captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. A. Varnas: M. K. Čiurlionį mėgdžiojo net jo mokytojas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo labai originalus, „Amerikos balsui“ 1975 m. sakė dailininkas Adomas Varnas: „Net jo mokytojas Kazimieras Stabrauskas, kuris save irgi laikė lietuviu ir su savo paveikslais dalyvavo pirmosiose parodose, buvo pradėjęs jį imituoti.“
M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Wikimedia Commons nuotr.
M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Wikimedia Commons nuotr.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo labai originalus, „Amerikos balsui“ 1975 m. sakė dailininkas Adomas Varnas: „Net jo mokytojas Kazimieras Stabrauskas, kuris save irgi laikė lietuviu ir su savo paveikslais dalyvavo pirmosiose parodose, buvo pradėjęs jį imituoti.“

Pokalbis įrašytas 1975 m. Adomą Varną kalbino Jurgis Blekaitis.

– Koks buvo pirmas susitikimas su M. K. Čiurlioniu?

– Sustojome Varšuvoje pasimatyti su M. K. Čiurlioniu. Mums visiems buvo įdomus tas pasimatymas, visi ir nukeliavome suradę jo adresą. Nukeliavę turėjome lipti į palėpę. Palėpėje buvo įtaisytas, galima sakyti, geras rūmelis – gana patogus ir ypač erdvus. Ten jis turėjo ir savo fortepijoną. Sutiko mus labai maloniai, bet tuomet dar kalbėjo tik lenkiškai. Nekalbėjo lietuviškai. Ir iš viso dar nebuvo galvojęs ir svajojęs apie dailę.

– Tada buvo muzikas?

– Muzikas. Tik mokėsi dar. Ir ketino išmokti lietuviškai.

– Jis jautėsi lietuviu?

– Jis jau jautėsi lietuviu. Anksčiau, žinoma, jis gal ir nebuvo toks iš prigimties lietuvis. Taip pirmas pasimatymas su M. K. Čiurlioniu ir baigėsi.

– O jūs, būdami dailininkai, apie jį jau girdėjote?

– Girdėjome, aišku. Mes, užsienyje būdami, turėjome savo studentišką ratelį. Visi susirašinėdavome, bet jis nebuvo įtrauktas, nes čia buvo Rusija.

– Ilgas buvo pasimatymas? Kiek valandų praleidote?

– Gal porą valandų.

– Jis jau domėjosi liaudies dainomis. Ar savo dzūkiškų dainų nepademonstravo?

– Mes dainomis nesidomėjome. Išvažiavome paskui traukiniu iki Suvalkų. Suvalkijoje kažkas mums nurodė kelią, nors mes turėjome gana aiškiai nurodytą kelią savo žemėlapiuose, kaip turime eiti. Tik reikėjo susirasti. Išėjome 11 val. nakties ir visą naktį ėjome tiesiai iki Marijampolės.

– Vadinasi, jums reikėjo pereiti sieną?

– Sienos pereiti nereikėjo. Buvo tik Suvalkijos gubernija. Kita – Kauno gubernija. Bet į Kauną mes nėjome, ėjome per Suvalkiją. Iš Suvalkų – toliau. Bet Suvalkai buvo visiškai lenkiški, labai mažai ten buvo lietuvių. Iš tos kelionės atsimenu tokį vaizdelį. Išėjome 11 val. vakaro, o paryčiui, kai teka saulė, pasiekėme Šešupės slėnį. Nepaprastas vaizdas buvo. Buvome taip sužavėti, kad sėdėjome ant kalniuko ir žiūrėjome, kaip saulė teka. O ten, apačioje, migla, eglių viršūnėlės tamsiai išsikišusios, rodos, kad kažkokia mistika, kurios niekur niekuomet neužtiksi. Toks su M. K. Čiurlioniu pirmas pasimatymas.

– O kada įvyko antras pasimatymas?

– Antras įvyko jau, rodos, 1909 m. Vilniuje, kai jis jau buvo susipratęs lietuvis ir mokėsi lietuviškai. Jis jau buvo baigęs ne tik muzikos studijas, bet ir tapyti pradėjęs. Buvo iškviestas į Vilnių „Rūtos“ draugijai sukurti uždangą. Tą uždangą man teko matyti. Tai buvo ąžuolas didelis, po ąžuolu – aukuras ir toliau – slėnis, vanduo.

– Dailininke, kaip Jūs pats vertinote jo tapybą? Jūs turbūt matėte jo pirmąją parodą Vilniuje? Ką jūs tada galvojote?

– Pirmosios parodos nemačiau. Buvau Ženevoje, dar nebuvau baigęs savo studijų. Bet man visi prikaišiojo, kad labai neteisingai apibūdinau pirmą parodą. Kad tai buvo pamotiškas rūpestis pritraukti ar padėti tiems dailininkams, kurie pasirinko tą labai sunkų kelią. Man atrodė, kad mums iš Lietuvos tautos paramos tenka tik silkelės uodega. Buvau per drąsiai pavadinęs.

– Kokie Jums tada jo darbai atrodė?

– Jo darbai mums visiems buvo labai įdomūs. Ir Petrui Rimšai, atsimenu gerai, ir Antanui Žmuidzinavičiui. A. Žmuidzinavičius daugiausia rūpinosi organizacija. Manėme, kad iš tikrųjų jis gali būti ateities žmogus, ateities lietuvis, kuris gali mūsų dailę įstatyti kitokią vagą.

– Jis buvo labai originalus ano meto mastu? Juk panašių neturėjo nei rusai, nei lenkai?

– Labai originalus. Net jo mokytojas Kazimieras Stabrauskas, kuris save irgi laikė lietuviu ir su savo paveikslais dalyvavo pirmosiose parodose, buvo pradėjęs imituoti jį.

– Beveik neįmanomas dalykas.

– Neįmanomas dalykas. O kaip tas atsitiko? Dideli paveikslai buvo nutapyti aliejiniais dažais. Dukart didesni, kaip pats M. K. Čiurlionis buvo.

– Kiek suprantu, plačioji publika jo tada nesuprato, nežinojo, ką jis nori pasakyti? Ar jis dėl to išgyveno?

– Ne tik plačioji publika. Ir kritikų tokių atsirado (kaip Adomas Jakštas-Dambrauskas), kurie jo pirmosios parodos darbus pavadino „abra kadabra“. Mums visiems tai buvo skaudus smūgis, nes mes manėme, kad jis tikrai ateities tapytojas.

– Stojo ginti kas nors?

– Buvo. Truputį vėliau. Ir aš pats esu šį tą parašęs jau iš Ženevos. Sunku prisiminti, kas tuomet jį, kaip dailininką, kritiškai teigiamai įvertino. Lietuvoje nuomonių buvo visokių. Bet kai jis surengė parodą Petrapilyje, atsirado pora kritikų, kurie labai aukštai įvertino jį. Tai buvo V. Ivanovas ir A. Benois.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...