captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. H. Nagys: rašytojui žodis – jo gyvenimo ir likimo dalis

Henrikas Nagys – vienas pačių ryškiausių pokario lietuvių poetų, 1970 m. per literatūros vakarą Toronte, įteikdamas poetui 1969 m. Lietuvių rašytojų draugijos premiją, sakė draugijos pirmininkas kunigas Leonardas Andriekus.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Henrikas Nagys – vienas pačių ryškiausių pokario lietuvių poetų, 1970 m. per literatūros vakarą Toronte, įteikdamas poetui 1969 m. Lietuvių rašytojų draugijos premiją, sakė draugijos  pirmininkas kunigas Leonardas Andriekus.

„Lietuvių rašytojų draugijos tūkstančio dolerių premija teko labai iškiliam poetui Henrikui Nagiui už jo poezijos rinkinį „Broliai balti aitvarai“. Mūsų laureatas H. Nagys yra vienas iš pačių ryškiausių šio pokario lietuvių poetų. Jis pradėjo kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremtyje ir subrendo emigracijoje. Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus kūrybinis poetinis pastatas, yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve ir mirtimi. Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui.

H. Nagio poetinis balsas galingas, savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas. Jo poezijos pobūdis draminis bei traginis, savotiškai primenąs Skandinavijos dailininko Edvardo Muncho tapybines vizijas: kraštutinė klaikuma, pilnutinė vienatvė, širdį plėšanti mėnesienų tuštuma – ką prisišauksi? Žmogaus nėra. O jei ir būtų, jis paniręs į savo sielvartą, į tave tiesia rankas pagalbai. Poeto paguodai lieka tik medžiai, upės, kalnai, erdvių tuštumos, bet ir tai – draminiuose pavidaluose ir paslaptingose formose. Iš čia, aišku, išsiskelia ta prometėjiška kovos ugnis, betgi su neišvengiama nuolanka Dievui ir likimui. Iš čia išplūsta ir tasai žmogaus – brolio motyvas, kuris pradžioje apglėbė tik savo tautą, vėliau – visų epochų nelaiminguosius nuo pat pasaulio sukūrimo iki šios valandos. Visa tai išreikšta grynai poetinėje plotmėje be jokių pašalinių drumzlių.

Pagaliau H. Nagio poezija, ypač ankstyvesnė, plazda nostalgiškais savo žemės išgyvenimais, suvisuotintais ir įderintais į dabarties literatūrinį paveikslą. Tai tokie pagrindiniai elementai mūsų laureato kūryboje, išskleistoje penkiuose poezijos rinkiniuose: „Eilėraščiai“, „Lapkričio naktys“, „Saulės laikrodžiai“, „Mėlynas sniegas“ ir „Broliai balti aitvarai“ – premijuotoji knyga.

Dabar prašau laureatą H. Nagį priimti tūkstančio dolerių čekį, kurį Lietuvių fondas įgaliojo mane jam įteikti“, – kalbėjo L. Andriekus.

***

Dėkodamas už įvertinimą Henrikas Nagys sakė: „Nedaug mums buvo duota rinktis. Visi mes mieliau švęstume savo šventes ir susiburtume tokiomis progomis savoje žemėje ir tarpe savųjų. Tie, kurie rašome, kurie gyvename gimtam žodžiui, jaučiame tai kasdien: kiekvieną kartą, pradėję rašyti, kiekvieną kartą, prakalbėję į jus, kiekvieną kartą, atsivertę lietuvišką knygą. Rašančiam savas žodis nebėra tik parankiausia komunikacijos priemonė, bet jo gyvenimo ir jo likimo dalis.

Subrendo manoji karta karo pragare ir pokario pilkoje ir slegiančioje nežinioje, todėl mūsų žodis dažnai skaudus ir degina kaip žaizda. Nebuvo kaip ir kada vaikščioti saulėje ir juoktis, todėl taip retai lengvas ir žaismingas tas žodis. Nors mokėmės ne tik pas savus, nors vienam kitam retkarčiais atrodėme keisti, nuosavi svetimšaliai, mūsų žodžių vis tos šaknys yra įsikirtusios giliai gimtojon žemėn ir gyvastį geria iš tų pačių gelmių. Esame pašaukimu, kraujo giminyste ir likimo lemtimi tik viena dalelyte gyvos lietuvių literatūros grandies. Jos, tvirtai tikiu, nesutraukys nei nuotoliai, nei laikini laikotarpio sąmyšiai, nei vergijos.

Būčiau laimingas, jei „Broliai balti aitvarai“, viena mano knygų, šį vakarą taip netikėtai išskirta, išliktų vienu slanksteliu toje gyvojoje grandinėje. To kiekvienas rašytojas labiau negu bet kokios premijos tikisi ir trokšta. Todėl, dėkodamas Lietuvių rašytojų draugijai, žiuri, mecenatams ir jums visiems, kurie tebelaukiate lietuviškos knygos, noriu lygiai dėkoti Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui ir pačiam jauniausiam poetui, kuris šiandien išeivijoje arba Lietuvoje rašo savo pirmąją eilėraščio eilutę. Be jų visų, lietuvių rašytojų, nuo pačio pirmojo, išdrįsusio parašyti ant popieriaus savą žodį, iki paskutiniojo, ieškančio savito žodžio, nebūtų nė mano poezijos. Ir tą žodį norėčiau pratęsti kitu eilėraščiu iš „Broliai balti aitvarai“.

Kryžkelė

Kryžkelėj auga platanai. Kelio atgal nėra.
Ūkanoj aidi kareivių žingsniai ir geležis.
Tarp debesų ir lapų alsuoja žemė gera.
Miega koralų saloj nepažįstamoj žemė graži.
Šlama platanai ir plazda paukščiai virš mūsų galvų vakare.

Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit...
Basos kojos ant gruodo ir šimtametė giria.
Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit...
Žvanga metalo žvaigždės virš mūsų galvų vakare.

Auga platanai ant vieškelio – amžių giria.
Broliai paklydo ir seserys verkia prie vartų.
Bąla ant balto debesio Šiaurėj lininė skara –
gėrėme mirusių upių vandenį žalią ir kartų...
Miega toli vandenyno saloj nepažįstamoj žemė gera.

Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit...
Moterys klūpo prie kartuvių – ūžia giria.
Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit...
Žvanga kareivių žingsniai ir žvaigždės tuščiam vakare.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...