captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: apie (ne)kaitą, skaičius ir literatūros matavimą (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia du romanus – Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Andriaus Tapino „Maro diena“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia du romanus – Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Andriaus Tapino „Maro diena“.

Tai buvo 2003-ieji, kai buvo publikuotas debiutinis Undinės Radzevičiūtės romanas „Strekaza“ – tekstas, anotacijoje pristatomas kaip „juodojo humoro ir juodojo liūdesio romanas“, ir autorė, ant viršelio prisipažįstanti: „niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo.“ Kaipsyk nuo šio romano U. Radzevičiūtės recepcijoje neatšaukiamai apsigyveno juodieji – humoras ir liūdesys – bei konstatavimas, kad U. Radzevičiūtė nekuria tipiškos, tradicinės ergo agrariškos lietuvių literatūros. (Nes ji kuria tiesiog gerą literatūrą.)

Interneto platybėse galima rasti liudijimų „Strekaza“ 2003-aisiais buvus kultine knyga – pati esu ne kartą girdėjusi atsiliepimų-prisiminimų, kad debiutinis U. Radzevičiūtės romanas tais metais, kai pasirodė Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“, Jurgio Kunčino pomirtinė knyga „Užėjau pas draugą“ ar Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“, iš tiesų pasirodė įdomiu ir visiška kitokiu kūriniu, kurio tikrasis pavadinimas, kaip rašo pati autorė, „yra ne „Strekaza“, o „Strekaza ble“, tik kilo grėsmė, kad kalbos komisija tam nepritars“.

Atrodo, sulig antrąja ir trečiąja U. Radzevičiūtės knygomis – romanu „Frankburgas“ (2010) ir istorijomis „Baden Badeno nebus“ (2011) – galutinai išsikristalizavo rašytojos kitoniškumas ir skirtybės, t. y. svarbiausi kūrybos bruožai: trumpa ir koncentruota proza, taiklus sakinys, keistas juodojo humoro ir cinizmo mišinys, kurį sukuria atsainus ir atvirkštinės logikos valdomas pasakotojo tonas. U. Radzevičiūtė visiškai lengvai ir žaismingai žongliruoja žodžiais, kurdama naujas prasmes arba perkeldama, paslinkdama prasmės centrą į kitą vietą. Būtent 2010–2011 m., po originalios „ofisų“ parodijos „Frankburgo“ ir istorijų „Baden Badeno nebus“ galutinai susiformavo ir U. Radzevičiūtės rašytojiška charakteristika – mažosios prozos meistrė, nepilstanti iš tuščio į kiaurą, o dviem žodžiais skelianti iš esmės („mažoji“ čia apima ir tekstų taupumą, romanų plonumą ir minties koncentruotumą, galiausiai – aštrius ironijos dūrius). Veikiausiai tuo metu nuskambėjo ir lakioji frazė, kad U. Radzevičiūtė yra išskirtinis lietuvių literatūros atvejis, besilaikantis atokiai nuo literatūros magistralės. Tačiau 2013 m. publikuotas jau nebe mažosios, o didžiosios prozos veikalas – 407 puslapių romanas „Žuvys ir drakonai“ akivaizdžiai parodė, kad kalbų apie „buvimą atokiai“ būti tiesiog nebegali, nes U. Radzevičiūtė yra viena geriausių ir įdomiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros prozininkių.

Tą patvirtina ir ką tik per Londono knygų mugę paskelbtas faktas, kad U. Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ šiemet yra vienas iš dvylikos tekstų, apdovanotų Europos Sąjungos literatūros premija, kuria siekiama atrasti naujus vardus ir skatinti literatūros sklaidą, suteikiant vertimo finansavimo pirmenybę. Pastaroji aplinkybė itin džiugi „Žuvų ir drakonų“ kontekste – mano manymu, tai vienas iš tų retų atvejų, kai lietuvių autorės romanas yra idealiai tinkamas versti į bet kokią kalbą, nes praktiškai neturi lietuviškų realijų ir kalba apie itin universalius, visam kosmopolitiškam pasauliui pažinius dalykus.

Kalbant apie U. Radzevičiūtės kūrybą, sunku išvengti jos knygų puslapių skaičiavimo, mat knygų puslapių skaičius sulig kiekviena nauja knyga gražiai augo: 88 – 96 – 126 – 407. Pati rašytoja viename interviu apie tai paklausta patikino, kad knygų analizė, taikant aritmetinės progresijos metodą ir bandant numatyti, kokia bus kita knyga, gali nemenkai suklaidinti. Ir jos tam tikra prasme esama tikrai teisios.

Manau, kad daugelis skaitytojų po išties puikaus ir keliasluoksnio romano „Žuvys ir drakonai“ slapčia galvojo – na, o kas toliau? O toliau – 278 puslapiai ir romanas „180“, pasirodęs ir buvęs pristatytas Vilniaus knygų mugės metu. Per porą pastarųjų mėnesių pasirodė įvairių nuomonių apie penktą U. Radzevičiūtės kūrinį. Jas bendravardiklinant, galima pasakyti, kad nuovylio ir pojūčio „nieko čia naujo“ daugiau ir gal net apskritai daugiausia. Net ir prityrę U. Radzevičiūtės gerbėjai gūžčiojo pečiais sakydami, kad gal ir gera ši knyga, bet kažkaip labai jau kitaip, savotiškai ir komplikuotai.

Nežinau – laimei ar nelaimei, bet pastarajam nusivylusiųjų flangui nepriklausau. Nepriklausiau dar žiemą, kai pirmąsyk perskaičiau romaną, ką tik „ištrauktą“ iš spaustuvės, nepriklausau ir dabar (ir dabar gal net labiau) perskaičiusi jį antrą kartą. Sakoma, kad geras literatūros kritikas negali būti šališkas ir subjektyvus, tad renkuosi būti bloga kritike ir sakyti labai paprastai – man tikrai patiko U. Radzevičiūtės romanas „180“, ypač po antrojo skaitymo. Patiko, nes buvau pasiilgusi trumpų, eilutiškų – kertančių, kapojančių, duriančių, konstatuojančių sakinių, kurie grakščiai plaukdami vienas paskui kitą per knygos puslapius geba sukurti pasakojimo stuburą ir intrigą. O pastaroji šiame romane tikrai iš savotiškų ir, mano manymu, naujų dalykų serijos – punktyriškai detektyviška, varanti siužetą pirmyn ir maloniai verčianti skaitytoją versti puslapį po puslapio. Teko girdėti sklandančias nuomones, esą šis romanas pernelyg paprastas ir gal net primityvus, juk tema tokia gera (kurortinio miestelio meras, jo gyvenimas ir visos galimos peripetijos), tačiau blankokai išrašyta. Pirmąsyk skaitant man tai nekliuvo, todėl skaitydama antrą kartą sąmoningai sekiau tą primityvumo ir blankumo liniją – aptikau ją, bet kiek kitu kampu, nei siūlo kritikuojantys. Man regis, kad schematiškas paviršinis siužeto plokštumas (jį linkčiau suprasti ir kaip meistrišką punktyrą „pasakyti iki galo nepasakant“) čia yra sąmoninga autorės strategija dar kartą pademonstruoti gyvenimo mechanizmus ir banalią tiesą, tampančia daugelio gyvenimų šerdimi, – gyvenimo sunkumai susikuria banaliai ir pernelyg paprastai, tokios jau tos paprastosios („vulgaris“) aplinkybės.

U. Radzevičiūtė viename iš retų interviu apie naujausią savo romaną sako, kad ją labai domino istorijos, kai žmogus praranda viską, kai įvyksta tas 180 laipsnių pokytis. Jį patyręs knygos herojus Vinstonas pripažįsta, kad „pasaulis, apvirtęs 180 laipsnių kampu, nebuvo įsimintinas“. Veikiausiai būtent čia ir yra knygos raktas, rakinantis trinarę, nelinijinio pasakojimo, neabėcėlinę B–A–C struktūrą, kuria siekiama parodyti, kaip ilgų ir sodrių įvykių grandinė gali staiga baigtis paprasčiausia ir neįdomiausia pauze, kartais gebančia virsti tiesiog praraja.

U. Radzevičiūtės romanas „180“ man žavus kaip nuosaikaus, šiek tiek ironiško, lengvai beviltiško ir sarkastiško tono pasakojimas apie žmogaus be koordinačių, žmogaus, praradusio savo ankstesnį ir neatradusio būsimojo gyvenimo, kuris taip ir lieka pakibęs virš dvejonės: ar tai išsigelbėjimas, ar visiškas žlugimas? Tai pasakojimas, kaip viskas gali staiga ir netikėtai kardinaliai pasikeisti, kad ir romano veikėjų trajektorija – nuo istorijos kūrėjo iki istorinės aukos. Man asmeniškai taikliausiai šią knygą apibūdina pačios U. Radzevičiūtės atsakymas (tiksliau reakcija klausimu) į pastabą, kad šis romanas atrodo labai minimalistiškas, palyginti su „Žuvys ir drakonai“: „O jums atrodo, kad herojus, kurio gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu, mato ką nors daugiau nei tai, kas yra jo galvoje? Ir turi nuolat grožėtis architektūriniu arba gamtos peizažu?“

***

Jei reikėtų įvardyti vieną įsimintiniausių šių metų knygų mugės epizodų – tai neabejotinai būtų Andriaus Tapino antrojo romano „Maro diena“ pristatymas su visais dedamaisiais – eilėmis prie autografų, narvuose tūnančiais maro užkrato nešiotojais ir kuopte kuopiamomis knygomis. Iš karto darau pastabą, kad suprastumėte teisingai ir neįsijaustumėte pritarti – dėl to neburbu ir nesipiktinu, tiesiog ramiu tonu konstatuoju ir smagiai džiaugiuosi. Viešoje kultūros erdvėje pastaruoju metu tampa savotiškai privalu ir snobiškai madinga burbėti apie vadinamąjį A. Tapino fenomeną – piktintis, kad jis apskritai išleistas (juk autorius nesugeba normaliai rašyti), nes tai knyga-produktas, piktintis, kad skaitomas, nes tai tik dėl to, kad knyga pristatoma agresyviais rinkodaros metodais (nes, o dievai, juk čia šventoji literatūra!)

Į visas šitas reakcijas man norisi atsakyti ar veikiau reaguoti vienu reikšmingu „oi, tik nereikia!“. Prie jo pridurti taiklią, nebepamenu, kieno socialiniame tinkle po knygų mugės išsakytą pastabą, – kodėl virkaujama dėl tikrai gerai ir įtaigiai sukonstruoto nuotykių romano, bet niekas neverkia dėl apskritai tvindančiais kiekiais leidžiamos įtartinos ezoterinės, savigalbos ir kitokios menkavertės literatūros? Ir galiausiai pacituoti patį A. Tapiną, po pastarosios knygų mugės visiems virkaujantiems apie knygos ir literatūros pabaigas parašiusį taip: „Kai apvažiuosit visą Lietuvą, žinodami, kad iš parduotų knygų neatsipirks net trečdalis benzino sąnaudų, kai septyniasdešimt du kartus nemokamai susitiksit su žmonėmis, kai paskirsit tūkstantį savo valandų kalbėjimui su žmonėmis apie skaitymo džiaugsmą, kai pasidalinsit su šimtais jaunų žmonių entuziazmu atsiversti knygą, kai savo lėšomis keliausit priminti užsienio lietuviams apie lietuvišką knygą… Kai visa tai padarysit, tada ateikit ir rėžkit kalbas apie knygų komerciją ir vertybes.“

A. Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ iš tiesų yra pastarųjų metų lietuvių literatūros fenomenai ir man asmeniškai – tikras džiaugsmas, nes tokios knygos padeda į lietuvių literatūrą grąžinti skaitytoją ir ypač pačią jautriausią skaitytojų auditoriją – paauglius, kurie neretai tokiu metu iš principo maištauja ir kovoja su knygų skaitymo nenorais ar krizėmis. Galiausiai imama juos grąžinti pasiūlius jiems išties patraukliai suregztą ir įtraukiantį pasakojimą, kuriame ne tik Lietuvos istorijos detalės (tiesa, deramai pagal „steampunko“ žanrą transformuotos), bet ir dabarties gyvenimo aidai bei aktualijos. (Apie skaitytojų grąžinimą ir grįžimą kalbu neatsitiktinai – kad knyga skaitoma ir graibstoma liudija pirmasis „Maro dienos“ tiražas – 10 tūkst. egz. Skaičius, atrodantis iš praeities, nes jau senokai maksimalus tiražas yra 5 tūkst. egz.).

A. Tapino knygos, pirmieji lietuviški „steampunko“ romanai, yra išties geras – kol kas iš dviejų knygų galima konstatuoti, kad ir gerėjantis – bandymas įrodyti ir parodyti, kad lietuvių literatūroje esama autorių, gebančių įsukti veiksmą, kurti nuotykius ir auginti juos greitais tempais, kurie verstų skaitytoją knygą „ryte ryti“, karštligiškai verčiant puslapį po puslapio. Tai visai kitokio pobūdžio literatūra nei mums įprasta, ar mes esame įpratinti įprastai, t. y. tradiciškai, suvokti – tai romanas, kuris koncentruojasi ne į aprašymus, gamtos paveikslus, giliamintiškus ir daugiasluoksnius veikėjų paveikslus, jų pischologizuotą niuansavimą ir jausmus bei problemas, o į veiksmą ir istorijos varymą ristele.

„Maro diena“ – smagaus skaitymo knyga ir unikalus tokio pobūdžio lietuviškas variantas (iškart įspėju: norint, kad ši knyga patiktų, jums tiesiog turi patikti veiksmo ir bėgančio siužeto knygos, nes kitaip, skaitydami „Maro dieną“, neturėsite ramybės ir nervinsitės, kad negalite jos skaityti ramiai, o tai patyrę veikiausiai imsite teigti, kad knyga yra tiesiog bloga). Pats A. Tapinas per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje atvirai prisipažino, kad norėjo parašyti išskirtinai greitai skaitomą knygą, ir akivaizdu, jam tai puikiai pavyko.

Apie „Maro dieną“ kalbėti sunku, nes kyla pagunda ir pavojus išduoti knygos turinį ir sugadinti malonumą skaityti. Todėl, neišduodant paslapčių, galima tik konstatuoti, kad antra knyga neprastesnė už pirmąją (nors esama ir tokių nuomonių), kad šios knygos geografija daug platesnė nei „Vilko valandos“ – „Maro dienos“ siužetas veda ir į Konstantinopolį, ir į Paryžių, ir į Londoną (turiu pagirti rašytoją už išties pavykusius skirtingus ir įtaigiai charakterizuotus miestų paveikslus). Tiems, kam patiko „Vilko valandos“ Antanas Sidabras: nenustebkite, jei skaitant šį romaną, dalis jo simpatijų gali atitekti istorijos profesoriui ir slaptosios (neišduosiu kokios) brolijos nariui Tomui Mažyliui. Taip, romane esama Kauno, bet tai nėra romanas apie Kauną (nors tenka pripažinti, kad einant pro Soborą Kaune ne kartą pagalvojau, kad čia gi veikė Dekanas ir Maro Vienuoliai).

Mąstant apie A. Tapino fantastinius romanus, neišvengiamai tenka suvokti, kad jie į lietuvių literatūrą nauja jėga ir rakursu atnešė ir įsuko vakarietiškąją literatūros problematiką ir amžinąją diskusiją – tą nuolatinį ir nepailstamą mėginimą išsiaiškinti, kaip vertinti populiariąją (žanrinę) literatūrą, ar verta ją lyginti su vadinamąja tikrąja (elitine, aukštąja) ir galiausiai, koks turėtų būti vertinimo ir skirties pagrindas – stilius, kalba, temos, pasakojimo formos? Kitaip tariant, pagaliau lietuvių literatūros lauke randasi diskusija apie pačią literatūrą ir jos skirstymus, kuri, viliuosi, su laiku taps konstruktyvesnė ir ramesnė. Diskusija randasi todėl, kad pagaliau ima rastis ir tikros geros žanrinės literatūros knygų. (Greta A. Tapino romanų visada miniu Justino Žilinsko „KGB vaikus“, Dano Sėlio „Provincijos detektyvą“, apie meilės romanus, turinčius atskirą skaitytojų auditoriją ir eiles bibliotekose, net nekalbu).

A. Tapinas nevengia pripažinti, kad jo redaktorė yra jam sakiusi, esą „blogesnės knygos nėra skaičiusi“. Puikiai ją suprantu, taip, kartais ir man skaitant kliuvo kalba ar veikėjų portretavimas, kuriems pritrūksta gylio. Bet apie tai mąstant kyla klausimas: ar nėra/nebus taip, kad, sutvarkius ir nugludinus kalbą, idealiai sukūrus keliaplanius veikėjų portretus, tiesiog nebeliks paties romano, t. y. žanro ir jo esmės? Man atrodo, kad šis klausimas yra vienas pamatinių, puikiai suvokiant ir jo pavojus pernelyg pervertinti A. Tapino knygas ar duoti joms išankstinių taškų. (Kita vertus, ramina tai, kad pats rašytojas pripažįsta žinąs savo silpnąsias vietas ir nuolatos jas taisantis, todėl viliuosi, kad kitos dvi knygos, nes planuojama tetralogija, bus geresnės už pirmąsias dvi.)

Grįžtant prie žanro – juk kai atsiverčiame veiksmo knygą, mums rūpi pats veiksmas ir jo vystymasis, o ne idealiai nušlifuotas ir tobulą kalbinę klausą tenkinantis sakinys (pripažinkime, kad mes jo ten paprasčiausiai neieškome ir net nesitikime rasti). Jo nebuvimas anaiptol nereiškia, kad knyga yra nekokybiška. Yra veiksmo kokybė, yra sakinio kokybė – abu dalykai kokybiški savo arealuose. Tad šia prasme man atrodo, kad A. Tapino „Maro diena“ yra absoliučiai kokybiškas savo žanru ir romano veiksmu tekstas, užduodantis šiokių tokių namų darbų ir literatūros kritikai, verčiantis ją imti svarstyti, kaip vertinti ir kaip kalbėti apie žanrines knygas, galiausiai, kokį žodyną susikurti. Iš esmės tai yra klausimai apie pačią literatūrą, kuri nuolat tam tikrais žanrais ir pasakojimais populiarėdama verčia viso pasaulio literatūros kritikus sukti galvas ir mėginti rasti aiškių ir tikslesnių atsakymų ir įvardijimų.

Ir, baigiant šią apžvalgą, paprastas klausimas – tai ar yra vaistų ir kokie galimi išeities taškai? Lietuviškame lauke kelias atrodytų paprastas – išmokti populiariajai literatūrai netaikyti aukštosios literatūros vertinimo kriterijų (manytina, kad visi šurmuliai ir burbesiai kyla dėl to); o pasauliniame kontekste, panašu, kad formuojasi dvi aiškios tendencijos: remiantis anglų rašytojo Michaelo Johno Harrisono mintimi, kuo greičiau literatūra iš esmės supras ir priims savo žanrinę tapatybę, nebekonfrontuodama viduje, tuo greičiau viskas gali esmiškai pagerėti ir galbūt net išaiškėti. Na, ir antra, – metas suprasti, kad literatūrinės revoliucijos, priešingai nei XX a. pradžioje, šiais laikais ateina ne iš viršūnėlių ar aukštuomenės, ne iš avangardo ar modernizmo, o iš vadinamosios apačios – nuo vadinamųjų „supermarketų“ altorių. Žanrinė literatūra esmiškai pakeitė literatūrinio romano sampratą, tad metas su tuo susitaikyti ir išmokti šiuos pokyčius priimti šiek tiek paprasčiau. Kategoriškas vienos pusės gynimas ir aukštinimas, menkinant kitą, literatūrai nepridės vertės, saugos, patrauklumo ir skaitomumo. O tai yra būtina, kaip ir būtina knyginė įvairovė, nes ji steigia, plečia ir atnaujina ne tik literatūros sampratas, bet ir skaitytojo kompetencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...