captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. V. Tūras: pavargęs nuo ėjimo jautiesi taip, lyg Dievas žiūri į tave ir džiaugiasi

„Aš kartais sapnuodavau, kad einu. Tas ėjimas sapne kartais būdavo realesnis už tikrąjį ėjimą dieną. Taip ir susipainiojo tos realybės – sapno ir tikrovės“, – pasakoja Jokūbas Vilius Tūras, leidęsis į 4,5 tūkst. km kelionę pėsčiomis ir įamžinęs ją juostoje pavadinimu „Sapnuoju, kad einu“.  
J. V. Tūras. Levo Žiriakovo nuotr.
J. V. Tūras. Levo Žiriakovo nuotr.

„Aš kartais sapnuodavau, kad einu. Tas ėjimas sapne kartais būdavo realesnis už tikrąjį ėjimą dieną. Taip ir susipainiojo tos realybės – sapno ir tikrovės“, – pasakoja Jokūbas Vilius Tūras, leidęsis į 4,5 tūkst. km kelionę pėsčiomis ir įamžinęs ją juostoje pavadinimu „Sapnuoju, kad einu“.

Ką išgyvena XXI amžiaus piligrimas, keliaudamas tarsi viduramžiais – pėsčiomis, žingsnis po žingsnio, tik su kuprine ant pečių? Apie kelią per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, Prancūziją į Ispaniją ir kelią per gyvenimą su režisieriumi J. V. Tūru kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Šįryt geriame karštą kavą su pienu ir šokoladu. Ar tuos pusę metų patyrėte tokių konfortabilių akimirkų?

Na, neišeis sumeluoti. Aš ėjau su Lietuvos kunigų lydraščiu, kuris paliudydavo, kad aš ne koks benamis, ieškantis maisto, kad mano siekiai ir tikslai yra kilnūs. Mane priimdavo kunigai arba parapijiečiai nuvesdavo į šeimas. Taigi man duodavo kavos (juokiasi).

Sakote, turėjote lydraščius, kad žmonės nepagalvotų, jog esate benamis. Galbūt ir išvaizda buvo panaši? Buvote su barzda?

Šiaip barzdą nešioju. Bet paprastai nebūnu toks, į kokį pavirtau po trijų, keturių, penkių ar šešių mėnesių. Vidury kelio barzdą aš nusiskutau, tiksliau, gerokai patrumpinau, nes jau nebegalėjau valgyti.

O žiemą barzda man pravertė einant per Lenkiją, daugiau nei mėnesį, per tuos šalčius. Žemiausia temperatūra buvo ir -27 °C. Tai barzda šiek tiek apsaugojo mane nuo žvarbaus oro.

Ką dar atradote, kas kelyje Jums dar padėjo?

Na, mes čia taip linksmai kalbame, bet barzda iš tikrųjų apsaugo, gal net vyrui tam ji ir buvo skirta. Einant apsaugo lazdos. Aš iš Vilniaus išėjau sausio 5 d. su vienais batais. Pirmą dieną kelyje man labai ištino kojos. Turėjau keisti batus, kurie ne taip slydo.

Slidu eiti šalia automobilių plikledžiu, pavojinga. Jokių šaligatvių ar miško takelių nebuvo, Lenkijos keliais turėjau eiti greta automobilių. Tai buvo tikrai pavojinga. Turėjau šokinėti į kelkraščius, į sniego pusnis iki juosmens, kad nepartrenktų iš priekio atvažiuojančios mašinos ir automobiliai, lenkiantys iš nugaros. Reikėjo būti labai dėmesingam, atidžiam ir tai labai alindavo.

Klausant Jūsų kyla mintis, kad ryžtis visam tam turėjo būti labai stipri vidinė motyvacija. Kas Jus vedė į priekį?

Tų motyvacijų buvo ne viena ir ne dvi, o visas kompleksas. Aš įsivaizdavau save šiek tiek romantiškai, galvodamas, kad štai, jeigu aš gyvenčiau viduramžiais, XV amžiuje ir labai norėčiau kur nors nukeliauti, neturėčiau kitos galimybės, kaip tik išeiti ir eiti. Nes nebūtų nei automobilių, nei lėktuvų.

2012 m., kada aš išėjau, buvo šventieji metai, jubiliejiniai. Tai tokie metai, kai būna Jokūbinės, šv. Jokūbo diena – liepos 25-oji, sekmadienis. Taip būna kas 5, 6, 5 ir 11 metų. Kiti tokie metai būtų 2021-aisiais. Aš pamaniau, kad planuoti kelionę po 11 metų – per daug rizikinga laukti, reikia eiti. Žodžiu, tai buvo ne pagrindinė priežastis keliauti, bet tuo metu Santjago de Komposteloje vyksta didelė šventė. Šv. Jokūbas yra ispanų globėjas. Jis buvo tas apaštalas, kuris Iberijos pusiasalyje skleidė krikščionybę, Jėzaus idėjas.

Kitos priežastys, dėl kurių aš išėjau... Jų tikrai daug. Pirma kelionė buvo pasitikrinimas, ką aš dar sugebu po ilgo savęs griovimo, nes aš išėjau į 2007 m. kelionę po ramaus gyvenimo, kai iki 2004 m. aš labai stipriai save grioviau. Buvo toks savidestrukcijos, didelės nevilties periodas. Lyg Dievas būtų mane perspėjęs, kad, jei aš tęsiu, aš numirsiu. Ir aš sustojau. Aš suradau savyje jėgų. Įvyko stebuklas, kad aš patikėjau, jog man gyventi yra svarbiau negu pranykti. Žodžiu, po 3 metų aš išsiruošiau į pirmąją kelionę 2007 m. pasitikrinti, vedamas tos minties, klausimo, ar aš dar galiu, sugebu ką nors.

Po metų mane susirado mergina ir paklausė, ar aš negalėčiau jos lydėti šiuo keliu. Mes susipažinom ir susitarėm kartu keliauti. Ji tapo mano žmona, kas labai džiugu. Nes visi žino, kad kelyje pasitikrinti žmogų – geriausias būdas. Mes dabar esame puiki šeima, turime dvi dukreles.

Į trečią kelionę aš išsiruošiau būtent po to, kai jau su žmona buvome keliavę. Ji, žinodama, kur aš einu, po gimdymo praėjus dviem mėnesiams, sutiko mane išleisti. Aš tikrai nebūčiau ėjęs be jos sutikimo. Bet su jos leidimu ir palaiminimu, o sykiu ir visos šeimos, aš išėjau į šitą trečią – didžiąją kelionę.

Išsiruošiau, vedamas siekio nufilmuoti šią kelionę, ją užfiksuoti. Nors iš pradžių aš nemaniau, kad įmanoma taip ilgai filmuoti einant. Svarbus kiekvienas gramas, kurį neši tokį ilgą laiką. Bet galiausiai aš pasiėmiau ir kamerą, ir visą reikalingą įrangą.

Filmą pavadinote „Sapnuoju, kad einu“. Koks tai buvo sapnas, tas pusmetis?

Pedro Calderónas yra parašęs vieną garsiausių savo pjesių „Gyvenimas – tai sapnas“. Gal šita frazė skamba banaliai. Bet kartais, gyvendamas čia, mieste, nesupranti, ar čia realybė, ar sapnas.

O šita kelionė... Aš jau pirmose dviejose kelionėse supratau, kad tai yra galimybė pagyventi lyg ir paraleliniame pasaulyje. Tai yra ta dovana, kurią man suteikė žmona. Tai yra neįkainojama. Man trūksta žodžių tai nusakyti.

Filmo pavadinimo „Sapnuoju, kad einu“ pirminė reikšmė – tai kai nuovargis ir ėjimas susilieja. Aš kartais sapnuodavau, kad einu. Tas ėjimas sapne kartais būdavo realesnis už tikrąjį ėjimą dieną. Taip ir susipainiojo tos realybės – sapno ir tikrovės.

Įdomų atradau dalyką – gyveni mieste ir kartais apima toks beprasmybės jausmas. Nors, atrodo, tiek daug nuveiki dieną, bet nejauti kažkokio pasitenkinimo. Toks jausmas, kad diena praėjo pro šalį. Nors ir montavai kažką, kažkur lakstei, stengeisi... O ten, atrodo, nieko nedarai, tik eini (na, dar pasišneki su šeima, piligrimais, jaunimu, vaikais), bet vakare tas nuovargis toks palaimingas, jautiesi lyg būtum nuveikęs ką nors labai svarbaus. Labai keistas, gal apgaulingas, iliuzinis jausmas, bet jis yra malonus. Ir toks nesumeluotas. Jautiesi lyg Dievas žiūri į tave ir džiaugiasi. Tikrai malonu. Tas ėjimas tuo metu ir yra darbas.

Neseniai teko skaityti vieno psichologo įžvalgą, kad pavargus, jaučiant nuovargį, mumyse prisikelia išgyvenimai, kurie buvo nuslopinti, užmiršti. Ar Jūs patyrėte ką nors panašaus?

Visiškai su tuo sutinku. Ir dar papildyčiau, kad pavargęs žmogus yra tikresnis. Gyvenant tokiu ritmu, tokiame laike, kokiame dabar gyvename, tokiose politinėse, socialinėse situacijose žmogus nenorom gali pasirodyti agresyvesnis nei iš tikrųjų yra. Pavargęs žmogus yra ramesnis, natūralesnis, sukalbamesnis.

Agresija nueina į kitą planą. Ir tolerancija atsiranda grynai dėl to, kad tu nebeturi jėgų. Pyktis užgęsta, nes nėra jėgų pykti. Gal dėl to kitos mintys ateina į galvą. Jei tu dar nekrenti iš nuovargio miegoti, tada ir pokalbis krypsta šiek tiek kita linkme. Kai sėdi du pavargę žmonės tai ir tylėti yra malonu, bet jeigu kalbi, tai tik tai, kas yra svarbiausia.

Kokie per šią kelionę buvo Jūsų atradimai apie save, mūsų būtį, tai, kas svarbiausia?

Atradimai tokie, kad priklausomai nuo pasirinkto kelionės tikslo, trukmės, žmogus gali save pakeisti. Bet kuri kelionė žmogų pakeičia. Daugiau ar mažiau, bet pakeičia. Visiškai pakeisti žmogaus neįmanoma.

Žmogus, net jei nenorom, besiruošdamas kelionei gyvena su tam tikromis mintimis. Kur nors nuvykęs, jis irgi gyvena su tomis mintimis. Ir, aišku, tas laikas, kaip ir visas žmogaus laikas, kaip  bet kuri trukmė, daro įtaką žmogaus mintims.

Todėl mano pasirinkimas keliauti būtent tokiu maršrutu buvo susijęs su tuo noru einant šia, švaresne upe, šiek tiek apsivalyti. Savaime suprantama, kad keliaujant per Tadžmahalą, keliaujant per kitas žemes, per kitas geografines platumas, sutiksi ir kitokius žmones ir tavo tikslas tikrai apibrėžia ir sutiktų žmonių profesijas, ir tai, apie ką kalbėsi. Po ilgų svarstymų aš supratau, kad tokioje mano gyvenimo situacijoje tai yra optimaliausias variantas. Kad kelyje, pasišnekėjęs su sutiktais žmonėmis, aš kažką sužinosiu ir apsiraminsiu.

Viena iš priežasčių, kodėl aš išėjau, buvo ta, kad mane labai stipriai apėmė nerimas dėl to, kas vyksta aplink. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Aš tiesiog išsigandau dėl žmonių ateities. Kur dingo žmogiškumas, meilė, užuojauta? Žodžiu, aš išėjau vedamas tokios lyg ir tyrėjo misijos.

Aš pasirinkau eiti aplinkui, o ne tiesesne trajektorija – iš Lietuvos, per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, į Ispaniją. Aš norėjau aplankyt daugiau šalių. Dėl to mano kely po Lenkijos dar atsirado  ir Vokietija, Čekija, Šveicarija.

Jūs klausėt, kokie mano kelionės atradimai. Aš apsiraminau. Kelyje aš bendravau ne tik su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, bendravau ir su miestiečiais, kaimiečiais. Galiu pasakyti, kad žmonės tiki. Aš kalbu ne apie religiją, bet ir apie tai, kad žmonių tikėjimas nesugriuvęs. Jie tiki gėriu, tiki meile. Nėra viskas prarasta, kaip man atrodė prieš išeinant.

Be to, kad kalbėjausi su tais žmonėmis, aš dar dariau su jais interviu. Yra nufilmuota 70 interviu. Eidamas dar Lietuvoje ir Lenkijoje, pakeliui aš galvojau, ko man jų paklausti. Ir aš sugalvojau, kad tokioje kelionėje būtų visai ne pro šalį paklausti, kas tiems žmonėms yra amžinosios vertybės. Ką Jūs pasakytumėte savo vaikams, jeigu jaustumėte, kad Jums artėja paskutinioji? Tokį lyg ir paskutinį testamentą. Kai kuriuos žmones tai išgąsdindavo, kai kurie užsiblokuodavo, bet šiaip ar taip – pasišnekėdavome. Žmonės susimąstydavo, pagalvodavo. Tai buvo jiems ir man labai svarbu.

Yra internete tos amžinosios klasikinės vertybės, dorybės, kurių laikymasis veda žmogų link harmoningos būties. Aš turėjau tas vertybes išsivertęs visomis kalbomis. Po to, kai pakalbėdavome angliškai, aš jiems parodydavau (tai, aišku, stengdavausi daryti kuo taktiškiau, mandagiau, su susidomėjimu) ir jie susidomėdavo. Ir vienuoliai primiršę būdavo...

Niekas, kaip bebūtų keista, tarp amžinųjų vertybių nepaminėjo ištikimybės. Iš tikrųjų tai yra sudėtinga. Žmonės kai kada jausdavosi nepatogiai, kad jie negali pasakyti tų vertybių. Aš ir pats turbūt negalėčiau. Todėl tai būdavo toks provokacinis bandymas priversti žmones susimąstyti.

O kokias vertybes paminėjo kone visi?

Visi paminėjo meilę. Tai yra tas pagrindas, iš kurio viskas išeina. Kiti minėjo nuolankumą. Nors šiais laikais mažai kas supranta, kas yra nuolankumas. Arba nuolankumą klaidingai suvokia kaip neveiksnumą. Tai yra klaidingas požiūris. Reiktų surasti formuluotę ir pateikti, kas yra nuolankumas ir  kodėl jis reikalingas. Ne vienas žmogus gyvena ir jei jis daužysis į krūtinę, sakydamas „Aš pats geriausias“, tai tiesiog bus chaosas. Todėl suprasti, išgirsti vienas kitą, ne tik klausytis, bet ir girdėti – tai yra svarbiausia.

Kitas klausimas, kurį užduodavau, buvo apie puikybę. Klausdavau, kaip jie galėtų apibūdinti puikybę. Nes anglų kalboje žodis „pride“ (liet. puikybė) gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą reikšmę. Tu gali didžiuotis, bet gali ir puikuotis – tai skirtingos sąvokos. Konkurencingumas lyg ir veda į progresą, bet tarp tikslo siekimo ir to, kaip žmogus elgiasi po to, pasiekęs tikslą, yra smulki, trapi riba. Ar jis nepradeda kitų engti, išnaudoti? Šiais laikais kažko pasiekęs žmogus pradeda kitus išnaudot kone iki vergovinių santykių. Taigi, aš manau, turėtų būti apibrėžta, kas yra puikybė, kas yra nuolankumas, kad žmonės suvoktų kaip nedera elgtis. Jeigu tu taip elgsies, tu po kažkiek laiko nebūsi laimingas.

Taip, kaip 10 Dievo įsakymų. Žmonėms, kurie netiki Dievą, visų pirma jų reikia dėl to, kad tai yra prevencinė programa, dėsniai, susiję su žmogaus harmoninga būtimi viso gyvenimo eigoje (o ne todėl, kad tai yra Dievo įsakymai). Tai nuo seniausių laikų patikrintos psichologinės nuostatos, taisyklės. Kaip ir eismo taisyklės – jeigu jų laikysies, tu nesudaužysi mašinos, neatsitrenksi į kitą automobilį, gali važinėti negadindamas kitiems gyvenimo. Taip pat ir su Dievo įsakymais. Kai kurie žmonės jų nesilaiko, nes tai yra Dievo įsakymai. Jie nesuvokia, kad tai yra taisyklės, nuostatos, paprasčiausiai susijusios su jų sveiku, laimingu gyvenimu. Tik jų laikantis žmogus gali būti laimingas ir svarbiausia, kad aplink jį esantys žmonės irgi gali būti laimingi.

Iš esmės visos problemos kyla iš puikybės. Iš puikybės žmogus nesilaiko dėsnių. Net nesuvokdamas nesąmoningai kenkia sau ir kitiems. Alkoholizmas, visokios kitos priklausomybės, išdavystės... Taip didaktiškai šneku, bet taip yra. Tada žmogus darosi pagiežingas, pavydus. Iš to pavydo pradeda kenkti ne tik sau, bet ir kitiems.

Klausantis Jūsų atrodo, kad Jūs tai esate pats labai giliai išgyvenęs, savo kailiu.

Taip ir yra. Ta mano praeitis... Aš labai daug mąsčiau žalodamas save. Kai sakau „žalodamas“, turiu galvoje alkoholį, kurį vartojau dideliais kiekiais. Po tėvo mirties aš galvojau, kad vartodamas alkoholį iškeliausiu į kitą pasaulį. Nes tėvas man buvo labai svarbus.

Tėvas staiga numirė. Po 5 metų pertraukos jis iš nevilties užgėrė ir mirė. Man tai buvo labai didelis smūgis. Aš pats pradėjau gerti dar labiau. Tai buvo visa virtinė nesėkmių, nelaimių mūsų šeimoje. Jas aš tik papildžiau savo elgesiu tuo apsunkindamas mamos dalią.

Ši kelionė buvo ir atgailos, ir savianalizės, ir atleidimo sau ir kitiems, susitaikymo kelionė. Sunkiausia yra vis tik atleisti sau. Nes nuo savo praeities nepabėgsi. To, ką tu prisimeni, negali ištrinti iš atminties. Tada atleisti yra sunku – neužmirši, ką esi padaręs kitiems, ką esi padaręs sau.

Ateina tas momentas, kai žmogus galvoja, ką jis padarė gero ir ką blogo, kiek jis mylėjo, ar galėjo daugiau. Tada jis pats dega arba nedega, daugiau ar mažiau pats save svilina.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...