captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kompozitorius Vytautas Laurušas – gyvenimo keliu ne tik su mūza

Žymiam kompozitoriui, visuomenės veikėjui ir netgi statybininkui Vytautui Laurušui gegužės 8 sukako 85 metai. Jis gimė tolimais „vytautiniais“ metais, bet nepaisant garbingo amžiaus, yra puikios kūrybinės formos, fenomenalios atminties, kupinas gyvenimo džiaugsmo nuoširdus žmogus, surandantis bendrą kalbą ir su įžymybėmis ir sugebantis bendrauti ne tik su jam pritariančiais, bet ir nepritariančiais pašnekovais.
Vytautas Laurušas. Asmeninio archyvo nuotr.
Vytautas Laurušas. Asmeninio archyvo nuotr.


Žymiam kompozitoriui, visuomenės veikėjui ir netgi statybininkui Vytautui Laurušui gegužės 8 sukako 85 metai. Jis gimė tolimais „vytautiniais“ metais, bet nepaisant garbingo amžiaus, yra puikios kūrybinės formos, fenomenalios atminties, kupinas gyvenimo džiaugsmo nuoširdus žmogus, surandantis bendrą kalbą ir su įžymybėmis ir sugebantis bendrauti ne tik su jam pritariančiais, bet ir nepritariančiais pašnekovais.

Pažįstantys V. Laurušą patvirtins, kad su juo galima kalbėtis visomis gyvenimo temomis, nuo Europos istorijos iki Lietuvos kultūros ir meno raiškos ar dabarties politinių įvykių. Tai unikali asmenybė, savo veikla nutiesusi tiltą nuo pokario Lietuvos iki pat šių dienų.

V. Laurušas apdovanotas valstybinėmis premijomis, jo kūriniai skamba Europoje ir Amerikoje, nemažai kūrinių skambėjo Maskvoje, tarp jų opera „Paklydę paukščiai“ išvydo ir Didžiojo teatro sceną. Būtina dar pridėti Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus, kaip ir Muzikos akademijos rektoriaus eitas pareigas. Gyvi statybinės veiklos įrodymai – pastatyti Operos teatro rūmai, kompozitorių namai Vilniuje ir kūrybos oazė  Druskininkuose.  Atskira gyvenimo linija – itin reikšminga, deja, mažai kam žinoma visuomeninė politinė V. Laurušo veikla.  

– Iš pradžių pakalbėkime apie muzikos kūrybą. Pastaraisiais metais – nuo 2000-ųjų, Jums peržengus septyniasdešimtmečio slenkstį, vis dar kuriate. Žinau, kad ir dabar gimsta naujas Jūsų kūrinys, kuris  suskambės šių metų lapkričio 6 jubiliejiniame kūrybos vakare. Iš kur ta antroji kūrybinė jaunystė?

– Pirmiausia prisipažinsiu, kad net sudėtingiausiais savo gyvenimo metais, einant atsakingas administracines pareigas, visą dešimtmetį pasinėrus teatro statybos varguose, surasdavau laiko kūrybai. Žinoma, tuomet tai nebuvo reguliarus užsiėmimas. Buvo metų, kai neparašydavau nė vienos gaidos, tačiau buvo ir labai vaisingų. Būdamas operos teatro direktoriumi ir meno vadovu sukūriau savo didžiausią darbą – operą „Paklydę paukščiai“, kurios premjera įvyko 1967-aisiais. Libretas, žinoma, buvo pritaikytas laikmečio dvasiai, bet muzika kritikų nuomone buvo dramaturgiškai įtikinama, su ryškiomis veikėjų charakteristikomis, spalvingomis masinėmis scenomis. 1970 m. opera buvo parodyta Maskvos Didžiajame teatre.

Kompozitorius Vytautas Laurušas su kolegomis. Asmeninio archyvo nuotr.

1969 m. sukūriau chorinę kompoziciją „Nakties balsai“, su šiuo kūriniu Italijoje vykusiame tarptautiniame chorų konkurse vyrų choras „Varpas“  pelnė aukso medalius. Pasaulyje skamba mano Pirmasis styginių kvartetas, sonata smuikui. Amerikoje, Bostone 1988 m. skambėjo mano kamerinė kantata „Liepsnoja naktis“(ž. Eduardo Mieželaičio), Koncertas sopranui ir styginių kvartetui.

Turiu Bostono laikraščio recenziją (jų buvo ne viena), pavadintą „Lietuvių kompozitoriaus spindesys“. Žodžiu, nepaisant visų administracinių vargų, negalėčiau sakyti, kad kūrybinis procesas buvo nutrūkęs.

Dabar, kai tapau laisvas nuo bet kokių pareigų, sukauptą kūrybinę patirtį galiu vaisingai panaudoti. Atvirai kalbant, aš net pats esu nustebęs savo kūrybinės veiklos intensyvumu. Sukurtų kūrinių sąrašas tikrai gausus. Čia yra visi mano mėgstami muzikos žanrai: simfoninė ir kamerinė muzika, vokaliniai kūriniai.

–  Neseniai įvyko Jūsų naujo kūrinio „Post Scriptum“ simfoniniam orkestrui premjera. Tai tragiškų 2011 metų įvykių Norvegijoje, kur ekstremistas nužudė dešimtis nekaltų žmonių, inspiruotas kūrinys. Jis prasideda visą salę drebinančiomis muzikinių šūvių salvėmis ir pasibaigia, rodos, nesibaigiančiu tobulu akordu, lyg amžinąja ugnimi „diktatorių vykdomų žudynių, teroristų bei savižudžių-šachidų aukoms. Jų atminimui ir skiriu šį savo kūrinį“, - rašote anotacijoje. Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui kompozitoriaus Juozo Pakalnio 100-osioms metinėms pažymėti. Kokie buvo to konkurso rezultatai?

– Kompetentinga žiūri nematė priežasties šiam mano kūriniui skirti kokią nors premiją. Kolegos kompozitoriai mane sveikino, kūrinį šiltai sutiko  Filharmonijos publika, asmeniškai pasveikino Amerikos ir Vokietijos ambasadoriai. O dėl konkurso, ką padarysi... Nesu visada į priekį lendantis, kad visi matytų, man rūpi, kad mane girdėtų. Šiaip ar taip muziką, kol esu gyvas, ir toliau rašysiu. Ne tendencingiems kritikams, bet žmonėms. 

Vytautas Laurušas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto esate, matyt, sulaukęs ir džiaugsmo valandėlių, žinomų kompozitorių ar tiesiog koncerto klausytojų dėmesio. 

– Taip, esu patyręs. Štai daugiau nei prieš pusamžį Maskvoje Virgilijus Noreika dainavo mano vokalinį ciklą „Bangos“. Po koncerto aš dar kažkur laksčiau, bet mane pagauna salės direktorius ir sako, kad manęs laukia Dmitrijus Šostakovičius. Atbėgu, jis mane sveikina, jam mano kūrinys patiko. Pagalvojau – vienas žymiausių pasaulio kompozitorių manęs po koncerto ilgokai laukė, kad padėkotų už pavykusį kūrinį. Tai tikrai įlieja energijos toliau kurti.

– Tačiau ir spalvingesnių nutikimų, Jūsų gyvenime nepritrūko. Gal pradėkime nuo studijų laikų?

– Iš pradžių mokiausi Konservatorijos Liaudies instrumentų katedroje, nes iš karto į kompoziciją nepriėmė. Tačiau kanklės manęs netraukė. Per vieną susirinkimą katedros vedėjas Jonas Švedas ėmė priekaištauti, kad nesimokau. Nesusilaikiau ir atsakiau, kad apie šią katedrą kiti dėstytojai prastai atsiliepia (stebėtina mano drąsa!). J. Švedas įsiuto. Griebė mane už rankovės, nutempė prie lango, parodė į dar tik formuojamą tuščią Lukiškių aikštę ir piktai išpyškino: „Matai šią aikštę? Ateis toks laikas, kai jos centre stovės paminklas man!“. Netrukus, 1952 m. aikštės centre paminklas atsirado, bet ne J. Švedui...

– Sovietų sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas buvo ryški, netgi ekstravagantiška asmenybė. Bendravote su juo Jūsų vadovaujamo Operos teatro gastrolių Maskvoje metu?

– Per gastrolių baigiamąjį koncertą buvau pakviestas į Suvažiavimų rūmų Vyriausybinės ložės pokylių salę, čia susirinko kone visas CK Prezidiumas. Prieš mus didžiausių vaišių stalas. Prie N. Chruščiovo stovi A. Sniečkus. Bet staiga visi prasiskiria, žiūriu – per visą salę prie manęs eina N. Chruščiovas, ištiesia man ranką, sako: „Atsiprašau, mes dar šiandien nesisveikinome“. Pasimečiau, nežinau, ką daryti. Iš kažkur atsiradęs A. Sniečkus lietuviškai šaukia: durniau, duok ranką! Chruščiovas paspaudžia ranką ir sako: prašom prie stalo! 

Kompozitorius Vytautas Laurušas su kolegomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsistoja N. Chruščiovas ir pradėjo: „Kas yra Lietuva? Kadaise Lietuva buvo grėsmė Rusijai, daugelį kartų Lietuvos didieji kunigaikščiai beldėsi į Maskvos vartus. Vis dėlto, lietuviai Maskvą užėmė. Bet ne ginklu, o menu!“.

–Tačiau Jūsų pokalbiai su kitu sovietų lyderiu Michailu Gorbačiovu buvo atsakingi ir gal net rizikingi?

– 1991 sausio 21 mano pokalbis su M. Gorbačiovu (jame dar dalyvavo Regimantas Adomaitis ir Alfredas Smailys) vyko neįtikėtinai ilgai – pusantros valandos. Pirmiausia paklausiau, kas davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones prie televizijos bokšto? Prezidentas nieko neatsakė, tik apgailestavo dėl kariškių savivalės. Jis sakė, kad imsis visų priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų. Aš tuomet jam pasiūliau paskambinti V.Landsbergiui ir pakartoti šią žinią, tačiau M.Gorbačiovas į mano repliką nesureagavo...

Priminiau jam 1940 metų įvykius, juos pavadinau aneksija, apie Molotovo ir Ribentropo paktą. Suglumęs M.Gorbačiovas pareiškė, kad visa tai buvo labai seniai ir pažėrė „budinčių“ kaltinimų, kad Lietuvoje persekiojami rusai. Mes atrėžėme, kad kaip niekur kitur rusai Lietuvoje turi puikias sąlygas savo kultūrai ir tradicijoms puoselėti.

Tada M. Gorbačiovas tėškė žinomą litaniją, kad Lietuvos televizija „purvais drabstė TSRS vadovybę, komunistų partiją“, todėl sąjunginių įmonių darbininkai  ėmėsi iniciatyvos užimti tą televiziją. Mes, aišku, su tuo nesutikome, nes tą naktį jokių puolančių darbininkų nematėme, tik sovietų karines pajėgas.

Dar vienas vos kelių sekundžių pokalbis su M.Gorbačiovu įvyko 1991 m. kovo 7 dieną. Radęs progą tiesiai jo paklausiau: „Tai ką toliau darysite su mūsų televizijos bokštu?“ – „Susprogdinsime“, – neaišku juokais ar rimtai atsakė M. Gorbačiovas. Šis siužetas rodo, kad arba M.Gorbačiovo nervai jau buvo pašliję nuo amžino Lietuvos klausimo, arba jis tiesiog buvo visiškai pasimetęs nuo kariškių spaudimo galutinai išspręsti Lietuvos klausimą, t.y. ginklu numalšinti jos nepriklausomybę.

–Jums teko ne kartą bendrauti su Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino šeima. M. Pliseckajos neliko. Kokie liko prisiminimai?

– M.Pliseckajos mama gimė Vilniuje, Antakalnyje, todėl ji ir jos vyras Lietuvai jautė ypatingus sentimentus. Jie buvo Lietuvos piliečiai, čia turėjo būstą. O mūsų pažintis prasidėjo nuo „Anos Kareninos“. Pamatęs šį baletą Maskvoje su M. Pliseckaja, sumaniau jį perkelti ir į Vilniaus teatrą. Mūsų premjera įvyko 1975 metais. Mano galva, tai buvo vienas geriausių mūsų teatro spektaklių. Nepakartojama, aišku, buvo M. Pliseckaja, sužibėjo ir dirigentas Jonas Aleksa.

Netrukus po premjeros, kompozitoriaus ir balerinos šeima panoro turėti Lietuvoje namelį prie ežero. Aukščiausios Lietuvos valdžios palaiminimu suradome gražią vietą. Čia balerina turėjo netgi šokio studiją, dėl jos, beje, kilo valdžios nepasitenkinimas: kam reikalinga tokia didelė patalpa? Šiaip taip įtikinome valdžią, kad balerina – tai irgi kūrybinis darbuotojas.

Atsiskaitant už namo statybą vėlgi kliuvinys. Tiesiai iš Maskvos banko atvežtą stambią pinigų sumą Trakų bankas ilgai skaičiavo ir galų gale pareiškė, kad trūksta šimto rublių. Tačiau kompozitorius nepasidavė šantažui. Pagaliau po dar vieno perskaičiavimo atsirado ir „trūkstami“ pinigai.          

Visada, nuvažiavęs į Maskvą, lankydavausi jų namuose. M. Pliseckaja tikrai buvo pasaulio asmenybė. Kalbėjausi šiomis dienomis su R. Ščedrinu. Ką jis darys toliau, kur gyvens jis neatskleidė, tačiau Lietuva, manyčiau, irgi galėtų būti jo gyvenimo planuose.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...