captcha

Jūsų klausimas priimtas

F. Maqueira: kai paskutinis muziejaus lankytojas išeina, atvykstu aš ir pradedu savo naktinį šou

„Siekiu parodyti, kad muziejus yra dvasinga, mįslinga vieta, kur susijungia menas, žmogus, politika ir galbūt tikėjimas, religija – kažkas dvasinga“, – sako naktimis muziejus fotografuojantis fotomenininkas Fernando Maqueira. Anot jo, naktį galime išvysti visai kitokį muziejaus veidą nei dieną.
Fernando Maqueira nuotr.
Fernando Maqueira nuotr.

„Siekiu parodyti, kad muziejus yra dvasinga, mįslinga vieta, kur susijungia menas, žmogus, politika ir galbūt tikėjimas, religija – kažkas dvasinga“, – sako naktimis muziejus fotografuojantis fotomenininkas Fernando Maqueira. Anot jo, naktį galime išvysti visai kitokį muziejaus veidą nei dieną.

Anksčiau vykdęs projektą apie tikėjimą ir nemažai laiko naktimis su fotoaparatu praleidęs Romos bažnyčiose bei vienuolynuose, šįkart fotomenininkas nusprendė patyrinėti tikėjimo ir meno santykį. Jo ieškoti F. Maqueira jau dvejus metus naktimis leidžiasi į muziejus. Fotografas neseniai apsilankė ir Lietuvoje, kur fotografavo Kauno ir sostinės muziejus.

Apie šių laikų žmonijos šventoves ir neįprastą, naktį muziejus gaubiančią aurą su fotografu F. Maqueira kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Papasakokite plačiau apie savo projektą – kokia jo pagrindinė mintis?

Mano sumanymai paprastai kyla iš kitų. Prieš tai mane domino tikėjimo klausimas. Fotografavau  vienuolijų konventuose, didelėse bažnyčiose, nes tikėjimas – neregimas  dalykas, tačiau religija – labai galinga. Europoje religija, politika ir menas iki Prancūzijos revoliucijos buvo itin glaudžiai susiję dalykai, po to, kai valstybė atsiskyrė nuo religijos. Aš mąsčiau apie tai. Ir dar apie tai, kodėl žmonės keičia savo gyvenimus, ir paskiria juos religijai – stoja į vienuolynus, palieka šeimas. Man buvo įdomu, kokia jėga slypi šių žmonių viduje, kad jie taip kardinaliai pakeičia savo gyvenimus?

Ar radote atsakymus į šiuos klausimus?

Taip, supratau. Aš tam ir dirbu – per fotografiją  siekiu suvokti pasaulį, kuriame gyvenu. Taigi suvokiau, kad čia slypi daugybė skirtingų priežasčių. Vieni žmonės yra supami religingos aplinkos nuo pat vaikystės: jie tokioje aplinkoje  auga, mokosi religinėse mokyklose ir panašiai. Kiti, gyvenantys labai skurdžiose šalyse, savo gyvenimus paskiria Dievui, nes tai yra kone vienintelis dalykas, kuriuo jie gali pasikliauti. Tuo metu tretiems religija reikalinga atrasti atsakymams į didžiuosius gyvenimo klausimus. Tai – labai svarbu, ir religija suteikia atsakymus.

Religija taip pat yra ir politinė jėga. Taigi radau tokių skirtingų motyvų. Tiesa, pastebėjau dar ir tai, kad žmonių įsitikinimai šiuo atveju yra labai nuoširdūs. Tuo domėtis man buvo labai įdomu – lankiausi didžiausiuose konventuose, fotografavau.  Religinės erdvės, apranga, žmonių veidai – nuotraukose per šiuos dalykus fiksavau tikėjimą.

Ir kai baigiau šį projektą, kilo kita mintis. Pavyzdžiui, Ispanijoje, kuri laikoma labai religinga tauta, galima pastebėti stulbinamą fenomeną – žmonės vis rečiau eina į bažnyčias, ypač jaunimas.  Bet jie vis dažniau vaikšto į muziejus. Buvo netgi tarsi muziejų bumas – visi miestai juos siekė turėti. Ir man kilo idėja, kad gabūt muziejai šiandien tampa tarsi naujai dvasingumo namais, galbūt šiandien menas gali mus išgelbėti, ir galbūt menas gali būti nauja, nesakyčiau religija, bet  nauja dvasingumo forma. Taigi apie tai bemąstydamas nusprendžiau imtis fotografijos projekto – fotografuoti muziejus.

Labai įdomus pastebėjimas. Iš tiesų, šiandien dažniau girdime apie tai, kad projektuojami, statomi nauji ištaigingi muziejai, bet ne bažnyčios. O kodėl pasirinkote nakties metą?

Kodėl? Nes naktį muziejuje gali rasti tą tylą, vienatvę, tą dvasingą momentą. Geriausias metas naktis, nes tada geriausiai jaučiamas dvasingumas. Kai šviesos užgesintos ir spengia tyla, tai momentas, kuomet susilieja muziejaus erdvė ir pats meno kūrinys. Tai kažkas nepaprasta. Naktį geriau galima pajusti tą dvasingą meno nuotaiką. 

Kai parodos apšvietimas pasikeičia, meno kūriniai tampa nebe meno kūriniais, skirtais apžiūrinėti, grožėtis ar mokytis, jie tampa betiksliai - kaip ir bet kokie kiti objektai muziejuje, jie tiesiog skendi ramybėje ir tyloje. Tada gali jausti muziejaus erdvės jėgą. Tuo metu negali tiesiog žiūrėti į meno kūrinius. Juos gali tik jausti.

Kokios jūsų darbo valandos?

Na daugiausiai dirbu apie keturias valandas. Čia, Lietuvoje temsta greitai, apie 18–19 val. vakaro jau yra visiškai tamsu, muziejus uždarytas, ir aš galiu fotografuoti. Ispanijoje tenka dirbti vėliau. Nuo vidurnakčio iki 3–4 val. nakties. Bet man svarbiausia, kad būtų tamsu, muziejus – uždarytas, apšvietimas – išjungtas. Paskutinis lankytojas išeina, tada atvykstu aš, ir pradedu savo naktinį šou.

O ar neteko dirbant naktį išgyventi nesaugumo jausmo, o galbūt netgi baimės? Ypač salėse, kuriose – grėsmingi meno kūriniai?

Nelabai, nelabai. Tik vieną kartą, kai atvažiavau čia, į Kauną. Praleidau naktį Zoologijos muziejuje. Buvo gana juokinga, nes kai buvau salėje, kur eksponuojamos gyvatės – ėmiau mąstyt apie vieną kvailą filmą, kuriame naktį atgyja gyvūnai. Buvo kažkaip neramu, Kas būtų, jei visos tos gyvatės atgytų, ir mane užpultų?

Bet iš tikrųjų, patirtis buvo labai įdomi, ypatinga. Man šis darbas atima daug energijos, daug koncentracijos, nes reikia atrasti erdves, kurios prabiltų – juk paprasta gražiai nufotografuoti gražią architektūrą, ar panašiai. Bet tai nėra tas, ko aš noriu fotografijoje.

O ko jūs norite?

Siekiu parodyti, kad muziejus yra dvasinga, mįslinga vieta, kur susijungia menas, žmogus, politika ir galbūt tikėjimas, religija - kažkas dvasinga.

Pasidalinote patirtimis iš Kauno zoologijos muziejaus. Galbūt patyrėte daugiau išgyvenimų ir kituose muziejuose, per tuos dvejus netus fotografavimo naktį?

Taip, taip, čia pat Kaune, Čiurlionio galerijoje buvau vienas rūsiuose, kur buvo labai tamsu. Ten – ilgi koridoriai, o aš teturiu nedidelę lempą. Tai – nepakartojama patirtis. Žmonės paprastai neturi tokios galimybės, o aš tarsi priveligijuotas būti ten naktį, ir patirti visa tai.

Ar muziejų direktoriai jumis tikrai pasitikėjo, kad nepavogsit kokių vertingų meno šedevrų?

Na, regis, nesuteikiau pagrindo nepasitikėti – nepadariau nieko bloga. Vėliau, kai parodau savo nutraukas, jiems jos paprastai patinka, nes yra neįprastos, jose – neįprastas muziejaus veidas. Šviesos labai daug ką keičia, muziejus tampa visiškai kitoks nei dieną.

Tiesą sakant, jums dabar pavydžiu – įsivaizduoju save, sėdinčią, pvz. Prado muziejuje naktį, vieną, tyloje.

Taip, tai tikrai nepakartojamas jausmas. Tame pačiame Prado muziejuje – daugybė meno šedevrų – Gojos, Lotreko ir kitų didžių tapytojų kūrinių. Jame nuostabu ir dieną, o įsivaizduokite jį naktį – nežinau, kaip paaiškinti tai žodžiais, bet tas jausmas – labai jaudinantis. Ir aš tiesiog siekiu atskleisti tuos jausmus savo fotografijose.

Taigi prie kokių išvadų priėjote? Muziejus fotografuojate naktį jau dvejus metus. Darbą pradėjote su mintimi, , kad galbūt muziejai tampa naujomis dvasingumo erdvėmis. O kokios  mintys jums kyla šiandien?

Aš manau, taip ir yra. Tai tiesa. Ir net ne vien naktį, bet ir dieną muziejai – tarsi naujos dvasinės erdvės. Sekmadieniais matau ilgas eiles prie muziejų. Jų prie bažnyčių nematau. Galbūt kartais, per tam tikras ypatingas religines šventes, kaip šventoji savaitė prieš Kalėdas. Bet ne sekmadieniais.

Aš dar nebaigiau savo darbo, dar turiu daugiau tuo pasidomėti, paskaityti, sužinoti daugiau apie dvasingumą apskritai, apie istoriją, filosofiją. Aš ne koks intelektualas, nesu filosofas, aš tik fotografas. Bet tai mano būdas suprasti dalykus.

Nors sakot ir nesantis filosofas, vis tiek noriu jūsų klausti, kaip manote, kodėl eilės dabar prie muziejų, ne bažnyčių? Ką tokio turi muziejai?

Manau, yra daug priežasčių. Viena jų – žmonės nori mokytis. Geri meno kūriniai moko pažinti pasaulį, išvysti dalykus kitomis akimis. Menas atveria naujas galimybes veikti mūsų protui. Ir tos naujos idėjos, kurias suteikia menas, yra labai naudingos žmogui. Suteikia naujus diskursus, sulaužo rutiną, sustabarėjusius požiūrius – tai puiku. Juk žmonės nori mokytis, nori pajusti naujus dalykus. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame mene instaliacijos, performansai priverčia mąstyti ir į mūsų aplinką pažvelgti  kitomis akimis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...