captcha

Jūsų klausimas priimtas

Literatūrologė apie Žemaitę: galima suabejoti istorija apie 50-metę, staiga tapusią rašytoja

Žmonėms patinka istorija kaip 50-metė moteris staiga praregi ir lyg iš niekur tampa rašytoja, bet galima galvoti, kad polinkių ir noro rašyti buvo ir anksčiau, minint lietuvių rašytojos Žemaitės 170-metį, LRT Radijui sako humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Bleizgienė. „Biografai atkasa Žemaitės minimus faktus apie tai, kad ji jau jaunystėje lenkiškai rašiusi dienoraštį, tik kažkur visi jos rašymai prapuolę. [...] Be to, duktė mini, kad Žemaitė tarsi didaktiniais tikslais aprašydavo savo kaimynų gyvenimą ir jiems pamesdavo pasiskaityti“, – pasakoja literatūrologė.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Žmonėms patinka istorija kaip 50-metė moteris staiga praregi ir lyg iš niekur tampa rašytoja, bet galima galvoti, kad polinkių ir noro rašyti buvo ir anksčiau, minint lietuvių rašytojos Žemaitės 170-metį, LRT Radijui sako humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Bleizgienė. „Biografai atkasa Žemaitės minimus faktus apie tai, kad ji jau jaunystėje lenkiškai rašiusi dienoraštį, tik kažkur visi jos rašymai prapuolę. [...] Be to, duktė mini, kad Žemaitė tarsi didaktiniais tikslais aprašydavo savo kaimynų gyvenimą ir jiems pamesdavo pasiskaityti“, – pasakoja literatūrologė.

O tai, kad Žemaitė visur vaizduojama su skarele, R. Bleizgienės žodžiais, tikrai nėra atsitiktinumas: „Ji vaikščiojo su skarele. Ji tapo Lietuvos kaimo reprezentante, kalbėjo apie kaimo moterų rūpesčius. Moterų suvažiavime jos pranešimas irgi buvo apie kaimo moterų girtuoklystę ir apie mergaičių bėdas. Tiesiog ji pajuto, kad tokiu būdu gali dalyvauti ir atstovauti kaimo moterims. Ir tas rūbas, manau, buvo jos pasirinkimas.“

– Kokia iš tikrųjų buvo Žemaitė? Juk ji nebuvo paprasta kaimo moteriškė?

– Kad moters su skarele įvaizdis pakenkė pačiai Žemaitei, jau tarpukariu parašė Julius Būtėnas, pirmasis, galima sakyti, Žemaitės biografas. Jis sakė, kad mes, žiūrėdami į moters su skarele atvaizdą, ir įsivaizduojame, kad tai buvo paprasta kaimo moterėlė. Vis dėlto akivaizdu, kad ji tikrai nebuvo paprasta kaimo moteris, – dabar mes drąsiai sakome, kad tai buvo bajoriškos kilmės moteris.

Kita vertus, tiesa yra kažkur per vidurį. Ką galima pasakyti apie bajorišką kilmę? Iš tiesų ji kilusi iš bajorų, bet jos mama ir tėvas jau buvo paprasti dvaro tarnautojai. Jie buvo bajorai bežemiai, kurių socialinė padėtis po baudžiavos panaikinimo netgi buvo prastesnė negu prakutusių valstiečių arba tų valstiečių, kurie gavo žemės.

– Bet Žemaitė autobiografijoje rašo, kad sklandė toks gandas, jog mama visą laiką sakydavusi esanti iš aukštos giminės kilusi.

– Taip. Tik reikėtų suprasti, kad ta bajorystė buvo labiau savivokos dalykas, supratimas, kad aš gal nesu visai prastas kaimo žmogus, turiu bajoriškas šaknis. Bet realiai, kaip rašo Žemaitės biografai, dvarininkai, kurių dvaruose tarnavo Žemaitės tėvai, į šituos smulkius bajorėlius žiūrėjo kaip į valstiečius. Tai buvo keista socialinė klasė, todėl nėra vienareikšmio atsakymo, ar ji buvo valstietė, ar bajorė.

– Vis dėlto ji buvo gana išsilavinusi – mokėjo kelias kalbas, mokėsi aritmetikos.

– Išsilavinimo klausimas priklauso nuo jos biografų pozicijos. Vieni, kurių priešaky buvo Vaižgantas, norėjo parodyti, kad tai buvo visiškai paprasta kaimo moteris, jokių pašalinių įtakų nepatyrusi. Kita grupė, atsiradusi tarpukariu, kaip ir mano minėtas J. Būtėnas, jau mėgino įrodyti, kad vis dėlto ji lavinosi. Netgi buvo sudarinėjami literatūros sąrašai (tiesa, ten daugiausia lenkų literatūros kūrinių), ką skaitė Žemaitė. Taip buvo siekiama parodyti, kad vis dėlto Žemaitė turėjo išsilavinimo pagrindus.

Iš tiesų ji buvo mokyta – gal reikėtų taip sakyti. Tas mokytumas buvo būdingas būtent bajoriškos kilmės moterims. Ji lavinosi namuose – tėvas išmokė ją skaityti lietuvių ir lenkų kalbomis. Paskui ji trejus metus mokėsi pas savo dėdienę. Tiesa, mokymasis irgi buvo su pertrūkiais, bet ji turėjo galimybę skaityti, minima, kad mokėsi prancūzų kalbos, geografijos ir tos pačios matematikos. Taigi ji gavo pagrindus.

– Turbūt galima sakyti, kad Žemaitė buvo aktyvi, beveik šiuolaikiška moteris? Juk ji leido sau paprieštarauti tėvų valiai ir ištekėjo už Lauryno Žymanto, kuris buvo ne jos luomo. Rašyti ji pradėjo sulaukusi 50 metų. Taip pat ji dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, važiavo į Ameriką rinkti aukų ir t. t. Kokia tai buvo moteris?

– Įsivaizduoju, kad Žemaitė buvo tarsi didžiulės energijos užtaisas. Energijos, kuri jai neleido paskęsti varge. Apie vedybas įdomu tai, kad ji autobiografijoje pasakoja, jog vedybų priežastis buvo gailestis. Įdomus ir faktas (vieša paslaptis) apie jos vėlyvą meilę – kai kur užsimenama, kad, būdama 65 metų, ji pamilo 30 metų jaunesnį vyrą ir tai buvo abipusis jausmas. Tačiau ji vėl mini tą patį motyvą – gailestį. Manau, kad iš tiesų tai retorika, nes atviras erotizmas ir atviras meilės deklaravimas to laiko moterims nebuvo visai priimtinas, jį reikėjo prislopinti, pridengti, todėl ta meilė labiau su gailesčiu ir ėjo.

Kalbant apie vedybas, įdomus ir nutylimas faktas (tik išnašose K. Umbrasas atsargiai pamini), kad iš tiesų Žemaitė, kai tekėjo, laukėsi. Ji ištekėjo, atrodo, rugsėjo mėnesį, ir tais pačiais metais gimė jos pirma duktė. Taigi aišku, kad tekėdama Žemaitė buvo ketvirtą ar penktą mėnesį nėščia.

– Tais laikais tai apskritai buvo skandalas.

– Taip. Dėl to aišku, kodėl ji labai norėjo su savo vyru kuo greičiau iš to Džiuginėnų dvaro, kur su juo ir susipažino, ir dirbo, išeiti. Greičiausiai ir tėvai prastai vertino jos tokį žingsnį, ir visa aplinka.

– Pradėjome apie meilę – labai aktuali tema, nes 50 metų sulaukus nepradėsi šiaip sau rašyti. Dar – jos posūkis į lietuvybę ir pažintis su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu, kuris buvo aktyvus lietuvių tautinio atgimimo dalyvis. Kokie tai buvo santykiai? Kokia čia istorija?

– P. Višinskis buvo kaimynų sūnus. Jis, galima sakyti, ir augo kartu su pačios Žemaitės vaikais, ji rūpinosi juo, nes, kaip žinome iš P. Višinskio biografijos, jo santykiai su tėvais buvo gana komplikuoti. Tai tradicinė to laiko istorija: tėvas norėjo matyti jį kunigu, o jis nepakluso tėvų valiai. Taigi yra pasakojimų, kaip jis, grįžęs namo, žiemą miega ant šieno ir kaip Žemaitė jį parsiveda namo, priglaudžia ir rūpinasi. Laiškai rodo, kad tas Povilėlis jai labai rūpėjo. Kita vertus, čia viena tų santykių pusė.

Kita būtų jau apie P. Višinskio įtaką Žemaitei. Taip, jis atvežė Žemaitei „Aušros“ – pirmo lietuviško laikraščio – rinkinį, ji tokiu būdu susipažino su lietuviška spauda. Yra jos pačios pasakojimų (tiesa, paskui biografai sako, kad tie prisiminimai klaidingi), kad ji, skaitydama Bitės „Vilkienę“, supranta, jog ir ji gali taip parašyti, o P. Višinskis tarsi pagauna tuos žodžius ir ragina rašyti. Vis dėlto paskui biografai (tas pats J. Būtėnas) atkasa Žemaitės minimus faktus apie tai, kad ji jau jaunystėje lenkiškai rašiusi dienoraštį, tik kažkur visi jos rašymai prapuolė.

Taigi mums patinka istorija apie tai, kad 50-metė moteris staiga praregi ir lyg iš niekur tampa rašytoja, bet galima galvoti, kad polinkių ir noro rašyti buvo ir anksčiau. Be to, jos duktė mini, kad Žemaitė tarsi didaktiniais tikslais aprašydavo savo kaimynų gyvenimą ir jiems pamesdavo pasiskaityti, kad žmonės pasimokytų per tą raštą. Kitas įdomus aspektas tas, kad, pradėjusi rašyti, Žemaitė tiesiog kaip vulkanas išsiveržė ir praktiškai per keletą mėnesių parašė visas savo „laimeles“ – ciklą „Laimė nutekėjimo“.

– Tarsi kažkoks dvasinis pakilimas?

– Ir XIX a. pabaigos aplinka buvo palanki moterims pradėti rašyti: laikraščiuose buvo nuolatinis prašymas – rašykite, mums reikia raštų. Taigi, beveik visi galėjo mėginti rašyti, siųsti tuos tekstus į laikraščius. Tiesa, tai nebuvo taip paprasta – tarkim, ir Žemaitės pirmo kūrinio istorija yra gana įdomi.

Ji parašo pirmą tekstą „Piršlybos“ ir įteikia P. Višinskiui, bet jam tuo metu yra egzaminai, jis ne per daug rūpinasi ir tik paskui, pasiėmęs tuos, kaip sakoma, storu vilnoniu siūlu susiūtus lapus, leidžiasi į kelionę po Lietuvą ir nusiveža pas Bitę. O Bitė kartu su Jonu Jablonskiu vasarą išvažiuoja atostogauti į Latvijos pajūrį (ten yra ir Vincas Kudirka) ir tą tekstą nuveža. Štai tokia jaunų ir aktyvių žmonių komisija nusprendžia, kad tekstas yra tinkamas, jį galima publikuoti (tik pakeičia pavadinimą į „Rudens vakaras“) ir duoda slapyvardį – Žemaitė. Taigi šioje istorijoje daug laimingai susiklosčiusių aplinkybių, bet turbūt reikėjo labai nedidelio postūmio, kad ta moteris išsiveržtų su tokia didele energija.

– Ar galime Žemaitę palyginti su kokia nors prancūzų George Sand? Juk Žemaitė nebuvo tokia moteris, kuri tik sėdėjo ir vykdė tai, ką jai nurodė vyras, nors XIX a. pabaigoje Lietuvoje nebuvo tokia demokratinė atmosfera, kaip Vakarų Europoje.

– Įsivaizduoju, kad Žemaitė buvo labai smalsi, jai viskas rūpėjo, ji norėjo visur dalyvauti, jai buvo labai įdomu.

– Bet ji užaugino septynis vaikus.

– Taip, ir tai buvo didžiulis vargas – tai galima suprasti iš kai kurių jos tekstų. Bet ji buvo energinga, smalsi, norėjo dalyvauti – kai ji gyveno Vilniuje ir bendradarbiavo su lietuviškais laikraščiais, eidavo į visus renginius. Tada ji atsigavo, nes jai to labai natūraliai reikėjo. Yra jos autobiografinių užuominų, kad kaime jai nuolat trūko platesnio horizonto, galėjimo dalyvauti kultūros gyvenime.

– Ir ji turbūt ne su skarele vaikščiojo? Iš kur tas portretas atsirado?

– Ji vaikščiojo su skarele. Ji tapo Lietuvos kaimo reprezentante, kalbėjo apie kaimo moterų rūpesčius. Moterų suvažiavime jos pranešimas irgi buvo apie kaimo moterų girtuoklystę ir apie mergaičių bėdas. Tiesiog ji pajuto, kad tokiu būdu gali dalyvauti ir atstovauti kaimo moterims. Ir tas rūbas, manau, buvo jos pasirinkimas.

– Žemaitės apsakymuose gyvenimas yra toks baisus, tokia juoduma... Kaip mes šiandien turėtume žiūrėti į jos kūrybą?

– Tikrai, ten juodumos daug – Žemaitė turėjo, ką papasakoti. Bet įdomu, kad, kai ji nebepasakoja apie juodumą ir mėgina papasakoti apie tai, kaip galėtų būti, tarkim, „Sutkuose“, mes ja nebetikime. Pagalvojau, kad iš tiesų ten aprašytas moters ir vyro santykių modelis labai atitiktų šiuolaikinį įsivaizdavimą, kokie turėtų būti vyro ir moters santykiai. [...] Greičiausiai tai galėtų būti vertinama kaip dabartinio mūsų įsivaizdavimo pamatas ar pagrindas.

– Bet ar tų juodųjų apsakymų negalima perskaityti kaip šiandieninio gyvenimo pavyzdžio? Juk smurto šeimoje problema labai aktuali.

– Tikrai galima, visi tie dalykai ten yra. Dažniausiai mes, kai kalbame apie Žemaitę, labai susitelkiame į moterų vaizdavimą. Bet, tarkim, žiūrint į „Sutkus“, jautraus, reaguojančio, iš susijaudinimo verkiančio vyro vaizdinys yra labai didelė naujovė, dėl kurios pirmieji kritikai labiausiai ir užsipuolė Žemaitę – toks vyras jiems atrodė visiškai „nenatūrališkas“, iš sentimentalios literatūros atėjęs vyro paveikslas, nes tokių vyrų nėra. [...]

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...