captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokykloje nestabdomi patyčių iniciatoriai vėliau turi sunkumų su teisėsauga

Nestabdomas patyčių iniciatorių elgesys gali peraugti į kriminalinius nusikaltimus, skatina agresiją visuomenėje. „Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie aktyviai tyčiojasi iš bendraamžių, vėliau turėjo sunkumų su teisėsauga, nes nekoreguojamas elgesys keičia formas“, – pabrėžia psichologė Ivona Suchodolska.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Nestabdomas patyčių iniciatorių elgesys gali peraugti į kriminalinius nusikaltimus, skatina agresiją visuomenėje. „Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie aktyviai tyčiojasi iš bendraamžių, vėliau turėjo sunkumų su teisėsauga, nes nekoreguojamas elgesys keičia formas“, – pabrėžia psichologė Ivona Suchodolska.

Jei patyčių mokyklose nebeliktų, tai užtikrintų gerą mokinių savijautą, užaugintų laimingą kartą ir sumažintų visuomenės sergamumą psichikos ligomis, teigia norvegų psichologas profesorius Danas Olweus. Tačiau patyčios – mokyklose spręstinų problemų sąrašo viršuje.

Baisiausia – jaustis atstumtam

Labai sunku apibūdinti tą jausmą: kiekviename žingsnyje gali kažko laukti, tikėtis, kad vėl kažkas įvyks, sako nuolatines patyčias mokykloje išgyvenęs Mantas. „Kiekvieną minutę reikia dairytis per petį. Visą laiką būdavau įsitempęs. Žinojau, kad nesvarbu, kokioje pamokoje sėdi, viskas gali pasikeisti labai greitai. Nebūdavo dienos, kai išeidavau nieko nepatyręs. Kai kurie mokiniai tikrai tuo mėgaujasi“, – pasakoja jis.

Mantas prisimena, kad sunkiausia būdavo persirengimo patalpose – ten nėra mokytojų, niekas netikrina ir visi elgiasi, kaip nori. Todėl juose vykdavo patys žiauriausi dalykai – bet kuris galėdavo būti apspjaudytas, sumuštas, rasdavo padegtą kuprinę ar dar kažką. Pamažu, anot Manto, tai tampa įprasta, be to, jei ir pasiskųsi mokytojui ar kažkam kitam, problema liks: „Vis tiek būsi atskirtasis, nurašytasis. Tu niekada netapsi jų dalimi. O tai skaudžiausia.“

Mantas mokyklą baigė prieš kelerius metus ir tik dabar gali ramiau prisiminti išgyventas patyčias. Jis pasakoja, kad viskas prasidėjo 7–8 klasėje, ir, nors patyčios buvo akivaizdžios, mokykloje nebuvo suaugusiojo, į kurį būtų galėjęs kreiptis pagalbos. Namuose taip pat nebuvo lengva. Čia jis patyrė nuolatinę mamos psichologinę, neretai ir fizinę prievartą. Todėl, kaip jis pats sako, paauglystėje jautėsi visai vienas ir ėmė manyti, kad yra viso to vertas.

„Kartais viduryje pamokos galėdavai gauti į dantis, ir mokytojui būdavo visiškai nusispjauti. Sunkiai sekdavosi užmigti, kartais praverkdavau visą naktį. Mama girdėdavo, bet nė karto nepaklausė kodėl. Man šiek tiek pakriko nervai, visą laiką drebėdavo rankos. Dėl to iš manęs taip pat juokdavosi“, – kalba Mantas. O 8 klasėje, prisipažįsta jis, pasiekė dugną: „Jaučiausi labai nelamingas. Patyčios buvo tapusios kasdienybe, nežinojau, kaip kovoti, ir vienu metu buvau labai rimtai pradėjęs galvoti apie savižudybę.“

Patyčių iniciatoriai vėliau turi sunkumų ir su teisėsauga

Tokių kaip Mantas, patyrusių ir patiriančių patyčias, Lietuvoje šimtai ir net tūkstančiai. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimų duomenimis, Lietuva yra viena iš Europos šalių, kur daugiausia vaikų išgyvena patyčias – maždaug iš kas trečio vaiko šiandien bus tyčiojamasi.

„Vaikų linijos“ psichologė Ivona Suchodolska sako, kad vaikai, paskambinę pasikalbėti su linijos darbuotojais, dažniausiai ir išgyvena dėl patyčių. „Trečdalis vaikų tikrai daug, taigi ir darbo dar daug. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse patyčių yra 4–5 proc., bet jie vis dar akcentuoja, kad tai labai rimta problema ir labai rimtai ją sprendžia, nors patyčios ten paplitusios gerokai mažiau nei Lietuvoje“, – pabrėžia I. Suchodolska.

Kai kalbėjomės su mokiniais apie savijautą mokykloje, jie paminėjo per didelius krūvius, spaudimą siekti geriausių rezultatų ar bevertes pamokas. Tačiau patyčios, anot specialistų, – mokyklose spręstinų problemų sąrašo viršuje. Ekspertai teigia, kad patyčios neretai yra visų kitų dažnų problemų mokykloje priežastis. Vaikams sunku susikaupti mokytis ir atlikti užduotis, dėl nepasitikėjimo savimi sudėtinga atrasti mėgstamą veiklą. Nestabdomas patyčių iniciatorių elgesys gali peraugti į kriminalinius nusikaltimus, skatinti agresiją visuomenėje.

Dažniausiai manoma, kad iš patyčių išaugama. Bet į ką išaugama, psichologės teigimu, neaišku. „Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie aktyviai tyčiojasi iš bendraamžių, vėliau turėjo sunkumų su teisėsauga, nes nekoreguojamas elgesys keičia formas. Suaugęs žmogus gal neįspirs kolegai, neapspjaus, bet yra įvairių subtilesnių būdų, kaip žeminti, provokuoti, kenkti – tai vadinama „mobingu“ [psichosocialiniu teroru]. Bet iš esmės tai toks pats netinkamas elgesys“, – aiškina I. Suchodolska.

Būtina kalbėtis su vaiku ir mokykla

Kaip spręsti patyčias, daugelis nežino, o problemą linkę nutylėti ir vaikai, ir tėvai. I. Suchodolska tėvams pataria nuoširdžiai išklausyti vaiką, kad jis jaustų paramą, nebijoti kreiptis į mokyklos administraciją ir reikalauti keisti įsisenėjusią situaciją.

Vis dėlto, psichologės teigimu, dažniausiai tėvai vaikui pasako „duok atgal“ arba „duok taip, kad maža nepasirodytų“. Taip mes vaiką mokome problemas spręsti agresija, smurtu. „Sakydami „nekreipk dėmesio, praeis, nereaguok, apsimesk, kad tau nerūpi“ irgi rodo, kad mes nieko nedarysime. Tarsi ignoruojame pačią problemą“, – pabrėžia ji.

Anot I. Suchodolskos, kartais vaikai nepasakoja tėvams, nes bijo jų staigios reakcijos. „Tėvai išgirs, puls skambinti į mokyklą, nubėgs į klasę, aprėks tuos vaikus (ko irgi nereikėtų daryti), – pastebi ji. – Pirmiausia reikia vaiką išklausyti, leisti išsikalbėti, kad jis papasakotų, kas tyčiojasi, kaip tyčiojasi, kaip dažnai.“

Pokalbis, primena psichologė, leis vaikui pajusti, kad tėtis ar mama girdi jį. O vėliau kartu su vaiku reikia nutarti, ką daryti, t. y. paklausti vaiko: „Ko norėtum, kad aš padaryčiau? Ko tu bijai ir nenori, kad daryčiau?“ Taip kartu su vaiku, o ne jam už nugaros, bus sukurtas planas. I. Suchodolska pabrėžia, kad tėvai, sužinoję apie patyčias, turėtų kreiptis į mokyklą. O jei vaikas bijo, kad vėliau skriaudėjai dar labiau smurtaus, galima kreiptis ir anonimiškai. „Apskritai tėvai gali ateiti į mokyklą, paklausti administracijos, kokiomis priemonėmis šitoje mokykloje stabdomos patyčios. Kartais gali inicijuoti ir reikalauti, kad mokykla kreiptų į tai dėmesį“, – kalba ji.

Mokytojai gąsdinami teismais

Dvyliktokas Lukas sako, kad įprastos pamokos ar pasikalbėjimai tolerancijos tema su klasės vadovais ar socialiniais pedagogais negali išspręsti patyčių problemos. Tačiau susitikimai su jautrių socialinių grupių atstovais gali padėti geriau vieniems kitus suprasti.

„Nesvarbu, tu nori ar nenori, kažką padarei ar nepadarei, tau privaloma ateiti į prevencinį renginį, kuris vyksta mokykloje, ir tau vis kartojama, kad taip daryti negalima. Bet niekam nerūpi, visiems nusišvilpt, kas ten kalbama – viskas vyksta taip pat“, – neslepia Lukas. Vis dėlto, pasak jo, kai kurie prevencijos būdai yra veiksmingi ir padeda suprasti, kad negalima teisti žmogaus už tai, koks jis yra. Didelį įspūdį Lukui paliko renginys, kai į mokyklą buvo pakviesti žmonės, atlikę bausmę kalėjime, neįgalieji, seksualinių mažumų atstovai.

Vienuoliktokas Vilius, taip pat anksčiau patyręs patyčias, sako, kad tėvai dažnai nežino, kaip jų vaikai elgiasi mokykloje, ir negali pripažinti, kad jų atžalos elgiasi netinkamai. Be to, anot Viliaus, tėvai kartais ima gąsdinti, kad mokyklą ar mokytojus paduos į teismą, tad mokiniai pradėjo suprasti, jog mokytojai nieko padaryti jiems negali.

Vilius pasakoja, kad iš jo buvo tyčiojamasi iki 9 klasės, nes jis buvo „moksliukas“. Tačiau, perėjęs į kitą mokyklą, pamatė, kad aplinka gali būti visai kitokia. „Dabar esu mokykloje, kur patyčių nėra, kur jos smerktinos ir niekas nemano, kad tai kieta. Visi draugiški, visi linki gero, niekas tau nieko blogo nedaro“, – kalba jis.

Pasak Viliaus, naujoje mokykloje jis pajuto milžinišką palengvėjimą. Tačiau jam iškilo klausimas – kodėl taip negali būti ir kitur? Kodėl viena mokykla turi būti išskirtinė ir atsirinkti geriausius mokinius? Viliaus teigimu, jo gimnazijoje beveik nėra patyčių, nes mokiniai čia ateina siekti aukštų rezultatų, o mokytojai aiškiai parodo, koks elgesys netinkamas.

Suaugusieji privalo reaguoti į patyčias

I. Suchodolska pabrėžia, kad suaugusieji pirmi turi prisiimti atsakomybę, kovoti prieš patyčias mokykloje ir stabdyti netinkamą elgesį vienodai reaguodami. Žinoma, pripažįsta ji, tai sunkus darbas: „Jei, pavyzdžiui, mokykloje dešimt suaugusiųjų, kai tik pamato, kad kažkas stumdosi, prasivardžiuoja, vaikus sustabdo, o kiti 30 praeina pro šalį, nes negirdi, nekreipia dėmesio ar galvoja, kad nieko čia tokio, pas mus dar ne taip vienas kitą vadino, rezultatas sunkiai pasiekiamas. Tada besityčiojantys vaikai tiesiog pasirinks, prie kurių suaugusiųjų, kaip elgtis.“

Psichologė pasakoja, kad yra specialių programų, mokymų, kaip spręsti patyčių problemą. Viena tokių prevencinių programų sukurta norvegų psichologo Dano Olweus. Ją taiko keliasdešimt Lietuvos mokyklų, o vykdant šį projektą siekiama įtraukti kiekvieną mokyklos narį: ne tik mokiniai ar mokytojai, bet ir ūkvedys ar budėtojos turi suprasti problemos svarbą ir sprendimo būdus.

Per pastaruosius 15 metų D. Olweus darbai patyčių ir smurto mokyklose srityje lėmė akivaizdžių teigiamų pokyčių Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Australijoje ar Japonijoje. 35 metus patyčių reiškinį tyręs psichologijos profesorius D. Olweus pabrėžia, kad patyčios yra svarbiausia problema, kurią mokykloje reikia spręsti. Anot jo, jei patyčios mokyklose būtų naikinamos dideliu mastu, tai ne tik padėtų kurti saugią ir malonią mokytis aplinką, užtikrintų gerą mokinių savijautą, bet ir leistų užsiauginti laimingą kartą ir apskritai sumažintų visuomenės sergamumą psichikos ligomis.

Spręsti problemas padeda įvairios programos

Viekšnių gimnazijoje, Mažeikių rajone, D. Olweus programa buvo pradėta taikyti prieš kelerius metus. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Audronė Buzienė sako, kad, pradėjus vykdyti šią programą, problema gerokai sumažėjo. Nors patyčių dar pasitaiko, tačiau klasės vadovams ir mokiniams nuolat primenama apie pagrindinius elgesio principus.

„Pirmiausia mokėsi mokytojai, paskui – vaikai. Mokėmės keturių taisyklių, kurios iškabintos visoje mokykloje: kiekviename kabinete, koridoriuose, valgykloje, – pasakoja A. Buzienė. – Kasmet vykdydavome apklausą, kurioje dalyvaudavo 3–10 klasių mokiniai. Paskui analizuodavome duomenis.“ Pedagogės teigimu, per ketverius metus rezultatai labai pagerėjo, o ir vaikai pastebėjo, kad padėtis labai pasikeitė.

Viekšnių gimnazijos vienuoliktokė Džiugilė sako, kad mokykloje dabar vyrauja draugiška aplinka, todėl daug lengviau susikaupti: „Mokykloje mes galime realizuoti save, siekti tikslų. Mums padeda ir draugai, kurių turime daug, ir kompetentingi mokytojai. Kai viskas susideda į viena, jaučiame, kad viską galime padaryti.“

Viekšniškė vienuoliktokė Agnė sako, kad vis dėlto kartais sunku padėti atsiskyrusiam vaikui: „Kai kurie užsisklendę ir nenori kalbėtis, prie jų sunku prieiti. Iš tikrųjų yra žmonių, kurie atstumia. Tada bijai paklausti, kas atsitiko, nes jis atstums ir tu nelabai gerai jautiesi. Gal dėl to sunku spręsti problemas.“

Džiugilė mano, kad prie teigiamos atmosferos kūrimo Viekšnių gimnazijoje daugiausia prisideda mokytojai: „Aš patenkinta savo gimnazijos mokytojais. Čia mažas miestelis, mes juos visus pažįstame. Jie sukalbami ir mums padeda. Su mokytojais smagu pabendrauti ir po pamokų.“

Patyčios – sergančios visuomenės problema

„Pagrindinė patyčias patiriančių vaikų klaida ta, kad jie laukia, jog kažkas pats į juos dėmesį. Labai gerai, jei kažkas pamato ir nuoširdžiai pasikalba. Bet labai dažnai tokio žmogaus tiesiog nėra. Tada kai kurie pasirenka savižudybę“, – sako Mantas, neradęs paramos nei mokykloje, nei namie. Tokiems vaikams psichologė pataria vis tiek ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, skambinti į „Vaikų liniją“.

„Svarbiausia – netylėti. Papasakokite apie tai, kas vyksta. Pačiam vaikui sustabdyti patyčias ypač sunku. Ką daryti, vaikas gali pasikalbėti su savanoriais konsultantais, kartu paieškoti suaugusiųjų, kuriais jis pasitiki, kuriems būtų drąsiau pasipasakoti“, – pataria I. Suchodolska.

Mantas niekada nesikreipė pagalbos. Apie paauglystėje patirtus išgyvenimus težino pora artimiausių draugų. Nuo minčių apie savižudybę vaikiną išgelbėjo nauja veikla – jis pradėjo lankyti gitaros būrelį. Vaikams, kurie yra panašioje situacijoje, Mantas pataria peržengti savo baimes ir nenustoti ieškoti mėgstamos veiklos.

„Aš mėgau roką, metalą. Tikriausiai dėl to, kad turėjau sukaupęs labai daug pykčio. O tai buvo būdas išsilieti, – pasakoja jis. – Man seniai kirbėjo mintis pradėti groti pačiam ir užsirašiau į gitaros būrelį. Tuo metu mokykloje buvo mokytojas, su savo kolektyvu atvažiavęs iš kito miesto galo.“ Pas juos Mantas sakosi pirmą kartą pamatęs, kad žmonės jį gali vertinti ne kaip nevykėlį, stovintį kampe, bet kaip asmenybę. Tada vaikinas įgavo pasitikėjimo savimi, išmoko nugalėti savo baimes, kompleksus.

Pasak psichologės, mokykla – tarsi visuomenės atspindys, nes nesprendžiama patyčių problema padeda klestėti agresijai mokykloje ir už jos ribų. Ji primena, kad Lietuvoje dideli patyčių, žmogžudysčių, savižudybių rodikliai. Savižudybės, pastebi I. Suchodolska, taip pat rodo agresiją, tik ji nukreipta ne į kitus, o į save.

„Jei už netinkamą elgesį tėvelis lupa vaiką diržu, paskui tas vaikas, norėdamas paauklėti bendraamžį, kuris, jo nuomone, elgiasi netinkamai, irgi „duoda į galvą“. Be abejo, patyčios yra kompleksinė problema ir viena iš sergančios visuomenės apraiškų“, – teigia I. Suchodolska.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...