captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Žilinskas: faktai nieko nereiškia – istoriją galima suprasti tik ją patyrus

Istorija geriau papasakojama, kai ją pajauti asmeniškai, neužtenka žinoti tik pliką faktą, sako knygos „Mano Vilnius mano“ autorius Justinas Žilinskas. „Žmonės, kurie tada [1991-aisiais] dar nebuvo gimę, turi pliką faktą. Sausio 13 dieną prie televizijos bokšto atvažiavo tankai ir žuvo 13 ar 14 žmonių. Bet koks jausmas, kai į tave važiuoja tankas, ką reiškia, kai tankas šaudo, kai tave buože tvatina kareivis?“ – pastebi jis.
I. Tamulevičienės nuotr.
I. Tamulevičienės nuotr.

Istorija geriau papasakojama, kai ją pajauti asmeniškai, neužtenka žinoti tik pliką faktą, sako knygos „Mano Vilnius mano“ autorius Justinas Žilinskas. „Žmonės, kurie tada [1991-aisiais] dar nebuvo gimę, turi pliką faktą. Sausio 13 dieną prie televizijos bokšto atvažiavo tankai ir žuvo 13 ar 14 žmonių. Bet koks jausmas, kai į tave važiuoja tankas, ką reiškia, kai tankas šaudo, kai tave buože tvatina kareivis?“ – pastebi jis.

Skaičiai nieko nereiškia, kol nėra asmeninės istorijos, cituodamas profesorių Timothy Snyderį, kalba J. Žilinskas: „Todėl, tarkim, kalbėdamas apie badmirį Ukrainoje, turi prisiminti ir tą vieną vaiką, kuris valgė kitų vaikų mėsą, kad ir kaip baisiai tai skamba. Tada tai įgauna žmogiškumo. Todėl vaikai turi atsirasti tam tikrame laike, pajusti tą laiką ne iš pasakojimo, o jame dalyvauti patys. Tada laikas tampa visai kitokių spalvų.“

– „Mano Vilnius mano“ – jau ketvirta Jūsų grožinės literatūros knyga. Kas užkoduota knygos pavadinime?

– Čia – mano Vilnius, čia – kitų Vilnius. Kadangi knyga – tarsi pirmas žingsnis norint susipažinti su Vilniumi, ji žmogų kviečia bendrauti nuo pat pavadinimo. Taip, kaip kiekvienas jį perskaitys, tokia jam ir bus ta knyga. Vienam bus „Màno Vilnius màno“, kitam – „Màno Vilnius Mãno“. Ir visi kiti įvairūs variantai.

– Kodėl nusprendėte, kad žingsnis į Vilniaus istorijos gilumą turi prasidėti paauglystėje?

– Turbūt dėl to, kad paauglystėje susipažįsti su labai daug dalykų, kurie paskui išlieka visą gyvenimą.

– Bet ir pradinukai su savo tėvais labai mėgsta landžioti po įvairiausius tunelius, požemius.

– Taip, mėgsta. Bet mūsų su leidykla požiūris buvo toks, kad reikia pateikti „pilnesnį“ paveikslą. Ne pavienius požemius, ne Gedimino pilį, o nukeliauti ir kitais keliais, kitomis gatvėmis, pamatyti kitus dalykus.

– Pagrindiniai knygos herojai – miesto metraštininkas ir du paaugliai.

– Paaugliai – pagrindiniai, metraštininkas – pagalbininkas.

– Metraštininkas gyvena ir dirba Antakalnyje, bet ten pat, kaip visi žino, gyvena ir vaiduoklis...

– Taip. Tiesiog vaiduoklių istorijos, kiek aš žinau, paaugliams, vaikams yra vienas pačių įdomiausių dalykų.

– Suaugusiesiems – irgi.

– Sprendžiant pagal kai kurių televizijų laidas – taip... Apskritai ši knyga buvo sugalvota norint atskleisti tam tikras Vilniaus paslaptis – tikresnes, netikresnes, sugalvotas, pažaisti legendomis ir pan. Kad būtų ir įdomu, ir kartu sužinotum.

– Knygoje verčiate suabejoti gerai žinoma Gedimino sapno legenda.

– Dėl to ir sakiau, kad yra nemažai pažaidimo. Bet, jei būčiau ėmęs tiesiog perpasakoti pačią sapno legendą, būtų buvę nuobodoka.

– Vadinasi, manote, kad sukčių būta ir Gedimino laikais?

– Manau. Juk visa Mindaugo istorija – nuolatinės išdavystės. Nejaugi iki Gedimino žmonės galėjo pasikeisti...

– Labai įdomiai formuojate pasakojimą. Vaizduojate realų gyvenimą 2011–2012 m., kai dar buvo litas. Paskui paaugliai staiga kažkokiu būdu nukeliami į Gedimino, Antrojo pasaulinio karo, prieškario, Pirmojo pasaulinio karo, carinės Rusijos laikus. Kaip sprendėte perkėlimo atgal į praeitį klausimą?

– Istorija geriau papasakojama, jeigu ją pajauti. Istorikas profesorius Timothy Snyderis, kuris rašė ir  apie Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos (nacių ir sovietų kontaktų zonų) istoriją, labai gražiai pasakė, kad skaičiai nieko nereiškia, kol tu neturi asmeninės istorijos. Todėl, tarkim, kalbėdamas apie badmirį Ukrainoje, turi prisiminti ir tą vieną vaiką, kuris valgė kitų vaikų mėsą, kad ir kaip baisiai tai skamba. Tada tai įgauna žmogiškumo. Todėl vaikai turi atsirasti tam tikrame laike, pajusti tą laiką ne iš pasakojimo, o jame dalyvauti patys. Tada laikas tampa visai kitokių spalvų.

– Aistė ir Simas, kažkur nukeliavę, ten atsiduria su to laikotarpio drabužiais. Bet Gedimino laikais jie paverčiami kažkokiais padarėliais barzdukais. Iš kur tie barzdukai?

– Barzdukai – mano sena meilė lietuvių mitologijai, Martyno Vainilaičio „Bruknelei“ ir visiems kitiems dalykams. Tiesiog pagalvojau, kad, kaip žmonės, ten jie neatliks reikiamos funkcijos, nes tais laikais į vaikus buvo žiūrima gana įtariai ir dalyvauti jiems gyvenime per daug neleisdavo. Vadinasi, jie turėjo būti kažkokia trečioji jėga, įprasta tiems laikams, bet neįprasta jiems patiems.

– Labai įdomi istorija, nukelianti į Vilniaus universiteto laikus. Profesorius Krygeris – realus personažas?

– Taip, realus. Po Gedimino istorijos personažai gana realūs. Profesorius Krygeris, profesorius Liauksminas iš Vilniaus universiteto, Martynas Kukta iš Nepriklausomybės Akto paskelbimo laikų. Tai buvo tikri asmenys – aš domėjausi jų gyvenimu, ką jie veikė, ką parašė, kuo buvo svarbūs ir pan.

– Perskaičius šią knygą, norisi grįžti į pradžią – Jūs pradedate nuo pamokos. Bet pamokose tokios geros nuotykių istorijos nepasakojamos, o istorija kažkodėl netampa jauną žmogų patraukiančiu  dalyku.

– Nesutiksiu, kad istorijos pamokos nėra įdomios. Manau, tai labai priklauso nuo mokytojo. Aš visada labai mėgau istoriją, man buvo tikrai įdomu ir dabar, kiek žinau, vaikams yra pakankamai įdomu. Apskritai toks pasakojimo žanras yra nuo labai senų laikų. Kaip sako Aurelijus Katkevičius, gentyje visą laiką būdavo istorijų pasakotojas, medžiotojas ir motina prižiūrėtoja. Man atrodo, kad žmogus be istorijos yra paviršutiniškas, be šaknų. Todėl papasakoti ir suprasti istoriją yra labai svarbu.

– Turbūt dėl to įtrauktas ir skyrius apie Sausio 13-osios įvykius?

– Manau, kad taip. Nors paaugliai apie Sausio 13-ąją žino nemažai. Tai nėra jiems nežinoma teritorija.

– Bet Jūsų personažai tuo metu dar nebuvo gimę. Kodėl ėmėte būtent Sausio 13-osios faktą?

– Nes Sausio 13-oji yra lūžio momentas, kai Lietuva krauju apgynė savo laisvę.

– Bet tai jau laisvos šalies istorija, tad akcentuoti tą lūžio momentą galbūt nebėra tokios prasmės? Juk mes jau tai įvertinome, su tuo daug kas užaugo ar gimė tuo laiku.

– Taip, bet žmonės, kurie tada dar nebuvo gimę, turi pliką faktą. Sausio 13 dieną prie televizijos bokšto atvažiavo tankai ir žuvo 13 ar 14 žmonių. Bet koks jausmas, kai į tave važiuoja tankas, ką reiškia, kai tankas šaudo, kai tave buože tvatina kareivis?

Be to, naujoji Vilniaus istorija tampa visiškai neatsiejama nuo Lietuvos, kaip valstybės, istorijos. Ankstesnį Vilnių dar gali tam tikru momentu atsieti nuo valstybės istorijos, bet paskui, kai jis tampa Lietuvos sostine, tai nebeatsiejama. Taigi apeiti televizijos bokšto istoriją, Sausio 13-ąją – būtų pamiršti, kad istorija tęsėsi ne tik prie Gedimino kalno, ne tik jo papėdėje, bet ir naujuose rajonuose. Be to, televizijos bokštas kartu tampa simboliu.

– Ar domėjotės kitų autorių knygomis apie Vilnių, atsiradusias tuo metu, kai rašėte savo knygą?

– Be jokios abejonės. Viską, kas tik man pakliūdavo į rankas, stengdavausi perskaityti. Tarkim, Kristinos Sabaliauskaitės, Andriaus Tapino. Labai gražu, kad buvo perleistas „Dingęs Vilnius“, – nuveiktas didžiulis darbas, nes, kiek atsimenu, buvo pamestas originalus maketas.

Dar, pavyzdžiui, beieškodamas knygų apie Vilnių, netgi radau Vilniaus istoriją, parašytą sovietmečiu. Ten mane pritrenkė vienas dalykas – apie šv. Kristoforo skulptūrą iš Petro ir Povilo bažnyčios parašyta, kad tai ne šv. Kristoforas, o Alkis. Atseit dar pagoniškosios Lietuvos žmogus, priskiriamas prie Vilniaus simbolių. Iš tokių įdomių momentų ir susideda pažinimas.

– Nemažai vietos knygoje skyrėte ir Vilniaus geto istorijai. Kodėl ją įtraukėte? Nors, kai Paneriuose vyko geto minėjimas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky minėjo, kad labai mažiems vaikams nereikia aiškinti, kokia tragedija buvo ištikusi žydus.

– Sutinku, kad nereikia koncentruotis vien į tragediją. Geriau pasakoti apie tai, kokie tie žmonės buvo ir kaip jie gyveno. Bet man svarbus, kaip sakiau, asmeninio dalyvavimo momentas. Knygoje kalbama ne tik apie tragiškiausią, baisiausią geto laikotarpį. Be to, kai rašiau epizodą apie getą, nenorėjau koncentruotis į žiaurumus, kurie aprašyti ir be manęs, ir šimtą kartų geriau.

Viena vertus, norėjau parodyti visą situacijos sudėtingumą, kita vertus, kaip sakė Semas Frodui (kas skaitė „Žiedų valdovą“), šiame pasaulyje vis tiek yra daug gėrio. Man buvo svarbus tas gerasis momentas ir tie žmonės, kurie net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis tiesė ranką ir gelbėjo. Be to, tai yra tas pats dalyvavimas: tu dalyvauji viename epizode ir jį visai kitaip supranti, kai pajunti asmeniškai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...