captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Treigys: fotografija yra tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti

„Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Tai tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti“, – teigia žymus fotomenininkas Remigijus Treigys. Menininkas prisipažįsta nesantis iš tų, kurie fotografuoja daug. Prieš darant nuotrauką jam svarbu sulaukti reikiamo momento, pajusti ryšį su fotografuojamu objektu. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Tai tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti“, – teigia žymus fotomenininkas Remigijus Treigys. Menininkas prisipažįsta nesantis iš tų, kurie fotografuoja daug. Prieš darant nuotrauką jam svarbu sulaukti reikiamo momento, pajusti ryšį su fotografuojamu objektu. „Tiesiog matai, kad štai tas objektas gali būti fotografuojamas. Bet kažkoks vidinis jausmas sako, kad dar ne, dar ne tas momentas. Paskui supranti, kad jau ta diena atėjo, kada galima kažką padaryti“, – pasakoja menininkas. 

Praėjusią savaitę „Prospekto“ galerijoje Vilniuje atidarytoje parodoje „Uždaryta“ fotomenininkas po 11 metų pertraukos eksponuoja ir naujausius savo darbus, ir anksčiau sukurtų ciklų nuotraukas, kuriuose matomi uždari Vilniaus kiemai, Venecijos fragmentai, žmogaus daiktai ir keli miniatiūriniai aktai.

Prieš parodos atidarymą „Prospekto“ galerijoje su fotomenininku R. Treigiu kalbėjosi Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė. 

Jūsų paroda vadinasi „Uždaryta“. Ką gi šį kartą uždarėte? Kaip Jūs pats pakomentuotumėt tokią koncepciją?

Mano darbuose daug kur yra pavadinimai „Uždarytas kiemas“, „Uždengta figūra“. Ir patys fragmentai yra tarsi uždaryti. „Prospekto“ galerija yra taip pat tarytum trys uždaryti kiemai.

O kartu tai autoironijos momentas. Nes jau pastebėjau, kad atsiranda ciklo uždarumai ir pasikartojimai.

Bet tai nereiškia, kad Jūs uždarote kokį nors savo kūrybos laikotarpį?

Aš apie tai galvojau. Galbūt ir uždarau kažką ir pradedu naujai daryti. Šiai parodai darbai nebuvo specialiai kurti, rodau ir senesnių nuotraukų. Man įdomu, kaip dabartiniai kalbasi su ankstesniais mano darbais, padarytais prieš dešimt ar dvidešimt metų.

Ko gero, uždarymo metafora apskritai tinka fotografijai, kuri sustabdo laiką, užfiksuoja konkretų momentą. Dar sekundė ir jau bus kitas laikas. Ir tie palyginimai... Jūs sakote, jog norėjote palyginti, kaip senesni darbai gula prie tų naujesnių. Ir koks tas palyginimas?

Galvočiau, kad mano fotografijoje laikas nėra kažkokia sustabdyta akimirka.

Labai universalus?

Taip. Laikas galėjo būti vakar, gali būti šiandien arba galbūt net bus rytoj. O tas  dabartinių darbų kalbėjimasis su senesniais   įdomus man pačiam. Čia galbūt reikia laiko, šiandien negaliu atsakyti, kaip jie kalbasi. Reikia laiko kažką įvertinti. Turi praeiti mėnuo, du,  gal net metai, kad suprastum, kas čia išėjo.

Jei manęs kas nors paklaustų, kokia nuotrauka pirmiausia asocijuojasi su R. Treigiu,  aš prisiminčiau seną Jūsų nuotrauką „Stotis“. Vieniša stotis, mažas geležinkelis šalia, lyg ir šviesa kažkur į tolį – nuolatinio laukimo, neišsipildžiusių svajonių, nostalgijos jausmas. Kaip Jūs randate kadrą? Atskleiskit savo dirbtuvių paslaptį. Kaip vyksta procesas?

Procesas vyksta labai lėtai. Galiu metus, galiu trejus tą patį objektą fotografuoti, kol neįvyksta tas, kaip aš sakau, susikalbėjimas su objektu.

Tai Jūs nuolat einate prie to objekto, įvairiu paros laiku?

Taip. Tiesiog matau, kad štai tas objektas gali būti fotografuojamas. Bet kažkoks vidinis jausmas sako, kad dar ne, dar ne tas momentas. Paskui suprantu, kad jau ta diena atėjo, kad galima kažką padaryti. Aš nesu iš tų fotografų, kurie daug fotografuoja. Per metus aš padarau 10–15 fotografijų. Atranka yra griežta.

O kada laikote, kad šis kadras jau yra mano, įvyko susikalbėjimas? Įsivaizduoju, kad to paties objekto turite šimtus kadrų...

Ne, vieną. Aš jo nepaveiksluoju. Aš daug kartų prie jo einu, bet neišsitraukiu fotoaparato ir jo net neturiu.

Tai Jūs tiesiog stebite? Gal papasakokite kokios nors vienos nuotraukos istoriją?

Prie Vilhelmo kanalų, netoli Klaipėdos, buvo toks senas namas. Kai aš pro jį pravažiuodavau, galvodavau, koks gražus fotografijos objektas. Bet vis kažkaip dar ne tai... Ir taip trejus metus laukiau tos dienos, kada būtų galima nufotografuoti. 

O šitoj parodoj yra keletas darbų iš ciklo „ Paskutinė diena Venecijoj“. Buvau Venecijoje ir negalėjau nieko padaryti, net nesinorėjo fotografuoti. Eina laikas, čia jau reikia išvažiuot, rytoj lėktuvas, o aš nieko nepadariau. Ir paskutinę dieną kažkas įvyko. Tada ir išėjo nedidelis ciklas, kurį pavadinau „Paskutinė diena Venecijoje“.  

Čia kaip ir su žmogumi. Vieną žmogų labai greitai įsileidi į savo teritoriją, pajauti susišnekėjimą. O kitą reikia galbūt ir metus, ir ilgiau jaukintis ir kalbėtis. Tas pats ir su tais mano vaizdais. 

Ar Jūsų vaizduotėje kyla idėjos ir tada ieškote vaizdo?

Taip, tai turbūt yra sugalvoti dalykai. Kompozicijos ieškai, tai yra kaip priartėjimas ir nutolimas. Šioje parodoje yra naujausias mano darbas, kuris vadinasi „Mano kabantys“... Pradėjau daryti ciklą – mano pakabinti daiktai: mano marškiniai, mano pagalvė, mano šalikas. Kažkas, kas yra mano, ir kabo.

Galima sakyti, kad tai surežisuotos nuotraukos?

Taip, be abejo, jos ir yra tokios. Net ir peizažai, jei jų reikia laukti du, tris metus, tai jie yra surežisuoti, nes yra surežisuotas apšvietimas, laukiama tam tikros nuotaikos. Aš niekada nefotografuoju kada saulė šviečia. Man riekia ūkanotos dienos, rūko, lietaus.

Tai kodėl Jūs kaip vampyras saulės bijote?

Aš saulės nebijau. Aš ja labai džiaugiuosi ir jos pasiilgstu. Bet kai visi objektai apšviesti, tai tada viskas matosi. Rūkas slepia nereikalingus dalykus.

Taip turbūt atsiranda ir laiko paslaptis?

Taip. Neaiškus laikas, neaišku, kokia tai vieta. Tarkim, kaip ir kalbėjau, Venecija. Tai nėra kokia nors konkreti Venecijos vieta. Man yra svarbiau būsena, emocija.

Bet dar kalbant apie tą laiką... Visada galvodavau, kodėl gi Jūs sendinat tas nuotraukas? Žiūrint net į šitą darbą „Kabantys“, kyla įspūdis, jog tą pagalvę galėjo pakabinti žmogus, kuris gyveno prieš 50, 100 metų arba vakar. Nuotrauka atrodo kaip ištraukta iš senelio fotoalbumo. Apskritai, visos Jūsų nuotraukos yra tokios.

Taip, bet aš nesutikčiau su tuo, kad jas sendinu. Tai yra šiuolaikinė fotografija ir aš tikrai nesistengiu jų pasendinti. Nežinau, kodėl taip atrodo.

Todėl, kad nėra švaraus kadro, grynos linijos, netgi apibraižyta atrodo. Tam tikra estetika sendinto, mistiško, paslaptingo.

Taip yra galbūt dėl to, kad laiko nebuvimas ir verčia taip mąstyti. Kaip Jūs sakot, kad galbūt prieš 100 metų tai galėjo būti. Bet tai gali būti ir po 100 metų, ta pati situacija. Tokia situacija gali būti ir dabar. Tarkim, Sutkaus ar Kunčiaus fotografijoje laikas yra labai aiškus. Kvėpuoja, atrodo, net oras tuo laiku. Net žmogaus veidas, antropologija yra visiškai kita.

O kodėl tame laike nėra žmogaus? Na, yra keletas fotografijų – aktas, veidas veidrodžių atspindžiuose, bet...

Žmogus šitoje fotografijoje yra.

Jis kažkur šalia.

Jis yra šalia, visiškai šalia, Jūs teisingai pastebėjote. Galbūt trūksta tik akimirkos, ir jis gali įeiti į tą kadrą. Tai yra mano gyvenimo fragmentai, jei galima taip pavadinti. Daug kur aš palieku vertikalią liniją, arba dešinėj pusėj, arba kairėj – tarytum galima užlįsti žiūrovui, užkišti ten galvą... Ten galbūt visiškai spalvotas, žalias gyvenimas vyksta.

Tęsdama mintį, kodėl nėra Jūsų nuotraukose žmonių, pagalvojau, kad žmogus visgi yra susijęs su konkrečiu laiku, nebent jis būtų nuogas.

Na, taip, bet žmogus čia yra jaučiamas. Žmonių veikla, žmonės parodomi per jų sukurtus daiktus, per...

Per paklodę, ant kurios kažkas ką tik gulėjo?

Taip, per tai, kas toje vietoje buvo. Pakalbėkime apie stotis. Kai įeini, esi visiškai vienas. Staiga atsiranda masė žmonių, šurmulys. Tas šurmulys staiga vėl dingsta. Jis vėl kažkur užėjo už kadro, įsėdo į traukinį, išvažiavo. Ir vėl stotis tuščia.

Na, o miestai... Jūs fotografuojate ir Klaipėdą, ir Vilnių, nemažai važinėjate ir į kitus miestus. Sakykit, kokie miestai Jums patinka? Nes įdomu, kad Venecijoje Jūs tik paskutinę dieną suradote tas ypatingas vietas, tas būsenas, kurias galėjote nufotografuoti. Reiškia, tie miestai turi savo veidus, kurie Jums arba patinka, arba ne?

Gal man daugiau patinka ne miestai, bet kažkokie laukai. Sakau, važiuoju į laukus, į kokias pievas...

Kiekvienas miestas turi savo būseną. Kaip su juo susišneki, kaip jis mane įsileidžia. Miestas – ne vien tik namai. Norint pajausti miestą, aišku, reikia eiti ir į vidų, bendrauti su žmonėmis.

Aš esu padaręs ciklą „Miestas iš atminties. Vilnius“. Visąlaik atvažiuoji į Vilnių iš Klaipėdos ir viskas bėgte: su kažkuo susitinki, bendrauji... Vakare išvažiuoji ir galvoji, lieka miesto kvapai, garsai, išgirsti fragmentai. Miestas lieka atminty, iš atminties.

Kai atvažiuodavau, vis padarydavau pritemdyto miesto fragmentų. Bet aš nefotografavau „atvirukinių“ vietų, nefotografavau Gedimino kalno, bažnyčių, prezidentūros. Buvo tam tikroje nuošalėje, užriby.

Tai bandymas perteikti atmintį  iš atminties. Nes atmintis išdyla, staiga kažkada iškyla į paviršių koks nors vaizdas, kartais užtenka tik užuominos ir prisimeni.

Jūs sakėt, nefotografavote Gedimino pilies. Bet kai mes su Jumis kalbėjomės Klaipėdoje, tai sakėt: „Jeigu jau vilniečiai nuolat nelipa į Gedimino pilį, tai klaipėdiečiui nėra ko eiti kiekvienąkart prie jūros“. Tai aš noriu paklausti, kas Jums yra jūra?

Man patinka jūra. Aš tikrai labai mėgstu dažnai nueiti prie jos pasivaikščioti. Turiu net tokią tradiciją – Klaipėdoj palei jūrą eiti iki Palangos. Turiu tokių vietų, kurios visiškai laukinės. Man jūra patinka.

O kaip fotografijos objektas?

Ne.

Kas blogai joje?

Ar vilniečiai fotografuoja Gedimino pilį kiekvieną dieną? Na, esu padaręs keletą nuotraukų...

Tai kur Jūsų tos pievos, lankos, kur Jums smagiausia ištrūkti iš miesto? Nors gyvenate labai dėkingame mieste...

Man apskritai Klaipėdos kraštas yra labai įdomus. Važiuojam lig Drevernos, link Šilutės, Rusnės... Ten lygumos, plokštumos pamario – ten yra mano mėgstamos vietos. Apskritai daug įdomių dalykų yra Klaipėdos krašte, kad ir architektūrinių dalykų.

Tai į kokias vietas dabar vaikštote?

Tom pačiom gatvėm vaikštau, nes Klaipėdoje per daug kažkur nenueisi (juokiasi), nes yra viena pagrindinė gatvė. Mano stebėjimo objektai dabar yra, kaip ir sakiau, visokie kabantys dalykai. Domina įėjimai į vidų, į uždaras erdves... Taigi grįžtam prie parodos „Uždaryta“.

Jūs fotografuojate laiką kaip amžiną tėkmę. Aš noriu paklausti apie laikinus dalykus. Visgi fotografija labai sparčiai keičiasi. Atsiranda naujos technologijos, kurios leidžia daryti įvairius eksperimentus. Kaip Jūs žiūrite į tuos pokyčius? Ar Jums įdomūs reiškiniai, kurie atsiranda šiandien fotografijoje? Apskritai, ar Jūs domitės šiuolaikiniais pokyčiais?

Taip, man įdomu, aš nesu visiškai užsidaręs ar uždarytas savo fotografijoj. Skaitmena – puiku, priemonių yra daugybė. Bet svarbu ne technika, o galutinis rezultatas.

Bet ar jūs naudojatės, sakykim, kompiuteriu darydamas nuotraukas? Minėjote, kad fotografuojate juostiniu aparatu. Ir tą šydą, kurį tarsi matome ant nuotraukos, jį taip pat sukuriate ant foto juostos. Šiandien kompiuteriu visa tai turbūt galima padaryti dviem klavišų paspaudimais.

Gal ir galima. Bet vis dėlto juosta turi savo jautrumą. Aš pats fotografuoju ir ryškinu juostas, pats spaudžiu savo darbus. Su juosta galbūt visgi galima jautriau perteikti visokius niuansus. Ir apskritai, man juostos plastika yra artimesnė.

Ar su skaitmeniniu aparatu galite pasiekti tokių pačių rezultatų?

Turbūt, kad ne. Nes aš neturiu tokios tobulos skaitmeninės aparatūros, pagaliau,  ji beprotiškai brangi. Bet, kaip ir sakiau, man vis dėlto įdomus tas juostinis fotoaparatas. Pats procesas man įdomus. Tai yra daugybė niuansų, subtilybių,  yra sluoksniai, kurie priklauso nuo vaizdo suradimo, susikalbėjimo su juo. Paskui juostos parinkimas, jos ryškinimas, spausdinimas, ant kokio popieriaus... Labai svarbu yra formatas. Miniatiūra reikalauja, tarkim, prisitraukimo, žiūrėjimo vienam, o į didelį darbą gali žiūrėti būrys. Galų gale, man svarbi pati ekspozicija. Jeigu ją patalpintum į kitą erdvę, ji vėl kitaip skaitytųsi.

O spalvotos fotografijos nekuriat?

Ne, nedarau spalvotos, nes vis dėlto man juodai balta turi daugiau neišsakyto... Kaip Rytų patarlė sako, įdomu todėl, kad ne iki galo pasakyta. Nesakau, kad aš esu prieš spalvotą fotografiją. Kiti kuo puikiausiai daro tuos dalykus, bet aš nemoku. Su spalva dirbti iš tikrųjų yra sunku. Tie žmonės, kurie daro spalvotą fotografiją, yra dideli meistrai, nes spalvą suvaldyti fotografijoje nėra lengva.

Vis dėlto man įdomu, kodėl Jūs tą šydą uždedate? Kaip Jūs jį vadinate - transcendentiniu šydu? Sakot, kad tai yra nesendinta nuotrauka, bet įspūdis būtent toks.

Čia gal ir yra ta uždaryta paslaptis.

Jūs suniokojat juostelę?

Aš sunaikinu vaizdą, suniokoju juostelę. Aš jau dabar pasikartosiu šimtą penkiasdešimtą kartą – tai yra tarytum vaizdo įgarsinimas. Tai yra garsas, kažkoks traškesys.

Sena plokštelė?

Sena plokštelė gali būti. Tarkim, kai groja ta plokštelė, kai tie garsai atsiranda, labai įdomu klausytis. Be to traškesio būtų pusė kalbos. O dabar yra įgarsinimas. Vienas daugiau „vūūūn“, o kitas „tuk tuk“...

Aš dar esu tokį filmą susukęs, „Kelias“ vadinasi. Toks net ne filmas. Aš jį kartais naudoju kaip parodos garsinį takelį. Filmuojamas kelias, atvažiuoja mašinos, veiksmas vyksta rūke, motociklai pravažiuoja, bet garso nėra. O garsas tik po kelių sekundžių ateina iš paskos: vūūūn – pravažiavo. Ir paskui vėl tyla.

Tas garsas ir vaizdas man yra svarbu. Kas yra paveikslas? Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Jis yra tylos menas, bet aš lyg ir bandau jį įgarsinti.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...