captcha

Jūsų klausimas priimtas

1917 m. susisiekimas traukiniais su Vakarų Europa buvo geresnis nei dabar

Šiandien galime tik pasvajoti apie patogų susisiekimą traukiniais net su mūsų kaimynais latviais, jau nekalbant apie į vakarus esančią Europą. O štai 1917 m. spalio 20 d. vokiečių valdžios „oficiozas“ Lietuvoje „Dabartis“ pranešė apie reguliaraus traukinių maršruto tarp Berlyno ir Rygos atidarymą, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Kaip buvo rašoma, iš Rygos traukinys kasdien vyko per Šiaulius, Tilžę, Įsrutį, Olštyną, Torunę, Poznanę, Frankfurtą prie Oderio ir lygiai po 24 val. pasiekdavo Berlyną: „Tarp Berlyno ir Olštyno yra miegamų vagonų, tarp Olštyno ir Rygos veikia vagonas-restoranas.“
Rokiškio krašto muziejaus/europeana.com nuotr.
Rokiškio krašto muziejaus/europeana.com nuotr.

Nelabai galime įsivaizduoti karo siaubą

Vokiečiai tęsė puolimą Rygos įlankoje. Rusijoje ši ataka ir Saremos salos užėmimas sukėlė nemenką sumišimą. Štai Rusijos spaudos pranešimas:

„Paskutiniu laiku didžiausios svarbos mūšiai įvyko Baltijos jūroje. Vokiečiai jau seniau bandė įsiskverbti į Rygos įlanką. Dabar Ezelio sala jau vokiečių rankose. Ezelio salos paėmimas vokiečiams žymiai padės cepelinais atlėkti ir mėtyti bombas Petrapilyje. Laikraščiuose buvo žinių, kad jau vienas cepelinas buvo nulėkęs net netoli Helsinkio, Suomijos sostinės.“

Dėl vokiečių puolimo vėl suaktyvėjo kalbos apie Rusijos sostinės perkėlimą į Maskvą, buvo pradėta Talino evakuacija.

Šiandien skaitydami apie karus istorijos vadovėliuose ar karus, vykstančius kažkur toli nuo Lietuvos, nelabai galime įsivaizduoti siaubą, kurį karas kėlė paprastiems lietuvaičiams, pakliuvusiems į karo mėsmalę. Štai kelios ištraukos iš Britanijos armijos kareivio Petro Karaševičiaus laiško kunigui Matulevičiui iš Ipro mūšio lauko. Laišką išspausdino Škotijos lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“.

„Buvau tris kartus ugnij ir dabar sužeistas guliu ligoninėje... Dabar prašau Dievo, kad daugiaus nereikėtų regėti tos peklos... Pirmą kart nuėjęs į apkasus išbuvau 8 dienas... Karė baisus žodis, dabar gerai suprantu kodėl meldžiamės: „nuo maro, bado, ugnies ir karės išgelbėk mus Viešpatie“...

Buvo tamsi naktis, ėjome ant aukšto kalno... į rytus nuo Ypres. Nieko nebuvo matyti kaip tik duobės, vanduo ir purvynas, tarp to maišėsi grobai negyvų arklių ir kūnai užmuštų kareivių. Baisi smarvė, negalima buvo kvėpuoti. Žiurkės bėgiojo po duobes pulkais ir žmonių visai nesibijojo...

Dieną kanuolės ne taip griauna, bet naktyj tai išvien tik ugnis liejasi, kad galima net skaityti. Žemė dreba po kojomis, kaip gyvas aš negirdėjau tokios perkūnijos... Ant rytojaus eidamas į apkasus tik vienoje vietoje suskaičiavau apie 50 užmuštų. Sudrebėjo nervai ir iš širdies nenoromis veržėsi klausimas: už ką ir kam gi šios žudynės, ar kad apsaugoti ir prikimšti turčių kišenius, ar kad užganėdinti tuščią ir kvailą valdonų puikybę?“

Lietuvių inteligentija Rusijoje ėmėsi naujos iniciatyvos

Tikriausiai dar prisimenate, kaip atsargiai ir atvirai neigiamai apie Vilniaus konferenciją ir išrinktą Lietuvos Tarybą 1917 m. spalio 6 d. numeryje buvo rašyta Peterburgo „Liaudies sąjungos“ leidinyje „Vadas“:

„Paskutinės žinios rašo, kad Vilniuje sušauktas Seimas, kuris turi aptarti šalies reikalus ir išrinkti Lietuvos vyriausybę... Nežinodami gerai, kas Seime dalyvauja, mes turime būti labai atsargūs. Nereikia per daug lengvai tikėti, kad Vokietija ims ir duos mums demokratingą respubliką... Labai galimas dalykas, kad Seime dalyvauja kaip tik tie žmonės, kurie yra vokiečių pusėje.“

O štai jau po dviejų savaičių spalio 21 d. „Vadas“ su džiaugsmu ir patosu rašo apie Vilniaus lietuvių konferenciją, cituodami Šveicarijos lietuvių biuro pranešimą:

„Lietuvių Seimas, susirinkęs Vilniuje rugsėjo 22 dieną, vienu balsu nusprendė reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, apsaugojant mažesniųjų tautų teises. Galutinai gi šalies valdymo būdas bus rišamas Lietuvos Kuriamajame Seime Vilniuje.“

Ne mažiau džiaugsminga gaida ši tema tęsiama ir laikraščio vedamajame „Lietuva ir mes“:

„Džiaugsmingų žinių ateina iš Lietuvos. Paskaitykime Vilniaus Seimo nusprendimus ir tikrai nudžiugsime... Vilniaus Seimas stato mums prieš akis tikrą tautos vienybės paveikslą.“

Vienybės tema ne be reikalo prisimenama šiame straipsnyje. Visi iki šiol buvę mėginimai suvienyti Rusijos lietuvius kovai už Lietuvos laisvę žlugdavo dėl partinių ginčų. Dešiniųjų pažiūrų Liaudies sąjunga negalėjo pamiršti Peterburgo Rusijos lietuvių Seimo nesėkmės. Todėl lietuvių inteligentija Rusijoje ėmėsi naujos iniciatyvos – bandymo įkurti vienijantį centrą, kurio būtinybę argumentuoja „Vado“  straipsnyje komiteto, pasiūlyto Lietuvos Karininkų sąjungos ir Peterburgo garnizono karinio komiteto, nariai – Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir Pranas Mašiotas:

„Gyvename be galo svarbų momentą. Artinasi laikas, kada bus sprendžiama, ar turi lietuvių kraštas laisvėje ir nelaisvėje toliau gyventi... Kitos tautos, bendriesiems savo reikalams spręsti, turi įsisteigusios tam tikras organizacijas, kurios kalba ir turi kalbėti kur reikiant ir tautos vardu. Vienos tokios organizacijos, bendriesiems krašto ir tautos reikalams spręsti, vieni lietuviai neturi...

Vykdydami šį mūsų Karininkų Sąjungos nusprendimą, mes turime tuojau organizuoti Lietuvių Tautos Komitetą – išrinkti tam tikrą skaičių žmonių Komiteto darbui dirbti...

Aišku betgi, jog organizuojamam Tautos Komitetui daug naudingiau bus ir visas jo darbas bus vaisingesnis, jei prie jo organizavimo prisidės ir šių dienų mūsų partijų atstovai. Prisidėti prie mūsų darbo prašome dėl trijų dalykų:

a) Šiuo tarpu būtų labai svarbu tiksliai nustatyti visos šio Komiteto pareigos...

b) Tautos Komitetui laikyti turėsime surasti ir lėšų savo tarpe...

c) Komiteto nariai turi būti, kaip jau sakyta, savo darbe visai laisvi. Juos turime rinkti mes visi – partijų atstovai ir mes trys žmonės – ir įgalioti juos tautos vardu bendrajam ir didžiajam mūsų šių dienų darbui dirbti.“

Šis kreipimasis skirtas svarbiausioms to meto Rusijos lietuvių partijoms ir susivienijimams:

„Šiuo mūsų raštu kviečiamos septynios mūsų partijos: a) Rusijos social-demokratų partija (Lietuvių rajonas), b) Lietuvos social-demokratų partija, c) Lietuvos socialistų-liaudininkų partija, d) Lietuvių tautos laisvės Santara, e) Tautos pažangos partija, f) Krikščionių demokratų partija ir g) Liaudies sąjunga.“

Stokholmo konferencija sujudino viso pasaulio lietuvius

Šis partijų pasitarimas, turėjęs įvykti Voroneže rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, buvo atidėtas dėl kito Lietuvos bylai svarbaus įvykio:

„Kadangi dabar Stokholme svarbi lietuvių konferencija, tai Karininkų Vykdomajam Komitetui pil. Jablonskis praneša, kad pasitarimas Voroneže atidėtas:

Netrukus daug kas išvažiuoja į Stokholmą pasitaryti su Lietuvos atstovais. Iš jų laukiame labai svarbių žinių.“

Stokholmo konferencija tikrai labai sujudino viso pasaulio lietuvius. Tai galima įvertinti ir iš Šveicarijoje gyvenusio  kanauninko Konstantino Olšausko laiško Rusijon Martynui Yčui:

„... būtų labai svarbu ir reikalinga, kad jūs pasiųstumėt bent du žmogu Stokholman. Yra svarbių dalykų aptarimui. 1. Lietuvos ateitis. Ir sąjungininkai ir vokiečiai turi maždaug nustatytus planus dėlei Lietuvos. Apie tat žinoma iš oficialių šaltinių. Mes turime energingai dirbti, kad tuos planus padarius mums kuo geriausiais. 2. Dabartinis Lietuvos padėjimas. Užimtoj Lietuvoj gyvenimas nestovi ant vietos – eina pirmyn... Ypač svarbu yra jau dabar pradėti organizuoti ir tvarkyti visuomenės, o gal ir valstybiniai reikalai.“

 „Vadas“ mini ir kitą svarbų mūsų kraštui būsimą įvykį – Lozanos konferenciją: „Yra žinių, kad Lozanoje šaukiamas Seimas.“

Toliau trumpai išvardijami svarbiausi Seime numatomi svarstyti klausimai: valstybės atkūrimas ir jos santvarka, sienų nustatymas, santykiai su mažumomis, monetarinė politika ir t. t. Pranešime pažymėta, jog „atvykimas atstovų iš Lietuvos yra užtikrintas“, be to, bus delegatų ir iš Amerikos.

Kaip matom, Vilniaus konferencija ir Lietuvos Tarybos veikla smarkiai pakeitė lietuvių išeivių aktyvumą ir norą kuo skubiau spręsti tėvynės ateities klausimus. Įvertinę Vilniaus konferencijos nutarimus ir pamatę pirmuosius Lietuvos Tarybos darbus, užsienio lietuviai skubiai ėmėsi organizacinio darbo, vienydami visų pastangas bendram reikalui – valstybės atkūrimui. 

Todėl antroji Stokholmo lietuvių konferencija svarbi tuo, kad joje dalyvavo užsienyje – JAV, Šveicarijoje, Rusijoje, Skandinavijoje – gyvenę lietuvių atstovai ir pirmą kartą – Lietuvos Tarybos atstovas Jurgis Šaulys. Leidimą dalyvauti konferencijoje okupacinė valdžia išdavė Tarybos vicepirmininkui dar spalio pradžioje.

Taikos konferencija paskelbė manifestą, kuriame apibrėžiama pokarinė tvarka

Reikia paminėti, kad tuo pat metu Stokholme vyko socialistų konferencija, dar vadinama Stokholmo taikos konferencija. Joje dalyvavo nekariaujančių šalių delegacijos. Spalio 19 d. Taikos konferencija paskelbė manifestą, kuriame apibrėžiama pokarinė tvarka.

Svarbiausi Manifesto punktai buvo atspausdinti „Dziennik Wilenski“ laikraštyje:

„Bendrosios sąlygos: įkurti tautų taikos teismą, nusiginkluoti, atsisakyti ekonominio poveikio priemonių, kontroliuoti parlamentų užsienio reikalų nutarimus, atsisakyti aneksijų, atitraukti kariuomenes iš visų Europoje užimtų kraštų, taip pat ir kolonijų ir atkurti politiškai nepriklausomas valstybes, praradusias nepriklausomybę per karą.

Šios sąlygos nedraudžia ieškoti valstybėms prieinamų susitarimų dėl sienų, bet tik atsižvelgiant į pasienio gyventojų norus. Neturi būti jokių atlyginimų už karo padarytus nuostolius, o kontribucijos ir mokesčiai, kurie jau yra uždėti... privalo būti sugrąžinti. Sunaikinti per karą kraštai turi būti atstatyti iš tautų fondo, jei suinteresuotos valstybės nuspręstų tokį įkurti. Tautų klausimai turi būti sprendžiami tautinės laisvės principais, o už visus karo nusikaltimus yra atleidžiama.“

Be „Bendrųjų sąlygų“, manifeste dar yra „Ypatingųjų sąlygų skyrius“, kuriame aptariama didžioji dalis „karštųjų“ Europos taškų problemų ir jų sprendimo būdai. Mus labiausiai domina Lietuvos klausimas bei tie punktai, kurie liečia mūsų artimiausius kaimynus – Lenkiją:

„Turi būti įkurta laisva nepriklausoma Lenkija, garantuojant jai laisvą ūkinį vystymąsi, o žydams ir kitoms tautinėms mažumoms savivaldą... Rusijoje turi būti užtikrintos mažumų teisės ir teritorinė tautų nepriklausomybė federacinės respublikos ribose.“

Kaip aiškėja iš dokumento, socialistinės Europos partijos neišgirdo atskirų Rusijos imperijos okupuotų kraštų noro tapti nepriklausomomis valstybėmis. Jei net Suomijai socialistai nežadėjo nepriklausomybės, ko galėjo tikėtis Lietuva? Štai dėl ko tokia svarbi Lietuvos nepriklausomybės bylai Stokholmo lietuvių konferencija.

Ne visi su džiaugsmu sutiko žinias iš Lietuvos ir Stokholmo konferencijos

To meto Lietuvoje leistoje spaudoje apie Stokholmo lietuvių konferenciją neužsimenama. Vokiečių cenzūra nebūtų praleidusi tokios informacijos, nes konferencijos nutarimai atvirai prieštaravo Vokietijos pozicijai dėl okupuotų kraštų ateities.

Kaip minėta, konferencijoje dalyvavo Rusijos lietuvių atstovai – daktaras Jurgis Alekna, Felicija Bortkevičienė, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, kunigas Juozas Tumas. Šveicarijos lietuvius atstovavo kanauninkas Konstantinas Olšauskas, kunigas Juozas Purickis. Konferencijoje dalyvavo ir Skandinavijoje gyvenę lietuviai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Kaip jau minėta, iš Lietuvos atvyko Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgys Šaulys, o iš JAV – Jonas Šliūpas.

Daktaras J. Šaulys supažindino konferencijos dalyvius su svarbiausiais Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimais. Trumpai galima paminėti, kad konferencijos dalyviai pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausia teisėta lietuvių tautos politine institucija ir jai buvo patikėta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.

Žinoma, ne visi su džiaugsmu sutiko žinias iš Lietuvos ir Stokholmo konferencijos. Peterburge leistas Lietuvos revoliucinės socialistų liaudininkų partijos laikraštis „Naujoji Lietuva“ be jokių rimtesnių argumentų, su aiškia ironija žinutėje „Lietuvių „diplomatai“ rašo:

„Šiomis dienomis, girdėti išvažiavęs į Stokholmą lietuvių „diplomatų“ būrys: M. Yčas, kun. J. Tumas, d-ras Alekna, baronas Šilingas, P. Leonas ir kiti. Ten žadą pasitikti penki taip pat „diplomatai“ iš Lietuvos – A. Smetona ir kiti. Gal rinks Lietuvos „neitralizuotai valstybei“ amžiną karalių.“

Įvyko pirmas Tarybos narių susitikimas su Vokietijos vyriausybės pareigūnu

Pakeliui į Rygą Vilniuje 1917 m. spalio 15 d. apsilankė Vokietijos kancleris Georgas Michaelis. Apie tai pranešė visi Lietuvoje leisti laikraščiai. „Lietuvos Aidas“ rašė:

Vokietijos kancleris Vilniuje

Pirmadienį, pietumis atvažiavo Vilniun Vokietijos kancleris d-ras Michaelis. Į okupacijos valdžios iškeltuosius aukštajam svečiui pusryčius... buvo, be kanclerio palydovų ir vokiečių valdžios atstovų su kunigaikščiu von Isenburg-Birstein priešakyje, pakviesti ir Lietuvos Tarybos nariai: d-ras J. Basanavičius, A. Smetona ir d-ras J. Šaulys. Po pusryčių Tarybos nariai turėjo progos atskirame pasikalbėjime su kancleriu paliesti ir apkalbėti Lietuvos reikalus.“

Tai pirmas Lietuvos Tarybos narių susitikimas su Vokietijos vyriausybės pareigūnu. Iki tol Lietuvos Tarybos atstovai bendraudavo tik su karinės okupacinės valdžios atstovais. Galima spėti, kad reicho kanclerio ir Tarybos atstovų susitikimo metu buvo sutarta dėl memorandumo apie padėtį Lietuvoje parengimo. Šį memorandumą Lietuvos Taryba parengė ir spalio 20 d. nusiuntė kancleriui. Vėlgi, žinių apie memorandumą ir jo turinį nerandame spaudoje.

Taryba laikė svarbia pareiga pranešti reicho kancleriui apie okupuotos Lietuvos ekonominę ir politinę padėtį. Memorandume buvo reikalaujama, kad Vokietijos kancleris suteiktų Lietuvos Tarybai teisę siūlyti karinei valdžiai priemones, pakeisiančias okupacinio režimo negeroves. Per reicho kanclerį buvo prašoma kaizerio leidimo tiesiogiai bendrauti su Vokietijos vyriausybe ir su lietuvių organizacijų atstovais užsienyje.

Be politinių reikalavimų, memorandume buvo visa eilė praktinių ir ūkinių pasiūlymų: pertvarkyti ir sumažinti rekvizicijas, geriau aprūpinti miestus maisto produktais, panaikinti prievartinį darbą. Taip pat buvo siūloma naikinti bausmes už rekvizicijų nevykdymą ir t.t. Aišku, reicho kancleris negalėjo išspręsti net dalies memorandume išvardintų reikalavimų ir prašymų, nes karinė okupacinė valdžia nesiskaitė su Vokietijos civilinės valdžios reikalavimais.

Anksčiau esame pasakoję apie vokiečių puolimą prie Rygos ir miesto užėmimą 1917 m. rugsėjo 3 d. O štai jau spalio 20 d. vokiečių valdžios „oficiozas“ Lietuvoje „Dabartis“ praneša apie reguliaraus traukinių maršruto tarp Berlyno ir Rygos atidarymą. Iš Rygos traukinys kasdien vyksta per Šiaulius, Tilžę, Įsrutį, Olštyną, Torunę, Poznanę, Frankfurtą prie Oderio ir lygiai po 24 val. pasiekia Berlyną: „Tarp Berlyno ir Olštyno yra miegamų vagonų, tarp Olštyno ir Rygos veikia vagonas-restoranas.“

Deja, šiandien mes tik galime pasvajoti apie patogų traukinių susisiekimą net su mūsų kaimynais latviais, jau nekalbant apie į vakarus esančią Europą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...