captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierė U. Ottinger kurdama dokumentiką nebijo fantazuoti

„Mes neturime vengti mūsų fantazijų – jos veikia mus ir mūsų realybės suvokimą“, – sako Vilniuje viešėjusi režisierė Ulrike Ottinger, kurios dokumentinį filmą „Po sniegu“ neseniai rodė tarptautinis kino festivalis „Skanorama“.
Kadras iš filmo „Po sniegu“,  scanorama.lt nuotr.
Kadras iš filmo „Po sniegu“, scanorama.lt nuotr.

„Mes neturime vengti mūsų fantazijų – jos veikia mus ir mūsų realybės suvokimą“, – sako Vilniuje viešėjusi režisierė Ulrike Ottinger, kurios dokumentinį filmą „Po sniegu“ neseniai rodė tarptautinis kino festivalis „Skanorama“.

Etnografinė juosta mus nukelia į Japonijos kalnus, kur atšiauriose sąlygose žmonės švenčia šventes, vaidina teatre, o aplinkui beveik jaučiamos mitinės dvasios.

Apie filmą bei realybės ir fantazijos santykį su režisiere kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.

Jūs studijavote dailę ir fotografiją, vėliau – etnologiją, religiją ir meno istoriją. Ką Jūsų gyvenime reiškia kinas?

Taip, aš pradėjau savo veiklą kaip vaizduojamojo meno atstovė grafiko Johno Friedlando ateljė. Mokiausi graviūros, tapiau. Man buvo įdomu dirbti su jaunais prancūzais, ispanais, kurti taip vadinamą „naująją dailę“, naująjį figūratyvumą. Kartu universitete studijavau etnologiją, kuri mane visada labai domino. Skaičiau garsiausių etnologų kūrinius. Mano kelio pasirinkimą nusvėrė noras sujungti mokslinę ir meninę veiklą į vieną. Meninėmis priemonėmis kalbėti apie pasaulį. Tai buvo dalykas, kuris mane žavėjo.

Pakalbėkime apie tas menines priemones. Koks, Jūsų nuomone, yra ryšys tarp realybės ir meninės idėjos?

Tai yra įdomus klausimas, kuris mane taip pat labai domina. Nes mūsų gyvenime realybė yra pagrindas, tačiau labai svarbu, kaip mes tą realybę matome, pastebime, kaip suvokiame. Daug filmų aš sukūriau Azijoje. Pavyzdžiui, filmą apie Mongolijos klajoklius, kurie klajoja ištisus metus. Tačiau ir šie žmonės turi įvairiausių fantazijų, jie yra puikūs istorijų pasakotojai. Mes neturime vengti mūsų fantazijų – jos veikia mus ir mūsų realybės suvokimą.

Šį klausimą ypač įdomiai matau atskleidžiamą kine. Kai filmuojame realų paveikslą ir tuo pačiu bandome sukurti kažką kita. Net ir į mongolų klajoklių kultūrą galima turėti savitą požiūrį. Mus veikia tekstai, menas, galima labai tankų kilimą iš visų tų elementų nuausti. Taip kuriamas filmo pasaulis. Šiandien vyksta įdomūs dalykai.

Dažnai jaučiu, kad žiniasklaidoje pasirodo per mažai iš tikrųjų gerų pasakojimų apie kitas šalis, apie sociologinius tyrinėjimus. Todėl menininkai tarsi bando perimti šį vaidmenį. Didelė komercializacija vyksta taip pat ir medijose. Transliuotojai turi per mažai analitinių laidų.

Lietuvoje matėme Jūsų filmą „Po sniegu“. Prieš filmą sakėte, jog tai greičiausiai, vos per keturias savaites nufilmuotas Jūsų filmas. Papasakokite, kaip jis buvo kuriamas? Ar tai buvo tikri Japonijos kaimai, jų kasdienybė, ar tai yra suvaidintos istorijos?

Viskas vyksta sniego šalyje. Tai vietovė Japonijoje, taip pavadinta dėl atšiaurių oro sąlygų. Kai didžiulis sniego sluoksnis laikosi nuo gruodžio iki birželio. Taip pat čia, mažuose kalnų laukeliuose auginami geriausi Japonijoje ryžiai.

Sniego šalies žmonės gyvena labai sunkiomis sąlygomis ir turi jas įveikti. Turi būti išradingi ir susikurti prasmingą ir įdomų savo gyvenimą. Tai mane žavi. Maža to, jie turi Kabuki teatrą, kuriame visi ir vaidina. Aš atvykau prieš Naujuosius metus, kai dvi savaites vyksta įvairiausi ritualai: blogųjų dvasių varymas, visų negerų dalykų deginimas. Visi žmonės dalyvauja ir sukuria sau puikią pramogą.

Aš norėjau su jais dirbti, norėjau parodyti jų kasdienybę. Pavyzdžiui, kaip 75-erių metų moteris stovi ant savo namo stogo ir meta žemėn didžiausius sniego gniužulus. Tai parodyta filme. Ji tai daro kasryt. Filmavau keturias savaites, nuo ryto iki nakties.

Tuo pat metu yra du Kabuki aktoriai. Ir su jais teatro priemonėmis aš pasakoju seną istoriją apie lapę, kuri virsta gražia moterimi. Tai tipiška japonų pasaka, kai gyvūnai virsta žmonėmis. Šias dvi linijas aš kuriu lygiagrečiai.

Du mitiniai personažai, mergina ir vaikinas, keliauja per šalį, kur daug sniego. Tai stiprina tikėjimus ir sukelia baimes. Tai fantazijų, mitinio pasaulio ir realybės paralelė. Be abejonės, tai nėra grynasis dokumentinis kinas. Jame yra ir vaidybinių ir dokumentinių elementų.

Dabar norėčiau paklausti apie Lietuvą, į kurią atvykote pirmą kartą. Gal galėtumėte papasakoti, kokį įspūdį susidarėte?

Vilnius yra nuostabus miestas. Aš tai žinojau ir anksčiau. Mačiau nuotraukas, skaičiau istoriją, bet kai eini per miestą, viskas tarsi atgyja. Aš domiuosi architektūra. Eini ir matai istorijos sluoksnius – nuo viduramžių iki šių dienų. Gotika, nuostabus barokas, stalinistinis stilius... Tik nemačiau Vilniuje žydų dalies. Naujieji namai panašūs visoje Europoje. Ir mes tokių turime.

Ar yra žmonių, kurie dokumentuoja, fiksuoja miestą? Nes ilgainiui gali būti per vėlu. Aišku, miestai modernėja natūraliai. Tačiau tos žavios medinės galerijos, kuriose galima pasėdėti lauke tarp gėlių, jas reikia palikti, net ir renovuojant namus. Aš daug keliauju ir, kai einu per miestus, lyginu juos. Tada atsiveria tikroji vertė.

Ulrike Ottinger sukūrusi filmus apie Taigą, Mongoliją, Kiniją. Jaunystėje nemažai eksperimentavo. Pasaulyje plačiai žinomas jos filmas „Madam X“. Praėjusiais metais Tarptautiniame Berlyno festivalyje režisierė už viso gyvenimo kūrybą buvo apdovanota „Auksiniu lokiu“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...