captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Putinaitė: sovietinei nomenklatūrai reikėjo uždrausti užimti vadovaujamas pozicijas

Jei nepriklausomoje Lietuvoje sovietinei nomenklatūrai būtų buvę uždrausta užimti vadovaujamas pozicijas, dabar apie valstybės valdymą kalbėtume visiškai kitaip, LRT RADIJUI sako filosofė, rašytoja ir visuomenės veikėja Nerija Putinaitė. Ji sutinka, kad praktiškai visi buvę nomenklatūrininkai komunistinėmis idėjomis netikėjo, bet jie tikėjo savo karjera, ryšiais, tuo, kad tas aparatas ir susidarę klanai sukurs geras sąlygas jiems patiems ir jų šeimoms.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Parašėte keletą knygų, skirtų lietuviškos tapatybės paieškoms. Kokia buvo tarybinė lietuviška tapatybė? Kokie esminiai pokyčiai įvyko dabar?

– Sovietmetis Lietuvoje suformavo labai specifinį santykį su valdžia ir valstybe ir labai specifinį tautiškumą bei jo supratimą. Kalbėdama apie specifinį santykį su valstybe ir valdžia, turiu galvoje, kad labai daug dalykų sprendė lietuviška nomenklatūra. Jie iš tikrųjų vykdė Maskvos nurodymus, buvo jos įrankiai, bet turėjo ir labai nemažai laisvės spręsti ne tik tai, ką statyti, bet ir kaip represuoti, ką represuoti. Vis dėlto, net ir būdami nacionaliniais, lietuviškais komunistais, jie sugebėjo žmonėms išugdyti supratimą, kad pagrindinės blogybės ateina iš Maskvos.

Tai labai pasijuto per Sąjūdžio perversmą, kai Algirdas Brazauskas, kuris iš tikrųjų buvo totalitarinio režimo įrankis, sugebėjo pasirodyti tautai savas, jos vadu. Jis sugebėjo tautos neapykantą režimui nuimti nuo lietuviškos komunistinės nomenklatūros ir perkelti Maskvai. Tai, kas pavyko Lietuvos komunistams, didelis triukas, nulemtas ir suformuoto santykio su valdžia.

Pavyzdžiui, net pertvarkos metais ir rusų disidentai kalbėjo, kad yra visokių svarstymų, jog nacionaliniai sąjūdžiai iš tikrųjų kalba ne apie demokratines, antitotalitarines, bet apie nacionalines vertybes. Mes, kalbėdami nacionalines vertybes, o A. Brazauską ir kitus priimdami kaip nacionalinius komunistus, tuo metu, jau nepriklausomybės pradžioje, kurdami valstybę, į antrą planą buvome nustūmę tas demokratines vertybes, suvokimą, kad turime valstybę statyti ant kitų, ne totalitarinių, pamatų, kitų valdžios ir visuomenės santykių.

Nors Vytautas Landsbergis visą laiką pabrėžė, kad turi būti demokratinės vertybės, kad valstybė bus tokia, kokią ją sukurs tauta, man atrodo, valstybės pradžioje buvo suvokiama taip, kad atsikratėme „rusų jungo“ ir tapome nepriklausoma valstybe, bet apie tai, kad ta valstybė, jos pamatai turi būti ne autoritariniai, totalitariniai, buvo labai mažai kalbama ir suvokiama, todėl komunistinis mąstymas ir komunistinė administracija liko savo postuose. Viskas liko būtent dėl vertybių priešpriešos, sanklotos.

Ir mes vis dar nepradedame mąstyti kitaip, vis dar mąstome nacionalistine paradigma, kad lietuviai turi nepasiduoti rusams. Nors turėtume, atsižvelgdami į demokratinę paradigmą, klausti, kokios vertybės mums svarbios, ar tam tikras veiksmas ir tai, kaip mes patys elgiamės, tas vertybes atitinka. Dabar daugiau apie svarstoma, bet virsmas be galo lėtas.

– Kartais susidaro įspūdis, kad dabar valdžioje – buvusi tarybinė nomenklatūra. Jos vaikai, žmonės, kurie vienas kitą pažinojo anksčiau ir pažįsta dabar, tapo valdančia grupuote. O tai, ką mes turime, tėra nepriklausoma Tarybų Lietuva.

– Labai radikalu taip sakyti, bet problema ta, kad buvusi administracija (ministerijų ir kitas valdymo aparatas) nuosekliai perėjo į nepriklausomą Lietuvą. Manau, kad būtų buvęs be galo didelis desovietizacijos veiksmas, jei nomenklatūrai būtų buvę uždrausta užimti vadovaujamas pozicijas. Tarkim, jiems būtų leidžiama dirbti specialistais, bet draudžiama užimti ministerijų, skyrių, departamentų vadovų pareigas. Lūžis būtų buvęs be galo didelis ir mes dabar apie valstybės valdymą kalbėtume visiškai kitaip.

Kodėl? Jie galbūt ir turi patirties, bet jų mentalitetas susiformavęs, santykiai, klanai neišardyti. A. Brazauskas šiems klanams labai svarbi asmenybė, nes politiniu gudrumu jis sugebėjo į nepriklausomą Lietuvą komunistus permesti beveik nenukentėjusius ir juos adaptuoti, tiksliau – nepriklausomą Lietuvą adaptuoti prie komunistų. Taigi jis labai svarbi figūra nemažai daliai tų žmonių, kurie priklausė nuo jo politinio apsukrumo.

– Kiek tie žmonės buvo komunistai? Kiek jų ėjo ir dėjo galvas už komunistinę viziją, kurią jie taip propagavo?

– Idėjinių komunistų Lietuvoje beveik nebuvo, galbūt vienas kitas. Ir tai labai klaidina. Buvę nomenklatūrininkai sako, kad jie netikėjo komunistinėmis idėjomis (beveik niekas jomis netikėjo), bet jie tikėjo savo karjera, ryšiais, tuo, kad tas aparatas, kuriam jie dirba, sukurs geras sąlygas jiems, jų šeimai. Tai blogoji komunizmo šaknis. O idėjinių komunistų Lietuvoje, ypač Leonido Brežnevo laikais, nebuvo.

Manau, kad ir Petras Griškevičius, ir Antanas Sniečkus norėjo, kad Lietuva būtų nepriklausoma socialistinė respublika, bet valdoma tais pačiais principais, kad jie būtų valdžioje. Taigi visi jų konfliktai su Maskva, kuriuos jie puikiai pristato prisiminimuose, yra asmeniniai konfliktai siekiant didinti savo galią LTSR, bet valdant tokiais pat totalitariniais, autoritariniais metodais, nors jie kartais tai pristato kaip Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Taigi yra labai daug interpretacijų, maišančių protus ir pateikiančių tokių idėjų, kuriomis stengiamasi supainioti, suklaidinti žmones. Kaip minėjau, kol demokratijos, tautos, kaip suvereno, principų nepadėsime prieš totalitarinius, autoritarinius principus, tol toje painiavoje ir būsime.

– Prisimenu, kokią audrą sukėlė jūsų mintys apie Justiną Marcinkevičių. Nejaugi mes negalime ir Just. Marcinkevičiaus aptarti objektyviai?

– Manau, kad seniai laikas. Nelabai suprantu kodėl, bet žmonės labai asmeniškai susiję su sovietine praeitimi. Just. Marcinkevičius simbolizuoja tai, kaip žmonės save suvokia, – jie tarsi nepritaria tai tikrovei, bet joje gyvena. Just. Marcinkevičius ir savo poezijoje, poemose pateikia labai specifinį prisitaikymo prie sovietinės tikrovės modelį: tu prisitaikai, bet myli arba prisitaikai, kolaboruoji iš meilės Lietuvai. Pavyzdžiui, Mindaugas – niekšas, bet viskas, ką jis daro, dėl Lietuvos.

Toks įvaizdis, manau, daug kam posovietinėje tikrovėje labai padėjo apie save galvoti, kad jie nėra sovietikai, kad jiems vis tiek Lietuva brangi. Tad Just. Marcinkevičius žmonėms, gyvenusiems sovietinėje tikrovėje, tarsi tiltas, dėl kurio nereikėjo keistis, peržiūrėti savo pozicijų ir nuostatų. Todėl dabar Just. Marcinkevičiaus kvestionavimas, mėginimas į jį pažiūrėti kritiškai, pažiūrėti, kokius stereotipus formuoja jo poezija, žmonėms labai nepatinka, nes jiems atrodo, kad analizuojamos jų pačių nuostatos, tarsi kvestionuojama jų pačių asmenybė.

Man visiškai nerūpi kvestionuoti žmonių asmenybės – man įdomu, kaip totalitarinis režimas, pasitelkęs intelektualus, talentus, sugebėjo prijaukinti žmones įvairiais nacionaliniais simboliais, įvairiomis meilės gamtai, tėviškei, žemei metaforomis, sentimentalistine stilistika, kad jie nesipriešintų, kad būtų produktyvūs tarybiniai piliečiai. Just. Marcinkevičius čia yra raktinė figūra, bet dėl to jo kvestionavimas žmonėms labai skaudus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...