captcha

Jūsų klausimas priimtas

Senoji Lietuvos medicina: gydymas vilko mėsa ir žmogaus odos rėžiais

Ar atspėtumėte, kokias ligas anksčiau gydydavo vilko mėsa arba vėžio girnelėmis? Prieš pusantro šimto metų Viekšnių miestelyje Mažeikių rajone įkurtoje vaistinėje (dabar – muziejuje) galima sužinoti apie paslaptingus ir netgi šiurpą keliančius vaistus, kuriuos vaistininkai išrašydavo negaluojantiesiems.
G. Smilgevičiaus (DjMC) nuotr.
G. Smilgevičiaus (DjMC) nuotr.

Ar atspėtumėte, kokias ligas anksčiau gydydavo vilko mėsa arba vėžio girnelėmis? Prieš pusantro šimto metų Viekšnių miestelyje Mažeikių rajone įkurtoje vaistinėje (dabar – muziejuje) galima sužinoti apie paslaptingus ir netgi šiurpą keliančius vaistus, kuriuos vaistininkai išrašydavo negaluojantiesiems.

XX a. viduryje Viekšnių vaistinę talentingas vaistininkas garsino vaistais nuo vėžio. O svarbiausia jų sudėtinė dalis buvo miškinė sidabražolė.

Gydomosios medžiagos – iš tolimiausių kraštų

Į Viekšnių vaistinę nusipirkti vaistų ateidavo ir aplinkinių rajonų gyventojai ir neretai čia pat laukdavo, kol bus baigtas specialiai jiems gaminamas preparatas. Čia vis dar stovi didžiulis prekystalis, galima apžiūrėti senovines svarstykles, receptų knygą, išlikusios tamsiai rudos vaistų spintos. Jų lentynose išdėlioti įvairiausi buteliukai ir seni indai, vadinamieji štanglazai, su užrašais lotynų kalba, išlikę nuo pirmojo vaistininko Teodoro fon Geldnerio laikų. Įvairios kilmės gydomosios medžiagos į Viekšnius atkeliaudavo iš visokių kraštų, net iš paatogrąžio klimato juostų.

Ekskursijų vadovė Vilma Skiparienė sako, kad vaistinėje daugiausia augalinės kilmės vaistų, bet yra ir mineralinės, ir gyvūninės. Jos teigimu, yra buteliukų, kurių turinys iki šiol neaiškus, todėl medžiagos tyrimams gali rasti farmacija ir chemija besidomintys mokslininkai.

„Pirmasis vaistininkas T. Geldneris daugiau naudojo homeopatinius vaistus. Tai būtų iš vaistinio rabarbaro pagamintas preparatas, skirtas skrandžio ir tulžies latakų veiklai gerinti, viduriams laisvinti“, – aiškina V. Skiparienė.

Taip pat ji pasakoja, kad naudoti turkinio ąžuolo gãlai, t. y. kai ant augalo lapų galų arba jaunų šakelių galų drugių lervos susivyniodavo į kokoną ir, tapusios drugeliu, išskrisdavo, likęs kokonas su ta lapo dalimi buvo naudojamas vaistams gaminti, nes turėjo rauginių medžiagų, kurios mažina gleivių išsiskyrimą, didina krešėjimą ir gydo uždegimus.

Supirkdavo žmogaus odos diržus

Muziejuje po stiklu sudėlioti gyvūninės kilmės preparatų pavyzdžiai. Džiovinta vilko mėsa gydydavo mažakraujystę. Vėžio girnelės naudotos kaip kalcio papildas. Viename iš stiklinių buteliukų – sibirinio bebro lytiniai organai, kurių gydomąsias savybes mini ir Hipokratas. Bebrų sruoglių užpilas ilgą laiką laikytas vaistu nuo visų ligų. Juo gydydavo moterų isteriją ir gerindavo vyrų potenciją. Antpilams naudotas ir bekojis driežas, gyvatė, rupūžė. O šalia jų – džiovinti žmogaus odos diržai.

„Žmogaus oda buvo gana paplitusi. Įdomu tai, kad žmogaus odos diržai į vaistines atkeliaudavo iš kalėjimų. Kankinant ar vykdant bausmes, gyvam žmogui iš nugaros buvo išrėžiama oda. Šitie rėžiai būdavo superkami vaistininkų ir naudojami žaizdoms, votims gydyti“, – kalba V. Skiparienė.

Vaistinėje stovėjo ir spintelė su nuodais bei narkotinėmis medžiagomis. Raktus nuo jos turėjo tik pats vaistininkas, o nuodų vartojimo apskaita buvo griežtai tvarkoma. Nuodų pardavimo registracijos knygoje būdavo surašoma, kam, kiek ir kokios stipriai veikiančios medžiagos buvo parduota. Pasak muziejaus darbuotojos, pačių nuodų gaminti nereikėjo – medžiagos buvo gaunamos iš farmacijos sandėlių. Dažniausiai jos geležinkeliu būdavo atvežamos iš Rygos ir Liepojos.

Seniau daugelį vaistų gamindavo patys vaistininkai, todėl muziejuje yra įvairiausių įrankių, prietaisų ir indų vaistams gaminti, o ekspozicija primena senovės alchemiko dirbtuvę. V. Skiparienė sako, kad injekcijoms naudojamiems tirpalams gaminti reikėjo ypač švaraus vandens, todėl būdavo naudojamas distiliatorius. Taip pat yra ir sterilizacijos spinta.

„Piliulės būdavo formuojamos spaudžiant masę per specialias metalines formas. Viekšnių vaistinėje jos buvo dedamos į specialų indelį su dangteliu, kartu buvo dedama folijos aukso arba sidabro, – kalba muziejininkė. – Širdies negalavimams gydyti buvo naudojamas tik auksas, nes buvo pripažinta, kad jis taip pat turi gydomųjų savybių.“

Gebėjo išgydyti vėžį

Vaistininkų namuose vonia, kanalizacija ir tualetas jau buvo įrengti pastato viduje. Krosnis buvo pastatyta taip, kad šildytų prie šono priglaustą vandens talpyklą. Gyvenamuosiuose kambariuose – išskirtiniai baldai, senovinis juodas pianinas, asmeniniai daiktai. Kaip pasakojo V. Skiparienė, daiktus vaistininkų šeimos mėgo pirkti ne naujus, o iš įvairių dvarininkų, užsienio šalių.

„Vaistinės steigėjas Teodoras fon Geldneris, Geldnerių vaistininkų dinastijos atstovas, atvyko į Viekšnius ir nusipirko žydų šeimai priklausiusį namą, stovėjusį turgaus aikštės kampe. Pusė namo jis paskyrė vaistinei, o kitame gale apsigyveno su šeima“, – sako V. Skiparienė.

T. Geldneriui mirus, vaistinė susidūrė su sunkumais. Po kiek laiko iš varžytynių ją nusipirko vietos kunigas ir perleido sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui, kuris amato mokėsi ir Maskvoje – ten klausėsi žymaus chemiko Dmitrijaus Mendelejevo paskaitų.

V. Skiparienės teigimu, dėdė lėšų davė su tam tikromis išlygomis: sūnėnas turės tęsti dėdės kunigo pradėtas tradicijas ir kilnų darbą – remti neturtingus giminaičius, išleisti juos mokslus: „Jei iš jo vaikų nė vienas netaps farmacininku, jis vaistinę turės perleisti gal net giminaičiui, bet farmacininkui, kilusiam iš Žagarės miestelio, kuriame kunigavo.“

Tėvo pėdomis buvo pasiryžęs žengti jauniausias sūnus Juozas. Vaistininkystės įgūdžius jis perėmė iš tėvo Vincento, Kaune mokėsi chemiko, vaistininko profesijos. Juozas Aleksandravičius pelnė didelę visuomenės pagarbą, o vėliau žmonės jį praminė balandėliu, nes jis taip kreipdavosi į savo klientus.

J. Aleksandravičius Lietuvoje ir už jos ribų garsėjo kaip vaistininkas, gydantis vėžinius susirgimus. V. Skiparienė pasakoja, kad 1947 m. į vaistinę atėjo kaimynė, grįžusi iš Kauno onkologinės ligoninės. Jos būklė buvo labai sunki – ketvirta vėžio stadija, ir gydytojai nebegalėjo jai padėti.

Atėjusi ji paprašė vaistininko, kaip kaimyno, pagalbos. J. Aleksandravičius pasiūlė iš miškinės sidabražolės šaknų pagaminti ekstraktą ir nurodė daugiau vaistažolių, kurios stiprina imunitetą. „Po kiek laiko moteris pradėjo sveikti. Kai ji nuvyko pas gydytojus pasitikrinti, šie labai nustebo, nes jos sveikata buvo puiki. Tada garsas apie tai pasklido labai plačiai“, – tikina muziejininkė.

Vaistinės muziejuje eksponuojamas ir išlikęs J. Aleksandravičiaus ranka rašytas receptas – patarimai, kokias tinktūras kokiu metu vartoti, kaip elgtis gydantis. Kai kurių dalykų nepavyko iššifruoti, tačiau aišku, kad vienu efektyviausiu augalų kovojant su vėžiu vaistininkas laikė miškinę sidabražolę. Farmacininkas taip pat patarė vengti alkoholio, skirti didesnį dėmesį poilsiui, o patį svarbiausią dalyką užrašė vienu žodžiu – nesinervinti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...