captcha

Jūsų klausimas priimtas

Latvių režisierius K. Zvigulis: man patinka, kad lietuvius galiu vadinti broliais

Baltijos šalys yra susijungusios, bet politiškai to daryti nereikia, sako latvių režisierius Kasparas Zvigulis. „Kai kalbame apie meno projektus Latvijoje, visada galvojame, kaip gerai būtų tai parodyti Lietuvai ir Estijai. Taigi meno srityje, manau, visada būsime kartu. Tačiau reikia ir nepriklausomybės. Vis dėlto man patinka, kad galiu vadinti tave broliu. Kai atvažiuoju į Lietuvą ir pasakau, kad esu iš Latvijos, man sako „o, broli, eikš arčiau mūsų, prisėsk“, – neslepia jis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Baltijos šalys yra susijungusios, bet politiškai to daryti nereikia, sako latvių režisierius Kasparas Zvigulis. „Kai kalbame apie meno projektus Latvijoje, visada galvojame, kaip gerai būtų tai parodyti Lietuvai ir Estijai. Taigi meno srityje, manau, visada būsime kartu. Tačiau reikia ir nepriklausomybės. Vis dėlto man patinka, kad galiu vadinti tave broliu. Kai atvažiuoju į Lietuvą ir pasakau, kad esu iš Latvijos, man sako „o, broli, eikš arčiau mūsų, prisėsk“, – neslepia jis.

Gal dėl to, mano K. Zvigulis, užsienyje lietuviai ir latviai dažnai supainiojami: „Dvejus metus gyvenau Ispanijoje ir, kai pasakydavau žmonėms, kad esu iš Latvijos, jie atsakydavo „taip taip Lietuva“. Ispanai painioja Lietuvą su Latvija, nes ispaniškai „Latvija“ tariama panašiai kaip „Lietuva“.

– Kiek laiko jau esate Lietuvoje?

– Šiek tiek daugiau nei mėnesį.

– Bet Jūsų tartis labai gera.

– Taip, esu gabus kalboms. Dabar mokausi lietuvių kalbos.

– Ko asmeniškai išmokote iš šio projekto?

– Manau, kad išmoksiu kai ko tada, kai pabaigsime visą projektą, nes dabar procesas tebevyksta. Dabar mes daug eksperimentuojame, žiūrime, ką galime padaryti su vienais ar kitais dalykais šiame „Muziejų nakties“ projekte. Turime muziką, parodas muziejuose, apšvietimą. Liko paskutinė savaitė, ir mes bandome visą tai, sudėję į viena, pasiekti geriausią rezultatą. Taigi, kai viskas baigsis, tada suprasiu, ką iš to išmokau. Dabar tiesiog gyvenu muziejuje, renku lietuvių kompozitorių muziką ir bandau ją pritaikyti mūsų projektui „Plus Sensus“.

– Kokia buvo Jūsų pati svarbiausia pamoka gyvenime? Juk esate ir aktorius. O gal projekte „Plus sensus“ būti režisieriumi ir yra Jūsų vaidmuo?

– Ne,  tai tikrai nėra mano vaidmuo. Esu padaręs daug renginių. Latvijos nacionaliniame teatre prieš šešerius metus taip pat buvo muziejų naktis, tada   projektas vadinosi „Laisvų pojūčių muziejus“. Per vieną naktį mes atidarėme dalį muziejaus, kuriame buvo įrengta nauja scena, metalo cechas, repeticijų vieta, kuri tapo atskiru muziejumi. Šis projektas truko penkerius metus ir dalyvavo „Kultūros naktyse“. Taigi turiu daug įvairios patirties. Rygoje rengiau šviesų šou. Išmanau šį darbą puikiai.

Bet Lietuvoje tai man nauja patirtis, nes pirmą kartą darau „Muziejų naktis“ muziejuje. Paprastai aš muziejų kuriu kitose erdvėse. Dabar esame Teatro kino ir muzikos muziejuje Vilniuje ir čia atrandu labai daug medžiagos, iš kurios galiu padaryti šį projektą. Tačiau sunkiausias dalykas tas, kad reikia kai ko atsisakyti, nes visko labai daug.

– Ar teko girdėti apie tokią kuriozinę situaciją: kai lietuviai nuvažiuoja kur nors toli nuo Lietuvos ir pasako, iš kur jie yra, vietiniai atsako „Ryga“?

– Iš tiesų tai įdomus, juokingas dalykas. Dvejus metus gyvenau Ispanijoje ir, kai pasakydavau žmonėms, kad esu iš Latvijos, jie atsakydavo „taip taip Lietuva“. Ispanai painioja Lietuvą su Latvija, nes ispaniškai „Latvija“ tariama panašiai kaip „Lietuva“. Taigi problemos ne tik su „Ryga“.

– Kasparai, ar sutiktumėt, kad F. J. Haydnas buvo pirmas roko atlikėjas, o J. S. Bachas – džiazo?

– Yra labai daug versijų. Šiais laikais mes žinome, kas yra rokas, kas yra džiazas. Jie nežinojo. Taigi galime juos taip vadinti. Mes galime juos taip apibūdinti, bet tai mūsų, šių dienų žmonių, supratimas. Tada buvo kitokie instrumentai, šiais laikais mes turime daugiau stilių, bet jau ilgai nieko naujo neatsiranda. Taigi mokslininkai labai laimingi galėdami kaip nors tai įvardinti. Pagaliau kažkas pajudėjo į priekį. Tais laikais kompozitoriai, turėdami tuos instrumentus, padarė viską, ką galėjo geriausio, ir tai daugiau nei rokas ar džiazas, nes atėjo iki mūsų dienų, žmonės vis dar sugrįžta prie jų ir visi žino, kas jie tokie. Šiais laikas dauguma žmonių tiesiog žino, kaip skamba rokas, kaip skamba džiazas, bet nežino kūrėjų vardų. Mes žinome tų laikų vardus.

– Ar nemanote, kad Baltijos šalys turėtų susijungti į vieną valstybę ir turėti bendrą vyriausybę, prezidentą. Gal mes per maži egzistuoti atskirai?

– Mes esame susijungę, bet politiškai to daryti nereikia. Visi nori būti nepriklausomi. Baltijos šalys visada bus kartu. Kai kalbame apie meno projektus  Latvijoje, visada galvojame, kaip gerai būtų tai parodyti Lietuvai ir Estijai. Taigi meno srityje, manau, visada būsime kartu. Tačiau reikia ir nepriklausomybės. Vis dėlto man patinka, kad galiu vadinti tave broliu. Kai atvažiuoju į Lietuvą ir pasakau, kad esu iš Latvijos, man sako „o, broli, eikš arčiau mūsų, prisėsk“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...