėliau mada praėjo, ir A. J. Greimas pasakė: „Ačiū dievui, dabar galėsime ramiai dirbti.“

Vakaruose ji nėra labai populiari, bet semiotikai gyvuoja ir dirba savo darbą. Taip ir Lietuvoje, kai bandėme įkurti semiotikos magistrantūrą, nuolat sulaukdavome klausimo, kam Lietuvai reikalingas toks siauras mokslas. Bet mums atrodo, kad reikia, nes semiotika padeda žmogui suvokti prasmę. A. J. Greimas sakė, kad jam semiotika – jo paties gyvenimo prasmė ir gyvenimo prasmės aiškinimas, ką reiškia gyvenimas. Jis manė, kad jo semiotikos šaknys yra Antrojo pasaulinio karo okupacija – pats dalyvavo pasipriešinime naciams ir kalbėjo apie absurdišką situaciją – kovojome prieš vokiečius, kad grįžtų rusai. Kokia čia prasmė? Kokia reikšmė? Kaip visa tai paaiškinti? Į tokius klausimus semiotika taip pat ieško atsakymų.

Esate ne vienos knygos autorius, parengėte A. J. Greimo darbų, išvertėte jo veikalą „Struktūrinė semantika“. Kokius savo darbus pavadintumėte svarbiausiais?

Savo darbus sunku vertinti. Kai parašai knygą, atrodo, kad pagaliau išmokai rašyti, bet praeina kiek laiko, ir vėl atrodo, kad dabar rašytum kitaip. Taigi kol kas neatsižadu dviejų paskutinių savo knygų „Reikšmių poetika“ ir „Literatūros semiotika“. Ten gal kai kas irgi galėtų būti kitaip aprašyta, bet aš grįžtu prie tų pačių tekstų, pavyzdžiui, Tomo Venclovos eilėraščiui „Ruduo Kopenhagoje“ rašiau dvi analizes. Taigi šios dvi knygos man artimiausios.

Kiekvienoje yra tekstų, kurie man dar artimesni, pavyzdžiui, minėtas „Orfėjaus medis“ arba „Kukučio baladės“. Pastarųjų analizę su kolege prancūze Heidi Toelle pristatačiau per vieną koliokviumą Limože. Tada prancūzų semiotikai pasakė, kad mes pagaliau reabilitavome sudėtinį terminą. Kad būtų aišku, sudėtinis terminas yra nevienareikšmis terminas. Tarkime, loginė pozicija yra „taip“ arba „ne“, o sudėtinis terminas – „taip“ ir „ne“: Kukutis yra ir paukštis, ir žmogus, ir valstietis, ir filosofas, ir viskas drauge.

Kokiais tyrinėjimais užsiimate dabar?

Dabar atsiliepiu į tai, kas vyksta: dalyvavau įvairiose Maironio konferencijose, skaičiau Kristijono Donelaičio Slunkiaus monologą („Gimtasis žodis“ paprašė paanalizuoti Slunkiaus aistras), bet kol kas prie stambesnės knygos vargu ar prisėsiu – rašau ilgai ir lėtai, nebent iš pranešimų, straipsnelių susidarytų stambesnė visuma.
Vienas iš mano sumanymų – išversti A. J. Greimo knygą apie Gi de Mopasaną. A. J. Greimas analizuoja maždaug dešimties puslapių novelę „Du draugai“, o knyga yra 300 puslapių. S. Žukas yra pradėjęs versti, bet jis dabar įklimpęs į leidybą, todėl žada perleisti tą darbą man ir mes abu užbaigsime.

Už studiją „Lietuvių eilėraščio poetika“ anais laikais buvote apdovanotas Valstybine premija. Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę lietuvių poezija?

Tai keblokas klausimas, nes kiekvienas turi savo poezijos supratimą, savo patirtį. Mano aktyvioji poezijos patirtis iš pradžių ribojosi mano karta – Judita Vaičiūnaitė, Jonas Juškaitis, Sigitas Geda, Tomas Venclova. Apie beveik visas ankstyvąsias S. Gedos knygas rašiau recenzijas, gindavau nuo priešų (taip pat ir J. Juškaitį).

Į jaunesnės kartos poeziją nesu tiek įsigilinęs, bet, bendraudamas su studentais, esu jų skatinamas skaityti tuos tekstus ir matyti pokyčius. Man įdomus ir Sigitas Parulskis, ir Aidas Marčėnas, ir Donatas Petrošius, ir Henrikas Čigriejus. Žaviuosi nepelnytai primiršta Albino Žukausko poezija. Esu parengęs tomą „Būtoji – grįžtamoji“, kuris turėtų pasirodyti šiais metais ir į kurį sudėjau, mano nuomone, gyvus, nepasenusius eilėraščius.

Kiek semiotika domisi patys poetai?

Kai kurie domisi – tokių nemažai. Yra ir skeptikų – tas pats S. Parulskis sako, kam čia tos analizės, nes santykis su tekstu yra tiesioginis. Kai skaičiau Maironio „Vakarą ant ežero Keturių kantonų“ ir pakomentavau A. J. Greimo mintį, kad eilėdaros srityje tai perversmas, perėjimas nuo lenkiškos prie kitokios poetikos, A. Marčėnas man pasakė, kad, kai išsakomos tokios mintys, atrodo, jog verta rašyti poeziją.

Kaip atsitiko, kad gyvenimas jus pasuko būtent semiotikos kryptimi?

Baigęs Vilniaus universitetą, išvykau į Rygą, kur rašiau darbą apie lietuvių ir latvių literatūrinius ryšius. Tai su semiotika nieko bendra neturėjo. Rygoje susipažinau su jaunesniais studentais rusistais, kurie važinėjo į Tartu, Jurijaus Lotmano semiotikos mokyklas. Iš jų išgirdau apie J. Lotmaną, jie atveždavo iš Tartu darbų, ir tai ėmė gerokai keisti mano požiūrį į literatūrą.

Grįžęs į Vilnių bendradarbiavau ir su T. Venclova, kurį galima laikyti pirmuoju semiotiku Lietuvoje, J. Lotmano semiotikos populiarintoju. Kai A. J. Greimas 1971 m. apsilankė Lietuvoje, mes susipažinome, pradėjome susirašinėti ir aš ėmiau gilintis į A. J. Greimo, kuris sukūrė Paryžiaus semiotinę mokyklą, darbus. Taigi taip panėriau į semiotiką ir nutolau nuo gyvosios kritikos – esu daugiau semiotikas negu kritikas.

Kas jums dar, be semiotikos, svarbu?

Parašau vieną kitą recenziją, išvykstu į kokį nors vakarą su H. Čigriejumi Pakruojyje ar į A. Žukausko gimtinę pakalbėti apie jį. Man įdomi kultūrinė veikla. Universitete dabar pasilikau tik semiotikos kursus. Tačiau semiotikui įdomios visos reikšmės – gyvenimas yra reikšmingas. Mėgstu kalnus, mėgstu vandenis, mėgstu žiemą, sniegą, paslidinėju.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...