captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvių kalbos vartojimo ir tautinių mažumų problemos aktualios buvo ir XX a. pr.

Opus mažumų klausimas Lietuvos Tarybos akiratyje buvo ilgai, bet ne mažiau opus ir svarbus klausimas buvo lietuvių kalbos vartojimas, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Didžioji dalis miestiečių ir kaimo bajorų lietuvių nekalbėjo lietuviškai ir nemokė savo vaikų, tad ne veltui Antanas Smetona 1917 m. „Lietuvos aide“ rašė: „Susidarė Lietuvoje toks padėjimas, jog mažumų kalbos naudojasi didesnėmis teisėmis negu didžiumos, jog šiandien daugiau reikia kalbėti apie didžiumos, o ne apie mažumų kalbos apsaugojimą.“
Lietuvos nacionalinio muziejaus/wikimedia.org. nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus/wikimedia.org. nuotr.

Vilniaus konferencijos nutarimai

To meto Lietuvos spaudoje, kuri buvo visiškai kontroliuojama okupantų, Vilniaus konferencijos nutarimų ir rezoliucijų tiesiog neleista spausdinti. Lietuvių konferencijos rezoliucijos ištrauka iš 1917 m. rugsėjo 21 d. posėdžio protokolo vis tik buvo išspausdinta (spėjama, be cenzūros leidimo) ir išdalyta konferencijos dalyviams platinti vietose.

Štai šio dokumento tekstas:

„Lietuvių konferencijos rezoliucija

Lietuvių Konferencija remdamos Lietuvos reikalais ir vaduodamos visuotinu lietuvių siekimu, nutarė:

I. Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.

Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos.

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

II. Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija.“

Suteikta stipri atrama deryboms su vokiečiais

Rezoliucija suteikė Lietuvos Tarybai stiprią atramą deryboms su vokiečiais, nors joje buvo pripažinta (vokiečiams iš anksto iškėlus tokią sąlygą) Lietuvos santykių su Vokietija būtinybė. Tačiau rezoliucijos išlyga, kad santykių glaudumą nustatys Steigiamasis Seimas, leido apsidrausti nuo nepageidautinų pretenzijų Lietuvos nepriklausomybei. Rezoliucija vertė Vokietiją dar prieš Taikos konferenciją pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir konferencijos metu paremti Lietuvos valstybės pripažinimą.

Išrinkus ir patvirtinus Lietuvos Tarybą, vokiečiai net negalvojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės steigimą. Laikraščiuose net vengiama žodžių nepriklausomybė ar Lietuvos valstybė. Štai kad ir spalio 4 d. „Dabartyje“ spausdintas straipsnis „Lietuva privalo prigulėti prie vidurinės Europos“. Šiame straipsnyje išvis neigiamas tautinės nepriklausomos valstybės principas.

„Po karo, valdijos viena su kita arčiau susijungs, negu ligi šiol buvo. Nebebus galima kaip lig tol būta, kiekvienai valdijai varyti atskirą savo politiką, bet antraip, tos valdijos, kurios vaduojasi lygiais tikslais ir lygiomis idėjomis tvirtai susiriš sąjungomis ir bendrai, tarytum viena didelė valdija, vykins savo siekimus. Joki tauta tada nebegalės gyventi sau skyrium, taip pat ir mažosios, nenorėdamos prasižudyti, turės prisiglausti ar prie vienos, ar prie kitos valdijų grupės.“

Taigi vokiečiai kalba apie kažkokią šalių bendriją, kultūringos ir pažangios šalies ateitį. Lietuvos politikai aiškiai suprato, kad vokiečiams Lietuva tik teritorinių mainų objektas taikos derybose su Rusija. Okupacinė valdžia įsivaizdavo Lietuvos Tarybą kaip klusnų patariamąjį karo valdžios organą ir jokiu būdu ne lietuvių tautos suverenumo reiškėją.

Tikėtasi, kad Lietuvos Taryba bus nuolanki

Tos abejonės kankino ir pačią Lietuvos Tarybą, ką patvirtina Antano Smetonos vedamasis straipsnis „Lietuvos Tarybos darbų belaukiant“ „Lietuvos Aido“ 1917 m. spalio 4 d. numeryje.

„Kad Lietuvos Taryba yra parinkta ir vokiečių okupacijos valdžios patvirtinta, tatai žino visa Lietuva. Visuomenė dabar nekantriai laukia jos darbų, įdomauja, teiraujasi, ką veikia ta naujoji Lietuvos įstaiga. Tuo tarpu tebėra visa neaišku, lyg rūku aptraukta: neaiškus nei Tarybos uždavinys, nei jos galia. Vieni iš jos per daug, kiti per maža tikisi: taip esti visuomet, jei kas nauja, nepaprasta atsitinka šalies gyvenime.

Dar nepradėjo Taryba gyvuoti, o jau visokių apie ją nebūtų daiktų paplito: Taryba pasižadėjusi duoti jaunuomenės vokiečių kariuomenei, padariusi su vokiečių vyriausybe kažkokių, Lietuvai žalingų sutarčių ir t.t. Tokios klaidingos žinios kelia miniose neišsitikėjimo Taryba ir nori sumažinti jos vertybę visuomenės akyse...

Kiek mums yra žinoma, Lietuvos Taryba rimtai ruošiasi į pasiimtą darbą. Tos ruošos yra labai daug:... pasitiekti statutas Tarybos tvarkai, nustatyti santykiai jos bendriesiems darbams su vokiečių Valdyba, papildyti Tarybą tautų mažumos nariais ir atsakyti į daugelį kitų klausimų...

Be to, reikia atsiminti, jog ir pasiruošus, kaip numanu, Tarybos balsas bus patariamas, o ne sprendžiamas; vadinasi jog ne tuojau ir ne visa, ką ji kraštui ras naudinga bei reikalinga, bus vykinama.“

Čia verta pridurti, kad okupacinė valdžia iš pat pradžių buvo įtikėjusi, jog Lietuvos Taryba bus nuolanki, bet ne kieta ir atspari savo pozicijų gynėja. Okupantai manė lengvai susitvarkysią su lietuviais „nepatyrusiais politikais“, ypač pagrasinus ir pagąsdinus. Tačiau jų lūkesčiai nepasitvirtino. Lietuvos Tarybos nariai tvirtai laikėsi užsibrėžtų tikslų ir pasirodė esą gabūs ir sumanūs politinėse derybose.

Daugelis klausimų būdavo svarstomi slaptai

Pirmas rimtesnis Lietuvos Tarybos nesutarimas su okupacinės valdžios atstovais kilo jau 1917 m. spalio 3 d. dėl lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valdininkas Malcanas, paskirtas karinės valdžios įstaigos atstovu Lietuvos Taryboje, pareikalavo, kaip, matyt, buvo pratęs elgtis vokiečiams pavaldžiose įstaigose, kad Tarybos posėdžiuose būtų vartojama vokiečių kalba, o ir patiems posėdžiams pirmininkautų okupacinės valdžios atstovas.

Tačiau Tarybos nariai griežtai atsisakė posėdžiuose kalbėti vokiškai ir neleido pirmininkauti vokiečių valdininkams. Vokiečiai tokio atkaklaus pasipriešinimo nesitikėjo.

Tarybos uždaviniai gana konkrečiai išdėstyti jau minėtame A. Smetonos straipsnyje:

„Lietuvos Tarybai, žinoma, teks visų pirma pasirūpinti, kiek leis karo aplinkybės, visuomenės būties ir mūsų šalies likimo pagerinimu... Taigi valsčių geresnė tvarka bus jos pirmutinis uždavinys; toliau, irgi pirmaeiliai dalykai – tai mokykla, švietimas, ūkis, žmonių bendravimo palengvinimas ir žmonių sveikatos ir gyvatos apsaugojimas...

Rūpindamos dabartiniu Lietuvos padėjimu, Taryba privalys tuo pačiu žygiu galvoti ir apie jos ateitį: apie būsimąją Lietuvos valstybę, apie jos pamatus, jos konstituciją, jos ribų nustatymą, jos pajėgas, jos santykius su kitomis gretimomis šalimis.

Jau iš kelių brūkšnių matyti koks didelis, rimtas ir atsakomas yra Lietuvos Tarybos uždavinys, ir kiek sunkenybių turės ji pakelėje įveikti, siekdama to uždavinio.“

Įdomu ir tai, kad Lietuvos Taryba netuščiažodžiavo, o rimtai ėmėsi numatytų darbų. 1917 m. spalio 4 d. Taryba pareikalavo, kad karinė valdžia leistų jai pačiai tiesiogiai susisiekti su Vokietijos vyriausybe, taip pat be kliūčių bendrauti su užsienio lietuvių organizacijomis. Lietuvos Taryba užsibrėžė ne tik svarstyti politinius Lietuvos ateities klausimus, bet ir ūkinius. Jos darbotvarkėje buvo nepakeliamų rekvizicijų, darbo batalionų, žmonių vežimo į prievartinius darbus, banditizmo klausimai. Jau pirmoje sesijoje Taryba svarstė savos milicijos ar policijos steigimą. Tačiau tokie klausimai būdavo svarstomi slaptai, apie juos neinformuojant okupacinės valdžios.

Vienas svarbiausių – tautinių mažumų klausimas

Mažumų atstovų klausimas buvo bene pirmasis Lietuvos Tarybos svarstytas klausimas. Ir ne tik dėl to, kad okupacinė valdžia to reikalavo, bet dėl to, kad ginti mažumų teises Tarybą įpareigojo konferencijos nutarimai.

Į Lietuvos tarybą buvo išrinkta 20 narių, bet konferencija paliko teisę pačiai Tarybai kooptuoti į savo sudėtį iki 5 narių, kurie atstovautų tautinėms mažumoms. Taryba mažumų klausimą pradėjo svarstyti 1917 m. spalio 8 d. Jų atstovams buvo nustatytas toks politinis cenzas:

„1. Pritarti nepriklausomos Lietuvos organizavimui.

2. Nedalyvauti antilietuviškoje veikloje.

3. Bent galėti suprasti lietuviškai.“

Tačiau dar prieš šiuos svarstymus spalio 2 d. „Lietuvos Aide“ buvo išspausdintas Petro Klimo straipsnis „Mažumų atstovai Lietuvos Taryboje“, kur buvo suformuluoti tiek Tarybos, tiek mažumų veiklos principai: savitarpio pagarba, bendras darbas kuriant naują valstybę. Iš straipsnio galima suvokti, kad darbas su mažumos politikais buvo sudėtingas, ilgas ir kruopštus procesas. P. Klimas atidžiai svarsto visas mažumų politikų nenoro dalyvauti Lietuvos Tarybos veikloje priežastis ir nuosekliai išdėsto Tarybos poziciją šiuo klausimu:

„Visai ne pagrindinės reikšmės tame klausime turėtų turėti mažumų atstovų skaičius. Dėl to klausimo galima dar tartis ir taikytis, ir norint drauge dirbti, principinių kliūčių čia neturėtume sutikti. Lietuvių konferencija, atsižvelgdama į bendrą svetimų ar susvetimėjusių gaivalų skaičių siekiamoje Lietuvoje, jų atstovams iš viso tarė priderant šalia 20 lietuvių maždaug 5–6 vietas... tasai procentas, atsižvelgus į tikrąjį etnografinį Lietuvos gyventojų sąstatą, bus greičiau kiek perdėtas, nekaip pamažintas, ir čia lietuviams vargu kas galėtų prikišti juos esant neteisingus.

Lietuvių veikėjai ir visuomenė konferencijos lūpomis yra vienu balsu išreiškusi savo tvirtą norą taikiai ir širdingai megzti ateityje santykius su Lietuvos piliečių mažumomis, pateikiant joms visas demokratines visuomenės teises. Tuo savo noru... lietuviai... nuosakiai seks nepaisydami dargi pačių mažumų šen ar ten pareikšto nepalankumo... Lietuviai tiki, jog pažinę mūsų norus ir supratę lietuvių tautos ilgaamžius vargus ir kančias, mūsų žemėje gimę augę piliečiai... atjaus mūsų siekimus ir pasitikėdami, ir draugiškai. Savo teisių ir priedermių neužmiršdami, eis mums į talką bendrojo krašto gerovei darbuotis.“

Lietuvių kalba buvo menkesnė nei kitos kalbos

Kitas opus ir svarbus Tarybai klausimas buvo lietuvių kalbos vartojimas. Ne paslaptis, kad didžioji dalis miestiečių bei kaimo bajorų lietuvių nekalbėjo lietuviškai ir nemokė savo vaikų lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos problemas išsamiai nagrinėja A. Smetona „Lietuvos Aido“ spalio 6 d. straipsnyje „Mažumos ir lietuvių kalba“:

„Nė vienos šalies, nė vienos valstybės pasaulyje nerasime, kur tegyventų vienai viena tauta, kur tebūtų vienai viena kalba tešnekama. Paprastai viena kuri tauta savo skaičiumi viršija kitas gimines, viena kuri kalba daugesnio gyventojų skaičiaus šnekama. Tokių būdu susidaro krašto, šalies, valstybės kalba, kurios privalo mokėti gangreit visi gyventojai...

Vadinasi kyla klausimas didesnių tautų santykio su mažumomis... Jų kalbos teisė apsaugojama ypatingais bendravimo santykiais savybėje ir didžiumoje...

Tačiau tautų mažumos privalo gerbti ir didžiumai privalomąsias teises; tik, deja, lig šiol tos pagarbos nebuvo matyti. Lietuvių kalba buvo laikoma paniekoje gangreit visur, tiek sodžiuje, tiek miestuose, viešame gyvenime ir kultūros bendravime...

Taip esant susidarė Lietuvoje toks padėjimas, jog mažumų kalbos naudojasi didesnėmis teisėmis, negu didžiumos, jog šiandien daugiau reikia kalbėti apie didžiumos, o ne apie mažumų kalbos apsaugojimą.

Taigi, rūpindamies Lietuvos valstybę atstatyti ir laiduoti teises mažumoms, neužmirškime ir mūsų pačių kalbos teisės, pasirūpinkime ją pastatyti privalomoje, pirmaeilėje vietoje visose mūsų šalies gyvatos srityse. Tai yra teisė viso pasaulio pripažinta, mums belieka ja tinkamai pasinaudoti.“

Opus mažumų klausimas dar ilgai buvo Lietuvos Tarybos akiratyje. Derybos su mažumų atstovais užtruko ir pirmų rezultatų buvo pasiekta tik 1918 m. pabaigoje.

Užsienyje Vilniaus konferencijos išdavos vertintos labai atsargiai

Prieš 100 metų informacijos sklaida, o dar karo sąlygomis, buvo lėta. Todėl užsienio lietuvių spaudoje pirmi pranešimai apie Vilniaus konferenciją pasirodė tik maždaug po dviejų savaičių jai pasibaigus. Tiek JAV Bostono lietuvių laikraštis „Keleivis“, tiek Peterburge leistas „Liaudies sąjungos“ laikraštis „Vadas“ labai atsargiai vertina Vilniaus konferencijos išdavas.

Štai „Keleivio“ straipsnis „Vokiečiai duoda Lietuvai „laisvę“:

„Iš Londono atėjo žinių, kad Vokietijos valdžia duoda Lietuvai ir Latvijai „laisvę“... Lietuvos ir Latvijos seimai prašo savo peticijoj, kad vokiečių valdžia leistų sutverti „Šalies Tarybą“...

Taigi, pasirodo, kad Lietuvoj ir Latvijoj veikia jau kokie tai „seimai“. Žinia sako, kad Lietuvos seimas susideda „iš žymiausių vyrų, kurie atstovauja visas Lietuvos dalis“.

Straipsnio autorius savotiškai vertina okupacinės valdžios tikslus ir planus dėl Lietuvos Tarybos:

„Vokiečių valdžia matomai nori lietuviams ir latviams prisigerinti irgi su tam tikrais išrokavimais. Jai rūpi, kad būsiančiam taikos kongrese tu šalių žmonės nepareikalautų, kad juos prijungtų prie Rusijos respublikos, todėl ji ir žada jiems laisvę.“

Atsargesnis ir dar neigiamesnis „Vado“ vertinimas:

„Paskutinės žinios rašo, kad Vilniuje sušauktas Seimas, kuris turi aptarti šalies reikalus ir išrinkti Lietuvos vyriausybę... Nežinodami gerai, kas Seime dalyvauja, mes turime būti labai atsargūs. Nereikia per daug lengvai tikėti, kad Vokietija ims ir duos mums demokratingą respubliką... Labai galimas dalykas, kad Seime dalyvauja kaip tik tie žmonės, kurie yra vokiečių pusėje.“

Tą savaitę prieš 100 metų, spalio 4 d., pasirodė pirmas mėnesinis „Lietuvos aido“ priedo „Liuosoji valanda“ numeris. Jo pirmame puslapyje atspausdintos didelės Vilniaus lietuvių konferencijos prezidiumo ir išrinktosios Lietuvių Tarybos fotografijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...