captcha

Jūsų klausimas priimtas

Už rekvizuojamus daiktus valdžia Lietuvoje mokėjo triskart mažiau nei Vokietijoje

1917 m. okupacinė valdžia nesiliovė plėšti Lietuvos. Buvo išleistas įsakas dėl pakartotinės varinių ir žalvarinių buities daiktų (pvz., durų rankenų, langų apkalų) rekvizicijos. Verta paminėti, kaip buvo atsiskaitoma su Lietuvos gyventojais už „superkamas“ prekes: už išvežamus iš krašto javus, gyvulius ir kitas gėrybes vokiečių valdžia mokėdavo trečdalį, o kartais tik ketvirtadalį Vokietijoje mokamos kainos. Pavyzdžiui, už surinktą iš Lietuvos gyventojų 31 toną vario tebuvo sumokėta kiek mažiau nei 50 tūkst. markių, o Vokietijoje tiek vario tuo metu kainavo beveik 145 tūkst. markių.
Slovakijos nacionalinės bibliotekos/europena.com nuotr.
Slovakijos nacionalinės bibliotekos/europena.com nuotr.

Lietuvos Tarybos padėtis buvo pilna abejonių ir keblumų

Pagrindiniai Pirmojo pasaulinio karo mūšiai spalio mėnesį vyko Flandrijoje. Ten, net esant ypač nepalankiam orui, mūšiai netilo nei dieną, nei naktį. Rytų fronte, šalia Lietuvos, po Rygos užėmimo buvo gana ramu. Bet spalio antrą dešimtadienį vokiečių kariuomenė ir laivynas pradėjo Saremos salos užėmimo operaciją. „Wilnaer Zeitung“ cituoja Peterburgo telegrafo agentūros pranešimą:

„Pakrantės artilerijos baterijos buvo priešo didžiųjų karo laivų patrankų užgožtos. Priešo veiksmus palengvino didelis debesuotumas. Saremos salos garnizonas pradėjo kautynes su išsilaipinusiais priešo daliniais. Imtasi visų būtinų priemonių sustabdyti priešo išsilaipinimą.“

Tik Rusijos kariuomenės veiksmai stabdant vokiečių desantą buvo nesėkmingi ir vokiečiai spalio 12 d. išsilaipino saloje bei puolė dar kelias gretimas salas. Rusijos karinė vadovybė labai bijojo prarasti Saremos salą, nes iš čia jau galima tiesiogiai rengti Petrogrado puolimą.

Lietuvos Tarybos padėtis pirmomis savaitėmis po Vilniaus konferencijos, galima spėti, buvo pilna abejonių, keblumų. Jos veikla nepagrįstai buvo nepasitikima ir abejojama nauda Lietuvai. Tokią išvadą galima padaryti ne tik iš ankstesnėje laidoje pateiktos užsienio lietuvių spaudos straipsnių apžvalgos, bet ir skaitant „Lietuvos Aido“ vedamuosius.

Savaime suprantama, bet koks naujai pradedamas didelis darbas (o valstybės atkūrimas – tikrai didelis, garbingas ir atsakingas darbas) kelia jį dirbantiems didelių rūpesčių ir abejonių. Tinkamo kelio pasirinkimas ir nenukrypstamas ėjimas juo, girdint engiamos tautos aimanas, matant piktavalių kaimynų pagalių kaišiojimą į ratus, tikrai užsispyrimo, valios pastangų ir darbo pro sukastus dantis reikalaujantis tikslas.

Pagrindo nepriklausomybei suradimas buvo vienas svarbiausių, strateginių Lietuvos Tarybos uždavinių. Antanas Smetona „Lietuvos Aido“ spalio 9 d. vedamajame rašo:

Liuosybė sau ir kitiems

Šio karo metu kariaujančių galybių sūkuryje iškilo ir praskambėjo per visą pasaulį tautų liuosybės obalsis. Kokia ta liuosybė turėtų būti, ar visoms tautoms bei giminėms ji yra lemta, šiandien dar niekas nežino. Ištroškusios jos laukia, nes visos nori būti laisvos...

Lietuvių tauta, karo gaisrų pašvaistėje atsidūrusi taip pat panoro apsispręsti, pasiskelbė nebenorinti nei į rusų valdžią grįžti, nei į kitą kieno svetimą jungą patekti, pasiskelbė norinti sudaryti savo valstybę etnografinėse Lietuvos ribose.“

Čia autorius iškelia pagrindinį principą, kuris, jo nuomone, svarbus visai pokarinei pasaulio tvarkai:

„Neturėdamos ginklo pajėgos, būdamos prispaustos, tos tautos, didesnės ir mažesnės, reikalauja laisvės, žmogiškumo dėsniais vaduodamosios... Vadinasi, mažųjų, pavergtųjų giminių reikalavimo pamatas ne materialinė pajėga, bet, pirmučiausia, doros pamatas, prieš kurį visi yra lygūs ir liuosi. Ant to pamato karo pabaigoje ras galima bus sustoti galingosios valstybės, nuo kurių betgi pareis mažųjų tautų likimo nulėmimas, tad paskui išvysime. Dabar viena tik aišku: kas šaukiasi teisybės ir liuosybės, tas privalo pats būti teisus ir liuosas nuo neteisybių, pats privalo teisingai ir lygiai elgtis su tais, kurie nori irgi pasiliuosuoti.“

Paskalas apie Lietuvos Tarybą skelbė ne tik bolševikai

Spalio 11 d. straipsnyje „Ištverkime“ A. Smetona ragina lietuvius būti kantrius ir ištverti sunkiausią ir tamsiausią laiką prieš aušrą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą:

„Kas ištvers iki galo, tas bus išvaduotas. Tie Kristaus žodžiai yra amžinos vertybės, ir šiuo sunkiu, nepaprastai sunkiu pasaulio sukretu yra mums ypačiai brangūs: jie mūsų išvadavimas. Bet ligi galo ištverti nėra lengvas daiktas nūdien, kada aplinkui dieną ir naktį viešpatauja mūsų krašte sielvartas bei mirtis.

Sunku tiems išverti, kurie netiki geresne bei šviesesne ateities gadyne. Taigi reikia tikėti, jog Lietuva ir visi jos gyventojai bus išvaduoti ir savo akimis išvys liuosą Lietuvą, kaipo atpildą už vargus ir tą skurdą, kurio žiaurusis karas yra atnešęs. Nusiminimas ir nusivylimas gadina savybės santarą ir mažina ištvermę. Reikia tikėti ne vien dėl to, kad būtų lengviau kentėti, bet ir dėl to, kad yra pamato tam tikėjimui: Lietuvių suvažiavimas Vilniuje, Lietuvos Taryba – tai pirmieji būsimojo išvadavimo ženklai. Tik reikia ištvermės!“

Dėl pačių įvairiausių priežasčių – partinių nesutarimų, krašto okupacijos bėdų, vidinių prieštaravimų – nepasitikėjimas Lietuvos Taryba buvo nemenkas. Štai Peterburge leistas Rusijos bolševikų lietuvių sekcijos organas „Tiesa“ spalio 16 d. spausdina Zigmo Aleksos-Angariečio straipsnį „Nepriklausoma Lietuva“:

„Neseniai „aplėkė pasaulį“ – patriotai pasakyt – žinia apie tai, kad Vokietijos valdžia rengiasi apskelbt Lietuvą nepriklausoma valstybe... Vilniuj net susirinko Lietuvos Tautos Taryba. Daugelis patriotų apsidžiaugė ir visai nepaiso in tikrus Vokietijos planus, kodėl jai reikalinga „nepriklausoma“ Lietuva... Gal sąžinė pradėjo graužti dabartinius Vokietijos šeimininkus? Visai ne! Vokietijos buržuazija susibankrutino su Lenkijos nepriklausomybe, negavo laukiamos kanuolių mėsos, ir dabar, „skelbia“ Lietuvą „nepriklausoma“, kad atėmus iš jos dar tinkamus kareiviavimui žmones.“  

Matyt, tokias paskalas apie Lietuvos Tarybą skelbė ne tik bolševikai, nes tai pačiai temai skirtas spalio 13 d. „Lietuvos Aido“ vedamasis „Neklausykime paskalų“:

„Dar nepradėjus viešai darbuotis Lietuvos Taryba, o kiek ji priešininkų įgijo. Visokiais keliais, visokių žmonių yra skleidžiamos neteisingos žinios, kad ji pardavusi Lietuvą, kad ji pasižadėjusi duoti to, ko negalinti ir neprivalanti duoti...

Gal kas ir patiki tomis pramanytomis žiniomis, gal kas ir abejoja tos įstaigos rimtumu, bet dauguma lietuvių visuomenės netiki jomis, nes mato tenai priešakyje stovint išmėgintus visų krypsnių, visų srovių vadus bei vedėjus.“

T. Daugirdui pasiūlius, mūsų vėliavoje atsirado geltona spalva

Kaip jau trumpai užsiminėme anksčiau, Vilniaus konferencijos paskutinę dieną dailininkas ir muziejininkas Tadas Daugirdas skaitė pranešimą apie Lietuvos vėliavos spalvas ir herbą. Būtent T. Daugirdui pasiūlius, mūsų vėliavoje atsirado geltona spalva.  Abi šios jo kalbos buvo atspausdintos „Lietuvos aide“:

Lietuvių tautinės spalvos

Lig šiol mes, lietuviai, buvome tokiose apystovose, kad negalėjom liuosai tautiškomis spalvomis naudotis. Pradėta dažniau tos spalvos vartoti tik nuo 1905 metų, kai suvaržymas sumažėjo... Dažniausiai lig šio laiko sutinkame vėliavas trimis spalvomis – žalia aukštai, raudona žemai ir balta viduryje – visi laukai lygūs. Kitos gi vėliavos yra iš dviejų spalvų – žalios ir raudonos – perdalytų siaura geltona juosta. Tokios spalvos dabar pradedama vartoti. Bet jau laikas sutarti ir galutinai priimti vieną iš tų dviejų atmainų...

Mano supratimu, trijų spalvų, žalios–baltos–raudonos, vėliava todėl nepriimtina, kad tokia jau rytinės Prūsijos yra vartojama ir Lietuvon pateko per Tilžę ir Karaliaučių... Labiau priimtina raudona su žalia apačioje. Bet tos dvi spalvos greta sustatytos, teikia gana liūdno įspūdžio... taigi patarčiau priimti tokią tautinę vėliavą: tamsiai raudona su tamsiai žalia apačioje, o per vidurį tarpe tu dviejų spalvų, siaura, šviesiai geltona juosta.

Dėl ko? Pirma: spalva raudona ir žalia yra dominuojančios spalvos mūsų spalvotuose audiniuose ir, jei arčiau prisižiūrėsime, tai pamatysime, kad prie tų dviejų yra pridedama ir nedaug šviesiai geltonos spalvos.

Antra: tokia spalvų kombinacija man atmena aušrą – žalia apačioj–tai mūsų girios ir pievos, siaura geltona–tai pati aušra, o viršuje raudona–tai saule apšviestieji žibantieji spinduliai.“  

Ne mažiau argumentuotai T. Daugirdas pateikia ir herbo suvienodinimo argumentus:

„Šiandien, kada mūsų krašto ženklas pradeda būti vis daugiau ir daugiau vartojamas, reikia pasirūpinti nustatyti ir priimti vienas jo tipas, kad prašalinus įvairumą, kokio jau dabar pradeda rastis...

Kaipo medžiaga mūsų ženklo išrinkimui ir nustatymui yra mūsų praeities išlikę paminklai...

Mano išmanymu, pinigai yra tvirtesnis argumentas nustatant mūsų ženklo formas, dėl to, kad, mušant pinigus, reikėjo geriau pagalvoti apie ženklo formas... Seniausias mums žinomas lietuviškas pinigas su raiteliu – tai kunigaikščio Kęstučio.“

Muziejininkas trumpai apžvelgia visas lietuviškas monetas su vyčiais ir siūlo:

„Tarp visų tų pinigų gražiausias dvilypis denaras... ypač atmuštasis iš aukso 1565 metais...

Tai visa pasakęs, patariu priimti Zigmanto Augusto laikų 1565 metų dvilypio denaro vytį. O tai yra: Raitelis, kurs joja kairėn, geležiniais šarvais ir šalmu, pakelta dešine ranka kardu viršum galvos; šalmas papuoštas trimis plunksnomis. Ant kairės rankos pailgas skydas, ant kurio vidurio dvilypis kryžius; šokantis žirgas suglaustomis užpakalinėmis kojomis; uodega užlaužta aukštyn, išsišakojus į tris dalis ir primena mūsų lietuvišką leliją...

Spalvos: laukas raudonas, žirgas baltas (gal sidabrinis), raitelio šarvai geležiniai, plunksnos tautinių spalvų. Pabalnis raudonas su auksiniais kraštais.“

Padėtis mūsų krašte, ypač miestuose, buvo itin sunki

Pirmasis pasaulinis karas ėjo jau ketvirtus metus. Visos kariaujančios ir okupuotos šalys per tą laiką kentė nepriteklius bei dėl karo sąlygų negalėjo apsėti laukų. Badas grėsė ne tik mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, bet ir didžiosioms valstybėms. „Dziennik Wilenski“ cituoja Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovo Lloydo George`o pasisakymą susitikime su žemdirbių korporacijų atstovais:

„Loidas Džordžas... kreipėsi į žemdirbius ragindamas sutelkti visas jėgas kaupiant maisto atsargas Anglijoje. Ypač neramina tai, kad viso pasaulio maisto atsargos jau keletą metų mažėja. Tiekimas iš Australijos dėl didelio nuotolio taip pat negali užtikrinti stokos... Dėl to Anglija privalo pati apsirūpinti maisto atsargomis.“

Su didelėmis problemomis susidūrė ir Prancūzija. Tas pats „Dziennik Wilenski“ 1917 m. spalio 14 d. rašo apie debatus Prancūzijos parlamente:

„Aprūpinimo ministras neatmetė galimybės, kad duonos dienos norma bus sumažinta iki 350 gramų.

Žemės ūkio ministras pranešė, kad sąjungininkai veda derybas su Argentina dėl javų pirkimo. Grūdai proporcingai būtų paskirstyti tarp sąjungininkų. Su atsargomis, kuriomis šiuo metu disponuoja Aprūpinimo ministerija, Prancūzija jokiu būdu neatsilaikys dar metus.“

Padėtis mūsų krašte, ypač miestuose, buvo dar sunkesnė. „Lietuvos Aidas“ praneša apie Vilniaus okupacinės valdžios sprendimą:

„Vilnius. Nuo spalių 10 d. buvo manyta padidinti duonos porciją ligi 280 gr. dienai... Kaip teko patirti, gavus daug gerų bulvių, tatai bus padaryta tokiu būdu: duonos bus duodama tik po 150 gr. ir prie to pridedama dar 300 gr. bulvių dienai. Bulvės bus išduodamos sulyg tais pačiais duonlapiais ne sankrovose, bet kepyklose, po 7,5 m. už vokiečių centnerį.“

Taigi, net žadėtoji sumažinta Prancūzijai duonos norma dienai buvo beveik trečdaliu didesnė už vilniečio duonos davinį. Okupacinė valdžia ir toliau nesiliovė plėšti Lietuvos. „Dziennik Wilenski“ spausdina spalio 12 d. Vilniaus karo komendanto Paulio įsaką dėl pakartotino varinių ir žalvarinių buities daiktų rekvizicijos. Dabar rekvizicija jau vykdoma ir iš šeimininkų paliktų namų. Su vokišku pedantiškumu išvardijamos Vilniaus gatvės, kurių namų administratoriai ir atsakingi už priežiūrą tuščių namų asmenys privalo iki spalio 22 d. atnešti durų rankenas, langų apkalus ir kitus spalvotųjų metalų dirbinius. Kaip visad, grasinama bausmėmis nepaklususiems.  Ir pridedama:

„Už laiku pristatytus daiktus bus apmokėta. Čia pat esančiame biure už šį mokestį  bus galima įsigyti kito metalo durų rankenų ir kitų daiktų.“

Čia verta paminėti kelis skaičius, kaip buvo atsiskaitoma su Lietuvos gyventojais už „superkamas“, bet iš tikrųjų rekvizuojamas prekes: už išvežamus iš krašto javus, gyvulius ir kitas gėrybes vokiečių okupacinė valdžia mokėdavo trečdalį, o kartais tik ketvirtadalį Vokietijoje mokamos kainos.  Čia paminėsime tik tai, kad už surinktą iš Lietuvos gyventojų 31 toną vario tebuvo sumokėta kiek mažiau nei 50 tūkst. markių, o Vokietijoje toks vario kiekis tuo metu kainavo beveik 145 tūkst. markių.

Nuo stichinių nelaimių žmonija nebuvo apsaugota ir prieš 100 metų

Šiandien dažnai girdime, kad dėl žmogaus veiklos neatsakingumo kinta klimatas. Pastaruoju metu vis kartojama, kad įvairios stichinės nelaimės vis dažnės. Deja, nuo stichinių nelaimių žmonija nebuvo apsaugota ir prieš 100 metų. Tik per vieną savaitę dvi didelės stichinės nelaimės Azijoje nusinešė kelis tūkstančius gyvybių. „Lietuvos aidas“ rašo apie didžiulės jėgos taifūną, užgriuvusį kai kurias Japonijos salas:

Taifūno aukos Japonijoje

Taifūno (viesulos) aukų sąrašas vis didėja. Padarytieji nuostoliai toki dideli, kad kol kas tik maždaug tegalima apskaityti. Medžiaginių nuostolių esama daugiau per 100 milijonų jenų. Viename Tokijo apskrity yra žuvę 500 su viršum žmonių, 300 namų sugriauta, 15 tūkstančių namų paplukdyta ir 200 tūkstančių žmonių paliko be pastogės.“

Dar didesnio masto stichinė nelaimė ištiko šiaurinius Kinijos rajonus. Dėl nesiliaujančių liūčių kilo didžiulis potvynis. „Dziennik Wilenski“ praneša:

„Potvynis Kinijoje

Šiaurės Kinijoje kilo nematyto masto potvynis. Daugiau kaip 30 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija tapo didžiuliu ežeru. Susisiekimas su sostine Pekinu tapo neįmanomas. Upės tapo mylių pločio ir iki 40 pėdų gylio srautais. Nuplautas geležinkelio ruožas jungęs Pekiną su Hankau. Taip pat sugriuvo Geltonosios upės užtvanka prie Tiandzinio.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...