captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: ką romanai pasakoja apie knygų rašymą ir knygų vertimą (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Joëlio Dickerio „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ ir Jennie Erdal „Nežinomas mėlynas atspalvis“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Joëlio Dickerio „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ ir Jennie Erdal „Nežinomas mėlynas atspalvis“.

Pamažėle įsibėgėdama vasara vis labiau tampa mūsų gyvenimų demiurge – atneša atostogas, leidžia savaitgalius režisuoti visiškai kitaip, nei buvo įprasta tamsiuoju metų laiku. Vienas iš smagesnių vasaros atributų – gyvenimo tempo kaita, legalios tinginystės ir, žinoma, vilionės jaukiai susirangyti gryname ore su knyga, neretai net ir ne viena. Tad šįkart knygų apžvalgoje – dvi smagios ir savaip įtraukiančios knygos. Viena vertus, lengvesnės už bet kokias rimtas ir klasikines, kita vertus, savo tematika leidžiančios atsigręžti į rašytinio žodžio pasaulius ir „iš vidaus“ panagrinėti skirtumus tarp tekstų rašymo ir tekstų vertimo.

Joëlis Dickeris „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

Tenka prisipažinti, kad, kai būsimą knygą palydi leidėjų deklaruojamos skambios frazės „susišlavęs svarbiausias premijas romanas“ arba „geriausia tų metų knyga toje šalyje“, įsijungia didesnės atidos mygtukas, veikiantis kartu su nepajudinama įtarumo programa, užmetančia ant skaitomo teksto tankų (tankesnį nei įprastai) įdėmaus skaitymo ir priekabių ieškojimo tinklą. Tokie apdovanotieji ir pripažinti tekstai verčia pasitikrinti daugybę dalykų, kurių svarbiausi – literatūros vertinimo kriterijus ir mėginimas suvokti, ką konkretus tekstas turi tokio išskirtinio ir patrauklaus, verčiančio milijonus skaitytojų visame pasaulyje nerimti. Ne išimtis ir šveicarų rašytojo J. Dickerio romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“. Jo lietuviškas viršelis skaitytojui šaukia ir trimituoja tokiais pridėtinės vertės ir patrauklumo atributais: „Europos literatūrinė sensacija!“ / „Milijonas egzempliorių Prancūzijoje!“

J. Dickerio atvejis neretai traktuojamas kaip išskirtinis, pabrėžiant du to išskirtinumo aspektus – visų pirma, autorius yra neabejotinai jaunas, išgarsėjęs būdamas vos 27 metų, antra – jo antrasis ir jį išgarsinęs romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ (2012) tapo visišku bestseleriu ir literatūrine bomba. Būtent tuomet ir pasipylė ne tik šlovinimai, bet ir kandūs pareiškimai, kad pasaulis nemėgsta literatūrinių vunderkindų, ypač tų, kurie, negana to, kad yra jauni ir gražūs, bet dar ir rašo geras knygas.

J. Dickerio romanas yra įtaigiai suregztas literatūrinis trileris, kuriame, tiesa, trileriška linija apgaulingai gali pasirodyti pagrindine ir svarbiausia. Žinoma, esminis klausimas, kas nutiko 1975 m. rugpjūčio 30 d. mažame Amerikos miestelyje Auroroje, kas nutiko dingusiai Nolai Kelergan ir kas iš tiesų ją nužudė, yra romano ašis, verčianti skaitytoją judėti tekstu pirmyn ir neretai tiesiog ryti puslapius. Įvykių raizgalynės čia pakanka, kartais ji labai įdomi, o kartais tiesiog besivaranti iš inercijos, todėl retkarčiais įkrentanti į keistas pasakojimo duobes. Tačiau, net ir nepaisant jų, tenka sutikti, kad rašytojas geba kurti keliaplanę ir keliasluoksnę pasakojimo intrigą. Manau, kad tam tikras skaitytojų procentas žavisi kaipsyk ja.

Kitas procentas gali žavėtis kita svarbia (ir, mano kukliu manymu, svarbiausia) romano siužetine linija – literatūrinio gyvenimo užkulisiais, detalėmis ir rašytojų realybe. Iš esmės šį J. Dickerio tekstą reikėtų skaityti kaip romaną apie romano rašymą. Romano pasakotojas ir sykiu pagrindinis veikėjas – jaunas ir garsus rašytojas Markusas Goldmanas, efektingai pakilęs į šlovės zenitą sulig pirmąja knyga, ima juodai dardėti sėkmės laiptais žemyn, kai niekaip nesugeba parašyti, net ir pradėti, antros knygos. Tuščio ir balto popieriaus baimė, negebėjimas susikaupti, veik visos įmanomos visų formų prokrastinacijos sugrąžina jauną rašytoją pas mokytoją – visoje šalyje garsų rašytoją Harį Kvebertą. Viešnagė pas jį, užuot nuraminusi ir įkvėpusi, pamažėle ima atverti ilgai slėptas paslaptis, kurias vainikuoja prieš daugiau nei 30 metų dingusios merginos palaikų atradimas – ne kur kitur, o garsaus rašytojo Kveberto sode. Šis įvykis apverčia daugelį dalykų, ir dabar Markusas tampa savo mokytojo gelbėtoju. Imdamasis nepriklausomo tyrimo, vedamas noro ir pareigos išgelbėti vienintelį tikrą savo draugą ir atskleisti tikrą tiesą, Markusas Goldmanas pasakoja ne tik detektyvinę Nolos Kelergan žmogžudystės istoriją, savo mėginimus įveikti nerašadienius, bet ir atskleidžia šių dienų Amerikos didžiųjų leidybinių kompanijų virtuvę, parodydamas, kaip yra spausdinami ir kuriami romanai. Leidybinė „bestselerinių“ knygų virtuvė yra didžiulė mašina, o rašytojas joje yra tik menkas sraigtelis, kurio sugedimo ar užstrigimo laukia didžiulė, „šešėlinių rašytojų“ („ghostwriters“) komanda, padėsianti pabaigti, pradėti ar parašyti bet kokį tekstą. Tarsi punktyru brėžiama Markuso rašomos Hario Kveberto istorijos leidybinė linija man yra vienas įdomesnių šio didžiulio, veik 600 psl. teksto, dalių. Siūlyčiau ją įdėmiau paskaityti visiems, burbantiems, kad lietuvių literatūros autoriai reklamuoja ar „piarina“ savo tekstus. Pamatysite, kad mūsų literatūros pasauliui iki Markuso Goldmano leidėjo žaidimų ir strategijų lygio – toli kaip iki Mėnulio.

O grįžtant prie J. Dickerio teksto, dera pridurti, kad knygą sudaro trys dalys, iškalbiai pavadintos „Rašytojų liga“ (8 mėnesiai iki knygos pasirodymo), „Rašytojų pasveikimas“ (knygos rašymas) ir „Rašytojų rojus“ (knygas pasirodymas). Šias tris romano dalis į 31 skyrių dalija Hario Kveberto profesiniai patarimai Markusui Goldmanui – taip, žinoma, tai kiek banalokas „kaip rašyti“ variantas, tačiau kai kurie patarimai, dera pripažinti, skamba visai neblogai, nors ir retkarčiais pasvirdami link Paulo Coelho retorikos. (Šia ir rašymo pamokų prasme šis romanas, kaip kad ir sakoma anotacijoje, „amerikietiškas“ – be jokių blogų minčių, Amerikoje kaip niekur kitu populiarūs įvairiausio plauko rašymų kursai ir mokymai.)

Reziumuojant galima tarti, kad J. Dickerio romano „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ „sensacingumas“ slypi daugiaplaniame siužete – detektyvinė istorija, uždraustos meilės pasakojimas ir liudijimas, kaip ir ką reiškia parašyti romaną. Rašantiems žmonėms ši knyga gali pasirodyti pernelyg banali ir paprasta (it koks greitas ir nemaistingas užkandis), o tiems, kurie idealizuoja rašytojo profesiją, gali pasitarnauti kaip nebloga pažintis ir smagiai įtraukianti bei neįpareigojanti ekskursija po rašytojų virtuvę.

Jennie Erdal „Nežinomas mėlynas atspalvis“

Panašią ekskursiją, tik po vertimo ir Davido Hume`o filosofijos pasaulį siūlo škotų rašytojos J. Erdal romanas „Nežinomas mėlynas atspalvis“. Tai pirmas „nuosavas“ ilgametės rusų literatūros vertėjos ir vadinamosios „ghostwriter“ (autorės, rašančios tekstus ne savo vardu ir kitam) romanas, publikuotas savo vardu ir pavarde. Į pirmą savo romaną J. Erdal sudėjo dvi jai svarbias ir itin rūpimas temas: nuo studijų laikų dominančią D. Hume`o filosofiją ir mėginimą nuolatos reflektuoti vertėjos profesijos ir vertimo fenomenus.

Romano „Nežinomas mėlynas atspalvis“ veiksmas vyksta Edinburge, į kurį stažuotis iš Paryžiaus atvyksta D. Hume`o filosofinių tekstų vertėjas Edgaras Loganas, pasiryžęs sudaryti prancūzišką D. Hume`o esė leidimą. Jau patį pirmą vizito Edinburge vakarą jis susipažįsta su kitu filosofu Hariu Sandersonu ir tampa netikėto jo gyvenimo liudininku bei neplanuotu svarbiausių įvykių dalyviu. (Neatsitiktinai ir romanas prasideda sakiniu „Iš pradžių nebuvo jokių ženklų, kad taip įsipinsiu į jų gyvenimus, taip stipriai, kad neišardysi“, p. 9.) J. Erdal siužetinė linija turi tam tikrų intrigos elementų, tačiau jie, priešingai nei J. Dickerio romane, nevaro veiksmo pirmyn, nekuria to vienintelio įvykio, nors tokių iliuzijų, skaitant J. Erdal romaną, ir galima susikurti.

Viename iš interviu J. Erdal yra prisipažinusi, kad norėjo papasakoti apie filosofus ir filosofijos dėstytojus kaip apie įprastus, kasdienį gyvenimą gyvenančius žmones – viena vertus, panašius į mus visus, kita vertus, problemas sprendžiančius iš filosofinės perspektyvos. Ar jai tas pavyko? Tikėtina, kad taip. Sakau „tikėtina“, nes romano pasakojimas retkarčiais rodosi netolydus ir smengantis į duobes. Veikiausiai šį įspūdį kuria rašytojos noras aprėpti veik visas svarbiausias gyvenimo temas ir kategorijas.

Skaitydama kai kurias romano vietas, prisiminiau savaitgalį išgirstą mintį, kad, jei užsienio autoriaus knyga skaitoma sklandžiai, giriamas vertėjas, jei ne – peikiamas redaktorius. (Romano žodžiais tariant, „jei verstame tekste kažko pritrūksta, vertėjas tampa pagrindiniu įtariamuoju“.) Sunku pasakyti, ar šios knygos atveju reikėtų kibti prie vertėjos ar prie redaktorės, bet kad yra šiek tiek kibtinų, neskambių ir sunkiai paskaitomų vietų – faktas, kurį paneigti veikiausiai būtų galima palyginus tekstą su originalu. Ir baigiant priekabes – dar vienas mažas užkliuvęs dalykas – lietuviškas knygos viršelis, bent jau man tikrai neturintis nieko bendra su knygos turiniu, nebent išskyrus tą mėlyną spalvą, darniai susiejančią su pavadinimu – „Nežinomas mėlynas atspalvis“. (Specialiai „pagūglinau“ originalų anglišką leidimą – jo viršelis gerokai iškalbesnis ir tikslesnis, arčiau teksto, kaip sakoma.)

Kodėl kimbu prie viršelį puošiančios besibučiuojančiųjų nuotraukos? Nes ji regisi niekaip „nesišnekanti“ su knygos turiniu, kurį, be jokios abejonės, generuoja knygos epigrafas – citata iš D. Hume`o „Traktato apie žmogaus prigimtį“, kurioje filosofas svarsto garsųjį mėlyno atspalvio klausimą: jo manymu, jei žmogus daugybę metų puikiai pažįsta visas spalvas, išskyrus, pavyzdžiui, vieną konkretų mėlynos spalvos atspalvį, su kuriuo jis niekada nesusidūrė, tai jis vis tiek gebėtų identifikuoti jo trūkumą spalvų paletėje. Esminis klausimas, anot D. Hume`o, „ar gali šis žmogus savo paties vaizduote užtaisyti spragą ir susikurti šio konkretaus atspalvio idėją, nors juslės niekada jam jo nepateikė“. Pastaroji mintis romane transformuojama į vieną svarbiausių Edgaro Logano klausimų: „Ar kada galėčiau sužinoti ką nors, jei nebūčiau pirma to patyręs?“

Tokie klausimai nurodo į vieną svarbiausių romano teminių gijų: filosofijos ir literatūros santykį, kurį knygos herojai supranta taip: „Filosofija tinka klausimams užduoti, o literatūra artimesnė atsakymams. Ji gali net išgelbėti gyvybę, ko filosofija niekada negalėtų.“ (p. 294) Kaip kad ne kartą sako romano herojai – filosofija gali padėti atpažinti problemą, bet ją išspręsti galėtų nebent literatūra. Jos refleksijoms J. Erdal tekste galėtų atstovauti literatūrinio vertimo problematika, kurią nuolat svarsto Edgaras Loganas, sakydamas, kad vertėjai yra laikini, nes ne originalai, kad verčiamas tekstas padeda vertėjui atverti save kitoms mintims, kitoms manieroms, galimybėms, įsivaizduoti pasaulius, kurių pamatyti nebuvo galimybės. Kitaip tariant, tai savotiškas langas į vertėjų pasaulį ir teksto vertimo užkulisius.

J. Erdal romane „Nežinomas mėlynas atspalvis“ škotų filosofo D. Hume`o mėlynojo atspalvio klausimas iš esmės virsta gyvenimo prasmės, meilės ir laimės klausimu. Ta pačia svarbiausia ir sykiu jokiems įvardijimams nepasiduodančia gyvenimo kategorija, nedalomai susijusia ir su tiesa, kad ir kokia iliuzinė ji gali pasirodyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...