captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teatro festivalyje „TYLOS!“ – V. Bareikio spektaklis „Euro Vizija“

Septintą kartą vykstantis teatro debiutų festivalis „Tylos!“ atranda savo nišą teatro terpėje. Kasmet parodydamas po nedidelę dalį jaunųjų kūrėjų darbų, jis lyg užsimena apie tai, ko žiūrovai galėtų tikėtis iš teatro artimiausiu metu. Šiemet du spektakliai tapo labai skirtingų teatro matymų pavyzdžiais.
Spektaklio akimirka, Organizatorių nuotr.
Spektaklio akimirka, Organizatorių nuotr.

Septintą kartą vykstantis teatro debiutų festivalis „Tylos!“ atranda savo nišą teatro terpėje. Kasmet parodydamas po nedidelę dalį jaunųjų kūrėjų darbų, jis lyg užsimena apie tai, ko žiūrovai galėtų tikėtis iš teatro artimiausiu metu. Šiemet du spektakliai tapo labai skirtingų teatro matymų pavyzdžiais.

Maištas prieš praeitį

Muzikos ir teatro akademijos trečiakursė, Gintaro Varno režisūros studentė Kamilė Gudmonaitė jau kurį laiką linksniuojama, kaip daugiausiai žadanti jaunoji teatro kūrėja. Praėjusiais metais publika galėjo susipažinti su jos eskizu pagal Augusto Strinbergo „Sapną“, o šiemet ji parodė spektaklį „Dievas yra DJ“, įkvėptą Falko Richterio pjesės ir Viktoro Pelevino romano „P karta“.

Atrodo negali ginčytis, – režisierė turi idėjų, sugeba jas išreikšti. Tik, deja, viskas yra kažkieno kito kopija. Kaip ir „Sapne“, taip ir naujajame darbe, sunkiai išvengiama mokytojų ir kitų vyresniųjų kolegų darbų įtakos. Sakysite, natūralu, tačiau čia didesnį nerimą kelia „šiuolaikinio“ ir „aktualaus“ suvokimas.

F.Richterio pjesėje, parašytoje maždaug 1998 m., vaizduojami personažai – 90–ųjų herojai, „(pseudo)menininkai“, atsirandančio interneto ir vaizdajuosčių karta, dokumentuojanti save ir savo gyvenimą verčianti šou, o pramoginį šou – gyvenimu ar menu. Būtent vaizdajuosčių karta. Toks lieka ir spektaklis, atrodytų, įtaikantis į vis dar aktualias problemas, tačiau neatsiplėšus nuo pjesės teksto, yra jos pačios įtraukiamas bent 15 metų atgal. Tad tiek to šiuolaikiškumo.

Kol kas tai tik tarpinis, trečio kurso darbas. Visuomet norisi tikėti, kad viskas dar gali pasikeisti į gera. Todėl belieka tikėtis, jog išmoktas pamokas, teorijas ir matytus sprendimus K.Gudmonaitei, pavyks paversti ne darbo priemonėmis, o patirtimi bandant sukurti savo veidą, charakterį ir imti kalbėti apie sau, o ne dramaturgams svarbias temas.

Kitokio teatro bandymai

Jau antrus metus festivalyje pasirodo Klaipėdos „Apeirono“ teatras. Čia kuriančios režisierės yra jau baigusios studijas ir galbūt nepatenka į tikruosius debiutus, tačiau, kaip ir praeitais metais, jų spektaklis tapo įdomia programos išimtimi.

Gretos Kazlauskaitės ir Eglės Kazickaitės spektaklis „Antišou. Likučiai po Dievo“, kaip ir praėjusiais metais rodytas „Uroboras“, tapo išbandymu publikai. Tai, ką daro šios režisierės, dažnam žiūrovui atrodo nesuprantama, o vyresniesiems teatralams – nepriimtina.

Spektakliu „Antišou“ kuriamas savotiškas laike trūkinėjantis pasakojimas apie pasaulinį tvaną, kurį sukėlė nuo šou pavargę ir ant žmonių supykę delfinai. Kuklia, o kartais gal net ir skurdžia estetika kuriamas spektaklis bando, kaip ir delfinariumo gyventojai, priešintis tvarkai, pagal kurią turi būti kuriamas šou.

„Šou“ sąvoka čia tampa bendrine, apibūdinančia visą šiandieninį mūsų būvį. Taip netikėtai „Dievas yra DJ“ i r„Antišou“ susisieja, pabrėždami vienas kito privalumus ir trūkumus. Vienu atveju matome aiškiai sudėliotą pasakojimą apie visiems žinomą bėdą, kitu – iki galo neišreikštą utopišką problemos sprendimą. Ir kas gi įdomiau?

Žinoma, priklauso nuo to, ko kiekvienas iš mūsų ieškome teatre. Vieniems reikia saugumo, atpažįstamumo ir aiškaus pasakojimo. Kitiems – naujovių ir individualių, išmąstytų, o ne pacituotų minčių. Tokiu būdu šie du spektakliai, tarytum komentuodami vienas kitą, tapo įdomiausia festivalio dalimi.

Koks turėtų būti naujas teatras ir nuo ko jis turi prasidėti? Ar pakanka kartoti žinomas schemas ir įdėti „aktualų“ turinį, taip palengva plaukiant paviršiumi? O galbūt iš tiesų geriau garsiai kalbėti apie tai, kas rūpi labai asmeniškai ir kalbėti taip, kaip norisi, vietoje to, kaip „reikia“. Žinoma, antrasis kelias žymiai sunkesnis, retai sulaukiantis norimo palaikymo, tačiau vertingesnis, jeigu tikime, jog nauji ieškojimai veda atradimų link.

Pirmadienį, gegužės 18 d.  19 val., Eurovizijos dainų konkurso išvakarėse, Tarptautinis teatro debiutų festivalis „TYLOS!“ pristato režisieriaus Vido Bareikio ironišką atsaką kičiniam renginiui – 2014 metais Latvijos Nacionaliniame teatre sukurtą spektaklį „Euro Vizija“.

Vidas Bareikis ir jo kūrybinė komanda sukūrė interaktyvų spektaklį, kuriame žiūrovui keliami klausimai: „Kas tau yra Europa“? Žiūrovai tampa dalyviais, turinčiais balsuoti už jiems patikusius atlikėjus ar šalis. Tai gudrus identifikacijos žaidimas, o kartu ir pramoginė muzikinė satyra, kviečianti patiems pasijuokti iš mūsų pačių nusistatymų, neracionalių simpatijų šalims.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...