captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Šeduikytė: kai kurios knygos ne tavo arba skaitomos ne tuo laiku

Kai kurios knygos skaitomos netinkamu laiku arba tiesiog nėra tavo, bet tai nereiškia, kad ta knyga netinka kitam žmogui. Tuo įsitikinusi dainininkė, dainų tekstų ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė. Jos teigimu, geriausias viltis išpildo vizualūs kuriniai, kurie skaitytojui padovanoja kitą pasaulį.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Kai kurios knygos skaitomos netinkamu laiku arba tiesiog nėra tavo, bet tai nereiškia, kad ta knyga netinka kitam žmogui. Tuo įsitikinusi dainininkė, dainų tekstų ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė. Jos teigimu, geriausias viltis išpildo vizualūs kuriniai, kurie skaitytojui padovanoja kitą pasaulį.

„Skaitydamas labai vizualius kūrinius, gauni tai, ko nori iš knygų, – kitą pasaulį. Ne tik nusibrėži apmatus, bet jį apgyvendini žmonėmis. Man labiausiai patinka, kai žmonės turi savo rašymo stilių ir požiūrį į kalbą, žino, kam jiems reikalinga kalba“, – LRT Radijui sako atlikėja.

– Norėčiau pradėti nuo minties, kurią išsakei 2008-aisiais, pristatydama savo pasakų knygą „Pasaka apie Slieką iš jo draugą Pašiauštą“. Tada sakei, kad pasaka yra pats geriausias žanras fantazijai išlaisvinti ir Tau – pats artimiausias, nes vaikystėje visa knygų lentyna buvo nukrauta vien pasakomis. Kokiomis knygomis šiandien nukrauta tavo lentyna?

– Mūsų knygų lentynos labai dažnai keičiasi, nes keliaujame iš vienos nuomojamos vietos į kitą. Dabar gyvename sodyboje, kur yra daug naujų, man net nematytų knygų. Kai kurios iš jų – meilės romanai, kurių turbūt neskaitysiu.

Visą laiką su savimi turiu keliaujančias knygas: piešimo pradžiamokslį, kokią nors psichoterapijos knygą ir, žinoma, knygą, kuri turėtų priartinti mane prie būsimos knygos. Dabar labai ieškau įkvėpimo būtent knygose. Tai – naujas etapas. Vieną dieną sėdėjau ir galvojau – neramu, kažką gyvenime reikia keisti iš esmės, nors ir esu laiminga, dainas rašau, tuoj bus išleistas albumas. Taip buvo tol, kol naktį mane pažadino jausmas, kad turiu užsirašyti savo knygos skyrius. Tiesiog juos užsirašiau. Matyt, procesas turi vykti. Dabar viskas jau yra pribrendę. Kiek tai truks, penkerius ar dešimt metų, nežinau.

– Tiesiog atsibudai ir supratai, kad reikia užsirašyti knygos skyrius, nors dar nežinai, apie ką knyga?

– Taip. Gal kiti rašytojai su manimi nesutiks arba kaip tik man paantrins, bet kartais būna, kad ateini į vietą, kur pradėsi rašyti knygą, ir supranti, kad tai – ta vieta. Mūsų dabartiniuose namuose, antrame aukšte, yra didelis langas į seną liepą. Ten, manau, gims pirmosios frazės. Tuo labai džiaugiuosi.

– Vadinasi, erdvė yra svarbi tiek norint skaityti, tiek rašyti?

– Taip. Ir laikas, ir erdvė – labai svarbu.

– Ar yra knyga, kuri kuriuo nors metu labai įkvėpė arba sukrėtė ir prie kurios vis grįžti?

– Grįžtu mintimis, nes antrą kartą turbūt neskaitysiu. Labai nemėgstu antrą kartą skaityti knygų. Matyt, dar nepraėjo pakankamai laiko. Neseniai perskaičiau Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Buvo įdomu, kas vaikystėje taip sužavėjo. Labiausiai sukrėtusi knyga – Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“. Taip pat – Ray Bradbury „Pienių vynas“. Viena – labai šilta ir švelni, kita – gana aštri knyga, kuri labai daug sujudino sieloje.

– Kokie tekstai Tave ramina? Jei knyga apskritai Tau yra atsipalaidavimo forma.

– Ramina sakiniai, kartais vadinami periodais. Nors kartais pameti mintį, bet liūliuoja. Labiausiai raminantis autorius – Gabrielis Jose Garcia Marquezas, nes man patinka sagos. Patinka jas skaityti. Gal jų ir nerašyčiau, nes tai turėtų būti labiau būdinga kitam žmogui, o ne man. (Esu labiau „bardakas“.)

Skaitydamas labai vizualius kūrinius, gauni tai, ko nori iš knygų, – kitą pasaulį. Ne tik nusibrėži apmatus, bet jį apgyvendini žmonėmis. Man labiausiai patinka, kai žmonės turi savo rašymo stilių ir požiūrį į kalbą, žino, kam jiems reikalinga kalba.

Neseniai perskaičiau detektyvą, kuris ir buvo pasiimtas tam, kad perskaityčiau detektyvą nieko nesitikėdama. Nesakysiu, kas jį parašė, tai – nesvarbu. Bet tiek vertimas, tiek pati kalba jame sukurta tam, kad skaitytojas būtų suintriguotas, vedamas toliau, kad įsitrauktų. Tai – didelė, stora knyga, kurią perskaičiau per kelias dienas, bet kūrybinio peno negavau. Gavau labai gerą detektyvinę struktūrą.

Galbūt tas dalykas pravers rašant kažką savo, bet iš tikrųjų yra knygų, kurios nuramina, nuteikia ir harmonizuoja. Kai baigiasi filmas, kad ir koks geras jis būtų, man visą laiką kyla nerimo jausmas – tai buvo taip stipru, taip įtraukė, bet ką toliau su savo gyvenimu daryti? Knyga niekada taip neveikia. Visada būna, kad skaitai ir gali pasirinkti savo tempą, – gali skirti mėnesį ar metus. Taip atsitiko su Roberto Musilio „Žmogus be savybių“. Tai – gana sudėtinga knyga. Žmogus ją rašė visą gyvenimą ir tai labai juntama. Tarkim, metalas yra lengvas ir sunkus, o ši knyga – sunkiasvorė. Anksčiau nesirašydavau jokių citatų, bet, skaitydama šią knygą, užsirašiau ne vieną.

– Kaip „keistuoliai“ sakė, kiekviena knyga turi dureles, tik ne visiems pavyksta jas atrasti. Ar yra buvę, kad perskaitei ir nesupratai, o, grįžusi po kiek laiko, raktą radai?

– Galbūt tokia knyga – „Žmogus be savybių“. Ji – sudėtinga, turinti daug kontekstų: istorinį, politinį ir kitus. Kitas dalykas, tai – žmogaus per gyvenimą prieitos išvados. Tai labai jaučiasi. Jis ėjo savo keliu, ieškojo ir kažką surado.

Būna knygų, kurias skaitai ne tuo laiku, knyga – ne tavo. Pavyzdžiui, dabar pradėjau skaityti vieną knygą, bet ji vis neužkabina, nes joje – labai daug detalių. Man dabar – ne laikas detalėms. Laikas atmosferai, būsenai. Tiesiog imsiu kitą knygą, bet nesakau, kad tai – netinkama knyga kitam žmogui.

– Skirtingi žmonės – skirtingos knygos. Vieniems skaitymas yra įprotis, kitiems – galimybė pabėgti nuo darbo. Vieni skaito užsiropštę ant stogo, kiti – traukinyje, pataluose prieš miegą. Jau paminėjai, kad iš tiesų erdvė turi įtakos knygos pajautimui – tiek jos rašymui, tiek skaitymui. Ar turi dar kokią nors vietą be to kambariuko, kur matyti liepa?

– Dažniausiai tai – erdvė, susijusi su vandeniu. Jei ilgai nepavyks pradėti rašyti knygos, prisiminsiu savo pirmąjį pasakos sakinį – seniai seniai prie žalio kaip agurkų sriuba prūdo... Tada parašiau ir galvoju – vėl tas mano didysis romanas neišėjo ir ką daryti? Ką darysi – jei neišėjo, tai neišėjo. Paskui įsitraukiau į procesą ir supratau, kad svarbu – pirmas impulsas. Turi būti sąmoningas noras parašyti, bet, manau, pirmas sakinys turėtų šiek tiek pasąmoningai ateiti.

Nebent yra taip, kaip šiuo atveju, – labai domiuosi ir žinau, ką noriu perduoti savo knyga. Bandysiu pradėti nuo kito galo. Tai nebus stichinis rašymas, kuris, rašant pasaką, nuo pirmo iki paskutinio sakinio man pačiai buvo intriga. Užmigdavau kaip per kokį gerą serialą, nežinodama, kas toliau bus. Labai to laukiau. Niekas to nežino, tik tu pats rytoj sudėliosi sakinį, kas bus. Šiuo atveju noriu aiškios struktūros. Kad būtų pasiektas tikslas, reikės labai padirbėti.

– Kai laidoje lankėsi Karolis Vyšniauskas, jis paminėjo – skaityti galima ne tik akimis. Toje pačioje laidoje daktaras Feliksas Akermanas sakė, kad skaito miestą. Pokalbyje su Gediminu Storpirščiu jis išsakė mintį – apribojus vieną iš pojūčių, t. y. regą, galima skaityti tiriant ir skenuojant aplinką. Gal ir Tu ką nors įvardiji kaip ne tekstinį, o pasaulio skaitymą?

– Turiu vieną istoriją. Ruošiamės pristatyti vaizdo klipą mano dainai „Sapnas“. Jo filmavimo procesas man buvo gamtos skaitymas. Tai buvo visiškai netikėta, nes važiavome daugmaž žinodami scenarijų, kuris bus įgyvendinamas. Visus tris filmavimus skyrė gana daug laiko. Buvo, kada susidėlioti mintis, bet viskas vyko atvirkščiai. Pavyzdžiui, sinoptikų buvo pranašauta (atleiskite, brangieji, bet aš jumis tikrai nebepasitikiu), kad bus saulėta ir iš ryto tvyros pats didžiausias rūkas, bet toje vietoje, kur mes stovėjome, nebuvo nei saulės, nei rūko. Buvo debesuota ir teko čia pat spręsti, ką daryti.

Supratau kelis dalykus – gamta yra mūsų šiek tiek pamirštas dalykas, bet tai – labai didelė jėga. Žmogus gali norėti ką nors pakeisti, bet gamtos jis niekada nepakeis. Kadangi tai yra didelė jėga, tai yra ir šaltinis, iš kurio gali semtis. Dabar skaitau Carlo Jungo „Psichoanalizę ir filosofiją“ ir manau, kad gamta – vienas pagrindinių ryšių, siejančių su kolektyvine pasąmone.

Po tuo, kas sėdi mūsų pasąmonėje (asmeninėmis bėdomis, neišspręstais santykiais su žmonėmis), yra antras dugnas, kurį žmogus kartais, pamatęs meno kūrinį, pajaučia. Jis pajaučia, kad kažkas labai atliepia, bet tai nėra jo asmeninis ryšys su tuo kūrėju. Kurdamas žmogus pagavo kažką, kas yra labai gilu ir apskritai yra pasaulio žmonių santykių esmė, – mirties, meilės, gyvenimo, pradžios ir visų kitų dalykų.

Teko prisiliesti prie keisto jausmo, nes viskas visą laiką griuvo: reikėjo atsukti didelį ragą ir netiko veržliaraktis, tinkamo ieškojome po visą Neringą, automobilis buvo sustabdytas, policijos pareigūnas sustabdė važiuojant be diržų... Turėjau pasakyti „man atsibodo“ ir važiuoti namo, bet pajutau, kad tai – kitoks projektas. Reikia skaityti aplinką. [...] Paskui tame sename, pelkėtame miške radome tokių objektų, kad nebuvo gaila, jog nėra saulės. Kai tik pradėjome jausti, kad kūrybinis procesas jau vyksta pagal naujai kuriamą scenarijų, atsirado saulė, pakilo rūkas. Viskas sustojo į savo vietas. Nežinau, kas tai, bet man patinka, kai gyvenime yra mistinių dalykų.

– Pavyko sugrįžti prie gamtos ir perskaityti tuos ženklus?

– Mes nesistengėme gamtos pakeisti, bet prisilietėme prie to, kas ji yra dabar. Man atrodo, kad būtent šiuo klipu bus daug kam labai gera pajausti, kas yra Lietuvos esmė ir kaip tai yra gerai. Mistiniai dalykai, gyvūnai tikrai palieka savo pėdsakų. Tempas mieste yra vienoks, o gamtoje yra ramybė. Ją sunku išreikšti vaizdais, bet man padės du labai kūrybingi menininkai – Ragana ir Arūnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...