captcha

Jūsų klausimas priimtas

XV a. knygos mokė, kaip gaminti maistą ir teisingai numirti

Vienos populiariausių knygų XV–XVI a. buvo kulinarinės, kurias naudojo didikai, ir mokančios, kaip derėtų teisingai numirti. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė. Jos tvirtinimu, tuo metu knygos buvo taip saugomos, kad jų vagis iš anksto prakeikdavo.
Asociatyvi nuotr. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Asociatyvi nuotr. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Vienos populiariausių knygų XV–XVI a. buvo kulinarinės, kurias naudojo didikai, ir mokančios, kaip derėtų teisingai numirti. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė. Jos tvirtinimu, tuo metu knygos buvo taip saugomos, kad jų vagis iš anksto prakeikdavo.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos“, – LRT Radijui pasakoja S. Rankelienė.

Ji kartu su kolege Indre Saudargiene parengė parodą, kurioje eksponuojami įdomiausi knygos istorijos faktai ir unikalios VU bibliotekoje saugomos knygos. Tarp jų galima išvysti ne tik minėtas knygas, bet ir sužinoti, kodėl knygos seniau buvo parduodamos neįrištos ar kuo ypatingi apdegę leidiniai.

Knygos nagrinėjo, ar moteris – žmogus

Pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, kai kurios XV–XIX a. knygose nagrinėjamos temos ir klausimai atrodo gana pažangūs – pavyzdžiui, kaip išsamiai Žygimanto Augusto gydytojas XVI a. išmanė akušeriją. Kita vertus, natūralu, kad kai kurios temos šiandien stebina, pavyzdžiui, dėmesys vadinamajam moterų klausimui. Anot S. Rankelienės, šią temą nagrinėjanti knyga iš pažiūros niekuo neišsiskiria.

„Ši diskusija tęsėsi nuo XIV a. iki pat Didžiosios prancūzų revoliucijos. Kai daugiau paieškojome, paaiškėjo, kad net ir XX a. pr. dar buvo vienas autorius, [...] kuris 1910 m. parašė nedidelį traktatą – ar moterys yra žmonės. Kodėl jie galvojo, kad moteris – ne žmogus? Jų manymu, moteris nemąsto. Moteris pasiduoda emocijoms ir mąstymas tuo baigiasi. Tai – pagrindinė priežastis. Visa kita – fizinis kūnas, kalba ar dar kas nors – esą nerodo žmogiškumo“, – aiškina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojamos knygos parodo ir skirtingų visuomenių interesus. Pavyzdžiui XIV–XV a. didžiulis dėmesys buvo skiriamas mirčiai. Didelio populiarumo sulaukdavo mirimo meno mokančios knygos. Pasak S. Rankelienės, kadangi XIV–XV a. Europoje siautė maras, karai, daugelis tikrų krikščionių tiesiog nespėdavo atlikti visų apeigų ir mirdavo neteisingai – nekrikščioniškai.

„Mirus tokiu būdu, jų sielos patekdavo į pragarą. Kad žmogus patektų į dangų, reikia teisingai numirti. Tai reiškia, kad reikia laikytis visų krikščioniškų tradicijų. Dėl to ši knyga – „Ars Moriendi“ – „Mirimo menas“ – buvo tokia populiari. Vien tik XV a. išleista 100 laidų. Kiekviename puslapyje yra graviūros, kurios paaiškina visą mirimo eigą: ką žmogus turi daryti, kaip tai daryti teisingai“, – teigia S. Rankelienė.

Graviūrose vaizdavo laidotuvių ceremonijas

Jos teigimu, tarp nurodymų yra elementarios taisyklės, kad žmogus turi atlikti išpažintį, gauti patepimą, kažkas turi skaityti už jį maldas. Be to, tuo metu dažnai būdavo vaizduojamos ir laidotuvių ceremonijos, kurios dėl savo puošnumo parodos sudarytojų pavadintos „iškilmėmis“.

„Taip pavadinome, nes kartais atrodo, kad laidotuvės buvo didesnė šventė negu vestuvės ar kita ceremonija. Kaip dabar darome nuotraukas, taip jie darydavo atminimo leidinį. Leidinių būdavo nemažai ir jie – ypač gražiai išpuošti. Kiekvienas lapas raižytas atskirai. Tai – atskiros graviūros. Viskas susiję su laidotuvėmis: vaizduojama, kaip tas žmogus atrodė gyvas, kaip guli karste. Po to – kaip atrodo uždengtas karstas“, – pasakoja S. Rankelienė.

Specialistė pastebi, kad graviūrose laidotuvių ceremonija vaizduojama iš eilės. Pavaizdavus uždengtą karstą, vaizduojama, kaip jis nešamas procesijoje. Taip pat, jeigu tai tilpdavo graviūroje, pavaizduojami laidotuvėse dalyvavę žmonės. S. Rankelienės tvirtinimu, yra šaltinių, kuriuose netgi pateikiamas laidotuvėse dalyvavusiųjų sąrašas. „Žinoma, tai buvo tik didikų: karalių, grafų ir kitų žinomų žmonių – laidotuvės“, – pabrėžia VU bibliotekos darbuotoja.

Vienos populiariausių knygų XV a. – kulinarinės

Šiandien viena iš leidybos madų – kulinarinės knygos. Pasirodo, kad jos Europoje plačiau imtos leisti dar XVI a. Žinoma, tai buvo didikų virtuvės atributas. Anot S. Rankelienės, iki tol receptų knygų beveik nebuvo, nes virėjai dažnai nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, o šeimos receptus perduodavo iš lūpų į lūpas. Užrašytuose receptuose, sako LRT Radijo pašnekovė, galima rasti ir labai įmantrių būdų paruošti patiekalus.

„Skaitant visas šias kulinarines knygas, nustebino senųjų žmonių marinavimo būdas. Mėsą marinuodavo su įvairiais prieskoniais, kaip įprasta ir mums. Tada dviem–trim dienom tą mėsą kišdavo į taukus. Tai – konservantas, kad prie mėsos neprikibtų bakterijos ir ji nepradėtų gesti. Dar vienas aspektas – daug kur marinavimui naudojo razinas. Jos buvo naudojamos beveik visuose patiekaluose“, – tvirtina S. Rankelienė.

Skaitydama senuosius receptus, ji taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš populiariausių tų laikų būdų paruošti padažą – naudoti imbierą, citrinas ir apelsinus. Tokiu padažu dažnai buvo naudojamas pagardinti paukštieną. S. Rankelienė akcentuoja, kad tokie įmantrūs receptai taip pat buvo naudoti tik didikų namuose.

Aiškinantis rankraščio amžių, tikisi lankytojų pagalbos

Įdomu ir tai, kad seniau knygos buvo įsigyjamos neįrištos. Viršelis, S. Rankelienės teigimu, – knygos savininko rūpestis. „Senosios knygos būdavo išleidžiamos neįrištos, nes viršelis buvo gana brangus malonumas. Jis būdavo gaminamas iš odos, pergamento. Dažnai viršelius puošdavo, paauksuodavo. Kiekvienas savininkas, jeigu būdavo turtingas, pasamdydavo knygrišį, o, jeigu neturtingas, gali būti, įsirišdavo pats į paprastesnį kartotinį ar popierinį viršelį. Todėl kiekviena sena knyga yra unikali savo viršeliu“, – tikina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojama ir knyga, kurios viršelis – senas, prirašytas pergamentas. VU bibliotekos darbuotoja svarsto, kad knygos savininkui senasis pergamentas, matyt, pasirodė nebereikalingas, todėl jis buvo panaudotas kitai knygai. Taip pat senų, nebereikalingų knygų viršeliai buvo panaudojami naujoms.

„Mes nežinome, kurio amžiaus šis pergamentas. Galbūt pasirodys, kad VU biblioteka turi XIII a. ar XIV a. ranka rašytą pergamentą, kurio netgi tekstas galbūt yra įdomus, unikalus. Kai aprašinėjome šią knygą, bandėme internete suvesti keletą ranka rašytų frazių, kurias pavyko perskaityti. Pasirodo, kad tai – dvi sekvencijos – senovinės giesmės. Daugiau mums nepavyko nieko išsiaiškinti“, – apgailestauja S. Rankelienė.

Pasak jos, biblioteka tikisi, kad kas nors iš parodos lankytojų galbūt susidomės šiuo pergamentu ir šiam žmogui pavyks išsiaiškinti, kokiame amžiuje rankraštis parengtas.

Apdegusios knygos išsiskiria ypatingu bruožu

Kai kurios knygos iš pažiūros savo viršeliais atrodo paprastesnės – jos nėra paauksuotos ar aptrauktos oda. Viršeliams panaudoti, pavyzdžiui, paprasčiausi šiaudai, tačiau S. Rankelienė atkreipia dėmesį, kad viršelyje iš šiaudų sudėliota mozaika, kuri rodo kruopštų knygos savininko darbą.

„Labai kruopštus darbas. Gana vėlyvas, greičiausiai XIX a. pab. ar XX a. pr., tikriausiai paprasto žmogelio, valstiečio, šiaudais dekoruotas viršelis. Tai – maldaknygė. Manytina, kad šios knygutės buvo populiaraus, plataus vartojimo. Žmogus, labai brangindamas, ją pasipuošė ir šiaudelius sudėliojo mozaikos būdu, juos nuspalvino“, – sako S. Rankelienė.

Dar viena įdomi parodos dalis – netikėti radiniai knygose. Čia galima pamatyti sutrupėjusį, dabar jau restauruotą kalėdaitį, adatą su siūlu. Taip pat – gyvūno kailiuką, įvairių dokumentų, laiškų nuotrupas. Viena didžiausių parodoje eksponuojamų knygų – nukentėjusi nuo gaisro.

„Gaisrai – viena didžiausių bibliotekų rykščių. Seniau būdavo daug karų ir kitų nelaimių – degdavo miestai. Yra buvę keli didžiuliai Vilniaus gaisrai. Vienos eksponuojamos knygos išdegęs vidurys. Ji labai įdomi tuo, kad užvertus nesimato, jog ji buvo patekusi į gaisrą. Jos viršuje yra maža skylutė. Greičiausiai ten įkrito kibirkštis, o po to knyga lėtai smilko“, – svarsto S. Rankelienė.

Ji pastebi ir įdomų degusių knygų bruožą – jose nėra pelėsio ar kitų biologinių darinių, kurie atsiranda senose knygose.

Cenzūravo net ir V. Hugo „Vargdienius“

Kitos parodoje eksponuojamos knygos taip pat pajuodusios, bet ne nuo nuodėgulių. Jose juodai užtušuotos vietos, kurios netinkamos skaitytojui. Tai, pasak S. Rankelienės, buvo daroma ir grožinėje literatūroje.

„Tvarkingai užtušuota, kad nesimatytų jokių žodžių. Nepersišviečia, net žiūrint prieš langą. Bandėme. Eksponuojamas Victoro Hugo „Vargdienių“ egzempliorius. Cenzūruotoje vietoje V. Hugo aprašo revoliuciją – kaip sukilti. Jis kviečia ne maištauti, nes tai yra neverta dėmesio, [...] bet sukilti. Nežinome, kas tai padarė [cenzūravo – LRT.lt] – ar mūsų cenzūra, ar prancūzų leidėjai jau taip išleido“, – sako S. Rankelienė.

Eksponuojamos ir spalvingumu išsiskiriančios knygos. Jau spaustuvėje nuspalvinti leidiniai atsirado tik XIX a. pab. Iki to laiko, anot LRT Radijo pašnekovės, knygas spalvindavo arba knygrišyklų samdyti darbuotojai, arba kiekvienas žmogus tai galėjo padaryti pats. Turtingesni samdėsi dailininkus, kurie paveikslėlius netgi paauksuodavo, o vargingesni spalvinti bandė patys.

„Eksponuojama knyga apie kinų karo meną, kuri spalvinta rankomis, bet, matyt, savininkas buvo turtingesnis žmogus. Knygoje netgi paauksintos karo aprangos detalės. Matyt, turtingesnis žmogus pasisamdė dailininką, auksintoją. Dažus senais laikais gamindavo iš įvairių mineralų. Sutrindavo į miltelius ir maišydavo su jungiančia medžiaga. Dėl to spalvos šiuo metu yra tokios ryškios, kad net sunku patikėti“, – stebisi S. Rankelienė.

Dažniausiai, jos teigimu, buvo iliustruojami botanikos veikalai, zoologijos ar augalų katalogai. Tarp jų didelį populiarumą turėjo vaistinių augalų katalogai, tačiau S. Rankelienė pabrėžia, kad spalvinti iliustracijas dažniausiai imdavosi tik turtingieji. To nedarydavo netgi ir vaistininkai, kuriems vaistinių augalų knygų reikėdavo darbui.

„Vaistininko knyga nebūdavo nuspalvinta arba tai būdavo padaryta dalyje knygos. Eksponuojamoje knygoje matosi, kad jis tai darė pats, savo ranka, nes paveikslėliai su nelygiais kraštais, susiliejusios spalvos. Kai kur nėra labai gražiai nuspalvinta“, – konstatuoja S. Rankelienė.

Knygos vagims – prakeiksmai

Pagarba tekstui ir knygai – mūsų kultūros dalis, tačiau, ar dažnai kyla noras ne tik pasibraukti mintį knygoje, bet ir kažką įsirašyti ar net nupiešti? Pasirodo, skaitytojai tokių pagundų turėjo visais laikais. VU bibliotekos parodoje eksponuojama skaitytojo iliustruota Biblija. Taip pat – kulinarinėmis pastabomis išmarginta knyga. Neretai į brangiai kainavusias knygas jų savininkai įrašydavo ir grasinimus.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos. Tokių knygų su užkeikimais yra daug įvairiomis kalbomis, panašiomis frazėmis – šios knygos savininkas, pavardė, vardas, prakeiksmas“, – pasakoja S. Rankelienė.

VU bibliotekos Smuglevičiaus salėje, eksponuojamos knygos parodo, kad kai kurios temos lieka aktualios iki šiol. Knygose rašoma apie XV–XIX a. gyvenusių žmonių pasaulio suvokimą, gyvenseną. Tuo metu buvo aktualu, kaip sveikai gyventi, praleisti laisvalaikį. Taip pat – medicinos atradimai ar gero elgesio manieros.

Paroda „Bibliotheca curiosa“ – „Įdomioji biblioteka“ – VU bibliotekoje veiks iki rugsėjo 10 d. Ši paroda surinkta, pasitinkant 445-ąjį VU bibliotekos gimtadienį. Bibliotekos įkūrimas siejamas su 1570 m. gegužės 12 d. įrašu Vilniaus generalinės kapitulos akte – Vilniaus jėzuitų kolegijai perduodama mirusio ir testamento nepalikusio Vilniaus vyskupo Jurgio Albinijaus knygų kolekcija. Tai sudarė VU bibliotekos branduolį. Per tuos šimtmečius, universiteto biblioteką veikė įvairūs istoriniai neramumai, niokojo gaisrai, tačiau šiuo metu Retų spaudinių skyriuje saugoma apie 160 tūkst. leidinių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...