captcha

Jūsų klausimas priimtas

Po „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ E. Nekrošiaus aktoriai žengia į „Rojų“

Vasario mėnesį Nacionaliniame dramos teatre bus parodyta nauja premjera – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal trečiąją Dantės „Dieviškosios komedijos“ dalį „Rojus“.
Tommy Ilay nuotr.
Tommy Ilay nuotr.

Vasario mėnesį Nacionaliniame dramos teatre bus parodyta nauja premjera – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal trečiąją Dantės „Dieviškosios komedijos“ dalį „Rojus“.

Spektaklio versija buvo sukurta praėjusių metų Rugsėjo mėnesį Italijos miesto Vicenza „Olimpico“ teatre, kuris yra  seniausias pasaulio teatras po stogu, pastatytas XVI amžiuje pagal žymaus Italų renesanso architekto Andrea Palladio projektą ir saugomas UNESCO.

Eimuntas Nekrošius pernai buvo pakviestas tapti šiame teatre vykusio 65-ojo klasikinių spektaklių ciklo meno vadovu, rašoma pranešime spaudai. Specialiai šiai programai ir buvo sukurtas spektaklis „Rojus“, kuris tapo svarbiausiu ir reikšmingiausiu viso Vicenzos teatro sezono įvykiu.

Kuriant spektaklį buvo kūrybiškai išnaudotos unikali teatro-muziejaus atmosfera ir išlikusios istorinės dailininko Vincenzo Scamozzi sukurtos dekoracijos. Dauguma „Olimpico“ teatre kūrusių režisierių ir aktorių sako, kad šioje scenoje nėra lengva vaidinti, nes pačios salės atmosfera yra tokia galinga ir nepakartojama, kad pranoksta ir užgožia bet kokią spektaklio mintį. Kad ir kas vyktų scenoje, akys nejučia kyla sienomis, gausiai dekoruotomis antikinėmis skulptūromis iki dangiškomis freskomis ištapytų lubų. Tačiau italų teatro kritikai po premjeros vienbalsiai teigė, kad E. Nekrošiui pavyko ne tik sukurti be galo šviesų, poetišką ir įtaigų spektaklį, neleidžiantį atitraukti dėmesio, bet ir pajungti „Olimpico“ teatro energetiką savojo spektaklio emocinei įtaigai kurti.

Režisieriaus aiškios minties, lakios bei drąsios fantazijos ir energingos, bet labai subtilios, jausminės aktorių vaidybos dėka „Rojus“ tampa labai intymiu spektakliu ir tarsi kreipiasi į kiekvieną žiūrovą asmeniškai, sukeldamas jo pasąmonėje pačius šviesiausius prisiminimus, išgyvenimus ir svajones. Nekrošiaus „Rojus“ leidžia ir verčia bent trumpam pakilti nuo varginančios kasdienybės ir lengviau atsikvėpus patikėti, kad „Rojus yra“.

„Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis“, – savo „Nelengvojo rojaus“ įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų dalių pasakojimo, trečiąjį „Komedijos“ skyrių jis inscenizuoja apimtas polėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę ir Beatričę. Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška. Iššūkis nepaprastas – tą puikiai žinojo Dantė, davęs visišką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. (N. Arrigoni „Kūniška ir dangiška poezija“)

 „Iš tikrųjų šis Rojus, kadaise paties režisieriaus pavadintas „liūdna vieta“, atsiskleidė kaip įkvėpta pusantros valandos trukmės simfonija.“ (R. di Giammarco)

„Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante´s „Rojus“ – itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas visiems. Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti.“ (F. Motta „Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas kiekvienam“)

„Režisierius „išleidžia“ kelionėn Dantę su Beatriče lydimus 8 aktorių choro – visi puikūs. Personažų čia nėra – tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys.

Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja – taip teigia paskutinis tekstas – tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti Pink Floyd eilutėmis: „Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo?“ Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės kartu sudėjus. Galbūt.“ (M. Poli „Pink Floyd muzika Dantei ir Beatričei“)

Italijos Nacionalinės televizijos RAI savaitinė kultūros laida „Šeštadienio naktis“, rugsėjo pabaigoje irgi prasidėjo nuo žinios apie Nekrošiaus premjerą ir interviu su Maestro, o jos vedėjas teatro kritikas M. Cerquetelli teigė: „Po „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus”.

Kaip ir Lietuvoje jau vaidinamame spektaklyje „Dieviškoji Komedija“, pagal pirmąsias dvi Dantės poemos dalis, „Rojuje“ Dantės vaidmenį kuria Rolandas Kazlas, Beatričę – Ieva Triškauskaitė. Drauge su jais scenoje išvysime ir daugumą jaunųjų aktorių vaidinusių pirmajame spektaklyje. „Rojus“ išlaiko loginį ir emocinį „Dieviškosios Komedijos“ tęstinumą, bet taip pat gali būti žiūrimas bei suvokiamas ir kaip savarankiškas spektaklis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...