captcha

Jūsų klausimas priimtas

1917 m. propaganda: dėl maisto produktų stokos „kalti sukčiai pelnininkai“

Einant ketvirtiems Pirmojo pasaulinio karo metams, Vilniaus mieste padėtis su maisto produktais buvo labai sunki. Okupacinė valdžia pareiškė, kad dėl to kalti „sukčiai pelnininkai“ – jie, mat, dar prieš karą supirko pigių prekių, o dabar parduoda jas labai brangiai. „Nemaža mieste pirklių turį dar apsčiai prekių, kurių buvo prisipirkę dar prieš karą. O šitas prekes jie dabar parduoda aukščiausiomis kainomis. Kaip tik suseks, kad kas pigiai prieš karą pirktąsias prekes dabar parduoda su begėdiškai didžiais pelnais, tuojau priduos vyresnybei skaudžiai pabausti“, – pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.

Lietuvių konferencija Vilniuje

Ilgai lauktas įvykis pagaliau prasidėjo. 1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, tuometiniame Žiemos teatre (dabar čia įsikūręs Rusų dramos teatras), savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Suvažiavimo atidarymo dieną rugsėjo 18-ąją „Lietuvos aidas“ išspausdino du straipsnius apie lietuvių viltis ir siekius. J. Bekampio, taip savo publikacijas to meto spaudoje pasirašydavo Jurgis Šaulys, straipsnyje „Lietuvių suvažiavimas“ trumpai apžvelgtas tas ilgas kelias nuo 1905 m. Didžiojo lietuvių seimo iki dabar prasidedančio suvažiavimo.

„Šiandien pradeda savo darbus Vilniaus lietuvių kuopos sumanymu sušauktas Vilniun Lietuvos reikalams apsvarstyti lietuvių suvažiavimas...

Jau šis suvažiavimas rodo, kad jei Lietuvos reikalai ligi šiol, dėlei karo sąlygų ir negalėjo būti kaip reikiant aprūpinti, tai jie vis dėlto nebuvo pamiršti ir jais buvo, kiek sąlygos leido, nuolat rūpinamasi...

Taikinantis prie nepaprastų karo sąlygų, buvo iš pradžių Vilniaus lietuvių kuopos sumanymu sudarytas Organizacinis komitetas, kuris... nutarė sušaukti Vilniun lietuvių suvažiavimą...

Esamos dabar karo sąlygos neleido sutvarkyti suvažiavimo taip, kaip būtų reikėję... reikia betgi tikėtis, kad ir šitaip sušauktas suvažiavimas duos vis dėlto tikrą maždaug paveikslą to, kuo Lietuva serga, ko ji laukia, ko trokšta ir geidžia.

Po didžiojo Vilniaus seimo sušauktas dabar suvažiavimas – tai pirmas tokios nepaprastos Lietuvai reikšmės lietuvių susirinkimas. Jam teks, kaip ir anam seimui, tarti savo žodis apie Lietuvos likimą.

Dabar yra pagaliau atėjęs laikas, kuomet lietuvių tauta, nežiūrint partijų ir srovių skirtumo, privalo įtempti visas savo pastangas ir jungtines spėkas, idant susidarius sau artimojoj ateity tokias gyvenimo sąlygas, kad visos jos dalys galėtų sveikai ir nekliudomai augti ir plėtotis. Tokias gi sąlygas įgyti galėsime tik tuomet, jei pasiseks mums atgyti ir sudaryti naujais liuosybės pamatais savarankišką Lietuvos valstybę.

Šitas obalsis teveda visuose jo darbuose ir pradedantį šiandien darbus lietuvių suvažiavimą.“

Tame pat laikraščio numeryje yra dar vienas įdomus straipsnis, kurio autorius – J. P-jis (tai Juozo Pajaujo slapyvardis). Galima sakyti, kad tai filosofinė, tautos būties problemas nagrinėjanti esė „Žvilgsnis vidun“.

„Dabartiniais laikais Lietuvoje beveik kiekvienam terūpi šios dienos reikalai. Rūpinamasi kasdieniu duonos kąsniu, tekalbama, tesiginčijamasi dėl karo galo ir tiek...

Visuomenės gyvenimas, buvęs bepradėjęs skleistis ir Lietuvos kaime, užėjus karui vėl užnyko...

Neseniai dar išsiplėtė Lietuvoje tautinio savitumo supratimas. Dar vyresnioji mūsų kartą atamena laikus, kai lietuvių kalba tegirdėdavome kaimiečio pirkioje, o lietuvio vardas reikšdavo tamsų, prastą žmogelį. Rodėsi kartais, kad lietuvių kalba beišliks tik mokslininkų žodynuose, gi Lietuvos ir lietuvių išnyks ir pats vardas... Tačiau kitaip buvo lemta. Mes išlikome, atgijome ir šiandien, nors karo audra sunaikino suardė Lietuvos gyvatą, bet kartą pabudusi mūsų tėvynė nebegali jau amžinu miegu užmigti...

Nors ne ką šiandien esamose sąlygose gauname nuveikti, bet kiekvienas susipratęs lietuvis daug padarys, jei tarp savųjų, savo kampely šiandien praplatins tą mintį, jog kiekvienas lietuvis yra vienos didesnės šeimynos-tautos narys, kur kiekviena gyvata ir džiaugsmas yra surištas su visos tautos-šeimynos gerove.

Einantieji pasaulio atsitikimai turėtų rasti Lietuvą vienybe surištą, susipratusią, išsiilgusią laisvės ir šviesos, o ne buvusių vergų minią, kurie patys kivirčijasi ir dairosi sau svetimų valdovų iš šalies... Ir kaip anais laikais, kai lietuviams grėsė visiškas sunykimas, atsirado žmonių, aukojusių visą dėl jos atgaivinimo, taip turės atsirasti ir dabar žmonių, kuriems tautos reikalai taps brangesni už savo reikalus ir kasdienės duonos kąsnį. Šiuo sunkiu mums metu pasirodys gal garsaus norvegų rašytojo Ibseno tiesa: „Audra parodys verta ar neverta yra gyvuoti tauta“.

Konferencija visą savaitę išliko pagrindine „Lietuvos aido“ tema

Suvažiavimo išvakarėse, rugsėjo 17 d., „Liutnios“ teatre įvyko suvažiavimo dalyviams surengtas vakaras. Jis plačiai aprašytas „Lietuvos aide“.

„Visų pirma rodomoji J. Strazdo scenizuotoji Radzevičaitės apysaka „Žemės dulkės“... atvaizdinta mums mūsų kovą už spaudą... patriotinio ūpo kupina, jau pati savaime turėjo traukti lietuvių auditorijos domę ir sutikti jos palankumo. Be to scenizatoriaus įvesta veikalan gana daug dainų ir šokių... Publika su tikru pasigėrėjimu klausės visų keturių veiksmų, juoba provincijos svečiai, kurie sudarė daugumą ir kurie matė tą veikalą pirmą sykį.

Po vaidinimo pabaigoje buvo parodyta brėkštančios Lietuvai laisvės apoteozė, per kurią choras, orkestro pritariamas, pagiedojo L. Giros tam tyčia parašytą kantatą, kuriai muziką pateikė gerb. mūsų kompozitorius kun. prof. Brazys. Atsiskleidus uždangalui, pamatėme lyg pro rūkus, anot poeto „lyg saldžiam sapne“ – Lietuvą karališkąja skraiste ir vainiku ant galvos, po raudonai žalių vėliavų baldachimu, bet nuliūdusią, rankomis veidą dėl prarastosios laisvės ir galios užsidengusią. Bet štai girdi ji galingus balsus, giedančius jai apie švintančią laisvę, apie užžiebtąją vėl ant jos užgesusiojo aukuro šventąją laisvės gabiją–ir nyksta liūdnumas iš jos skaistaus veido, ir grįžta vėl laisvos tautos pasitikėjimas... O choras tik gieda, tik gieda:

Nurimki, Tėvyne, tiek amžių kentėjus,

Žiūrėk, – vėl mums tvaska skaidri gabija!...

Sveika būk, liuosybe, kur nūn mums dienoji!

Ir Tu, Lietuva, mūs Tėvyne senoji!...

Į žiūrėtojus apoteozė ir kantata padarė dideliausį įspūdį... Publikai pareikalavus apoteozė ir kantata buvo du sykiu išpildyta. Prieš pat kantatą buvo dar choro ir orkestro išpildytas himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“, kurio auditorija išklausė atsistojusį. Reikia pasakyti, jog vakaras apskritai turėjo perdėm kažkokio nepaprasto iškilmingumo žymės.“

Lietuvių konferencija visą tą savaitę išliko pagrindine „Lietuvos aido“ tema.

„Vilnius. Lietuvių Konferencija. Rugsėjo 18 d. iš ryto Katedroje buvo iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo daugumas atvažiavusių atstovų ir vilniečių... Po pamaldų, kun. d-ras M. Reinis, prabilęs į susirinkusius, pažymėjo, jog visuomenės ir valstybės gyvenime pamatas yra teisė ir teisybė... Lietuvių konferencijon suvažiavę veikėjai, sunkaus karo prityrimų pamokinti, savo bendros tėvynės gerovės akivaizdoje ypačiai turėtų tais doros ir teisingumo dėsniais vaduotis. Pamokslininkas baigė savo kalbą tais žodžiais: „Teužsidega mūsų širdyse gryna krikščioniška meilė dėlei mūsų brangiosios tėvynės reikalų“.

Konferencijos posėdžių pradžia buvo paskirta 10 val. rytą. Posėdžiai ėjo žiemos teatro (D. Pohulianka) salėje. Iš vidaus salė papuošta tautinių spalvų (žalios ir raudonos) vėliavomis, vainikais ir bendru Lietuvos bei žymesniųjų miestų ženklais (herbais).

Pildomasis Organizacijos Komiteto Biuras, atidaręs suvažiavimą, pasiūlė garbės pirmininku Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininką dr. J. Basanavičių. Po trumpos d-ro J. Basanavičiaus prakalbos, buvo išrinktas prezidiumas... Susirinkimas priėmė Biuro paduotą dienotvarkę, tepraplėtęs sumanymų punktą (7) šių dienų Lietuvos stoviui pagerinti; tam tikslui išrinkta iš visų apskričių ir Vilniaus bei Kauno miestų komisija medžiagai sutvarkyti.

Priimamosios ir Tvarkomosios Konferencijos Komisijos pranešimu, iš 264 pakvietimų atvyko Konferencijon 213 atstovų...

Toliau Pildomajam Organizacijos Komiteto biurui pranešus apie dabartinį Lietuvos politikos stovį, rugsėjo mėn. 19 d. suvažiavimas ėmėsi tarti Lietuvos politikos klausimą... Konferencijos posėdžiai yra uždari.“

Lietuvos santykiai su Vokietija – buvo aptariamas tris dienas

Konferencija dirbo Vilniuje rugsėjo 18–22 d. Svarbiausi jos dienotvarkės klausimai – Politinė Lietuvos ateitis, Lietuvos santykiai su Vokietija, santykiai su mažumomis, Lietuvos Tarybos rinkimai. Vilniaus konferencija vyko už uždarų durų. Joje nedalyvavo okupacinės valdžios atstovai. Konferencijoje vyravo iš viso krašto atsivežta neapykanta ir nepasitikėjimas vokiečiais. Visų noras ir tikslas buvo nepriklausoma Lietuva, be jokių politinių saitų su Vokietija. Visi konferencijos dalyviai reiškė priešišką nusistatymą Vokietijos kėslams įbaudžiavinti Lietuvą.

Rugsėjo 19 d. konferencijoje buvo svarstytas Lietuvos politinės ateities klausimas. Diskusijos metu iš provincijos atvykę delegatai labai radikaliai pasisakė ir būsimus Tarybos narius įpareigojo nebijoti vokiečių okupantams sakyti tikrą nuomonę apie lietuvių siekius. Antrasis klausimas –Lietuvos santykiai su Vokietija – buvo aptariamas tris dienas.

Konferencijos dalyvių nuomonę apie okupacinės valdžios klastingumą patvirtina kaip tik Lietuvių konferencijos dienomis okupacinės valdžios oficioze lietuvių kalba „Dabartis“ išspausdintas straipsnis „Lenkų politika“.

Okupacinė vokiečių valdžia nevengė pigaus populizmo ir principo „skaldyk ir valdyk“. Supratusi, kad okupuotų kraštų nepriklausomybės klausimas pats svarbiausias, stengėsi visais įmanomais būdais pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Šiame straipsnyje be užuolankų nupiešta liūdna Lietuvos ateitis, jeigu ji savo nepriklausomybės siekius sies su Lenkija, o ne su neįvardyta „vidurio valdija“ (suprask – Vokietija).

„Dabar lenkų laikraščiai be galo daug rašo apie „Lenkijos sesers“ Lietuvos atsisakymą nuo Lenkijos, tai griežtai tokį lietuvių pasielgimą niekindami, tai švelniai graudendami ir viliodami... Lietuviai per visą tą ilgą laiką, kolei Lietuva buvo sujungta su Lenkija, tiek yra prityrę nuo lenkų visokių kartenybių, kad dabar apie naują susirišimą su Lenkija nenori nė girdėti.“

Toliau straipsnyje piešiama niūri Lietuvos ir Gudijos ateitis pakliuvus į naujosios Lenkijos įtakos sferą ir daroma išvada.

„Taigi štai kokios tegali būti išvados: jei Lietuva liks susijungusi su naująja Lenkija, tai ji turi būti pylimas prieš Rusijos užgrobimą, ir Lietuvoje tada be-abejo viešpataus bendroji Lenkų žemės kalba, lietuvių mokyklose vaikai turės mokintiesi lenkų kalbos; gi visa-to pasekmė bus – galutinis lietuvių sulenkinimas. Šito likimo lietuviai, nors ir kažin kaip priešintųsi, galų gale išvengti negalės. Plėtotis savitu būdu ir dvasia bei turtais patarpti, Lietuvai greitai tebus galima tiktai prisiglaudus prie vidurio valdijų. Šitos valdijos dažnai lietuviams yra išreiškusios savo palankumą ir yra tvirtai prižadėjusios tautinius lietuvių reikalavimus pilnai paboti.“

Rusijos politiniai pasikeitimai dar didesni

Tuo pat metu kaimyninėse mūsų krašto valstybėse įvyko rimtų politinių permainų. Lenkijoje kaizerio Vilhelmo II įsaku įkuriama Regentų taryba. Kaizerio akte skelbiama:

„1. Vyriausia Lenkų karalystės valdžia, ligi ją paims į savo rankas karalius arba regentas, įduodama apsaugojant okupacijos valdžios teises, regentų tarybai.

2. Regentų taryba sudaroma iš trijų asmenų. Kuriuos paskiria okupacijos valdžių monarchai.

3. Regentų tarybos valdomieji aktai turi būti patvirtinti atsakomojo ministerių pirmininko.“

Įdomus paskutinis šio akto straipsnis – „Turėti atstovybę tarpe tautų ir teisę tarptautinėms sutartims daryti Lenkų karalystė galės tik okupacijai pasibaigus.“

Kitos Lietuvos kaimynės Rusijos politiniai pasikeitimai dar didesni. Po L. Kornilovo maišto Rusija paskelbiama respublika. Valdžią joje perima penki ministrai, kuriems vadovauja Kerenskis. Štai kaip šią žinią pateikia JAV Bostono lietuvių laikraštis „Keleivis“.

„Darbininkų ir Kareivių Tarybos verčiama, laikinoji rusų vyriausybė paskelbė, kad nuo 14 d. šio mėnesio Rusija oficialiai vadinsis jau respublika. Po deklaracija pasirašo Kerenskis, kaipo laikinasis respublikos prezidentas ir naujasis teisių ministeris Zarudnyj...

Rusijos reikalus pakol bus sušauktas Steigiamasai Seimas... valdys penkių asmenų komisija. Dabar atėjo žinių, kad tokia komisija jau susidarė.“

Tas pats laikraštis praneša:

28 lapkričio bus Steigiamasis Rusijos seimas.

Rinkimai į Steigiamąjį Rusijos seimą jau nustatyti. Jie bus lapkričio 12 sulyg rusų kalendoriaus. Delegatų suvažiavimui paskirta 28 lapkričio diena... Manoma, kad Steigiamasis Seimas trauksis apie mūsų metų.“

Padėtis su maisto produktais buvo labai sunki

Nepaisant visų Lietuvos ateičiai lemtingų įvykių ir kaimyninių valstybių politinių peripetijų, Vilniaus mieste padėtis su maisto produktais buvo labai sunki. Okupacinė valdžia stengėsi įvairiais būdais rasti „kaltus“ dėl susidariusios padėties.

Nors karas ėjo jau ketvirtus metus, okupantai nesigėdijo pareikšti, kad dėl to kalti spekuliantai. Jie, mat, dar prieš karą supirko pigių prekių, o dabar parduoda jas labai brangiai.

„Pastarajame Vilniaus miesto kainų prižiūrimosios vietos posėdyje kalbėjo apie tai, kad Vilniuje yra daug sukčių-pelnininkų, kurie baisiai brangina prekes. Nemaža mieste pirklių turį dar apsčiai prekių, kurių buvo prisipirkę dar prieš karą. O šitas prekes jie dabar parduoda aukščiausiomis kainomis... Kaip tik suseks, kad kas pigiai prieš karą pirktąsias prekes dabar parduoda su begėdiškai didžiais pelnais, tuojau priduos vyresnybei skaudžiai pabausti.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...