captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. J. Aistis: stalininė literatūra – tušti ir nevykę plepalai

Kultūros politika Lietuvoje akivaizdžiai priklausoma nuo Maskvos. Taip Jonas Aistis rašė Vytautui Sirijos Girai. 1956 m. „Amerikos balse“ perskaitytame esė J. Aistis stalininio laikotarpio lietuvių literatūrą vadino plepalais, poetus kaltino pataikavimu režimui ir negailėjo kandžių žodžių.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kultūros politika Lietuvoje akivaizdžiai priklausoma nuo Maskvos. Taip Jonas Aistis rašė Vytautui Sirijos Girai. 1956 m. „Amerikos balse“ perskaitytame esė J. Aistis stalininio laikotarpio lietuvių literatūrą vadino plepalais, poetus kaltino pataikavimu režimui ir negailėjo kandžių žodžių.

Vartau Stalino šermenų okupantų spaudą ir galvoju, kad visos sovietinės vertybės tol yra tvirtos ir nepajudinamos, kol jas remia šautuvų ir naganų tūtos. Niekam žemėje nėra tiek pristatyta stabų, niekam žemėje nėra prirašyta tiek liaupsių, kaip Stalinui. Kas viso to laukia? Kadaise buvo genialu, o nūnai – tušti ir nevykę plepalai. Mirusiųjų autorių – Nėries, Cvirkos, Montvilos, Giros – raštus apvalys nuo stalininio šlamšto, ir bus baigtas kriukis. Gyvųjų reikalas kiek sudėtingesnis.

Štai, sakysime, Eduardas Mieželaitis prie Stalino karsto iškilmingai ir viešai pareiškė: „Prisiekiame tau, drauge Stalinai, kad neiškrypsime iš tavo nubrėžto kelio, kad įkūnijimui tavo didžiųjų priesakų atiduosime visas jėgas, o jeigu reikės – ir gyvybę.“ Esame tikri, kad Mieželaitis nūnai sveikas kaip ridikas ir dėl savo ore pakibusios priesaikos galvos nesuka. Bet ieško tinkamos progos viešai ir garsiai į tai nusispjauti.

Būtų nuobodu skaičiuoti Stalino liaupsintojus. Paminėsime tik stalininius laureatus ir dar vieną kitą. Laureatas Tilvytis šermenyse pareiškė: „Šviesiausias mokytojo, tėvo ir draugo J. V. Stalino paveikslas pasilieka mūsų darbuose ir svajonėse kelrode žvaigžde.“ Išgarbinęs Staliną už būtus ir nebūtus nuopelnus, Tilvytis pasižadėjo parašyti visavertį, kovingą, aukšto idėjiškumo ir meistriškumo literatūros veikalą. To pažado reikėjo laukti trejus metus.

Tik šį pavasarį „Švyturio“ žurnale pasirodė poemos „Usnynė“ epilogas, kur pavaizduota, kaip kolchozininkai, esant temperatūrai 10 °C žemiau nulio, laiko karves krūmuose. Bet ne tai stebina. O to nihilisto, kuntaplininko liūdnas tonas. Tas cinikas kadaise terliojo viską, net už Tėvynę kritusius savanorius, o dabar akivaizdoje juokingų reiškinių prarado humoro jausmą ir pataria kolchozo karves per šalčius įkurdinti baudžiauninkų lūšnelėse. Bravo, Teofili! Varyk toliau toje dvasioje! Tikrai nuglemši dar vieną premiją.

Antanas Venclova, imdamas Stalino laurus ir rublius, pasigyrė, kad jis tą garbę ir naudą ima ne tik savo, bet svainio ir visos tautos vardu. Kuklumas, aišku, pagirtinas dalykas. Jis premiją pelnė, nes Staliną gynė, kai niekas nevertė jo tai daryti. Dar geraisiais „Trečiojo fronto“ laikais studentų varpininkų valgykloje turėjau malonumo su Petru Cvirka paraityti Staliną. Aš kaliau, o Cvirka auksino.

Vos Cvirka ištarė: „Ot kad taip Stalinui į pypkę įpylus parako... Tai nusviltų ūsai...“ Nusileido plati Venclovos plaštaka ant apvalaus Cvirkos skruosto, ir smūgį palydėjo šie rūstūs žodžiai: „Užčiaupk, piemenie, savo nepraustą snukį!“ Cvirka teisinosi: „Antanai, kas čia blogo?“ Bet „Trečio fronto“ vadas atsikrenkštė ir spjovė į akis. Cvirka tik šluostėsi ir tą pat kartojo: „Kas čia blogo, Antanai?“ Man tada Cvirkos pagailo ir palikau juos vienus baigti ideologinių debatų. Šio incidento pasyviai liudininkais buvo Jonas Šimkus ir Kostas Korsakas.

Venclova turi dorybių. Jis žino, kad ne už savo poeziją gavo trečios rūšies laurus. Jis gerai atsimena Kazio Binkio epigramą: „Pons Antanai, nesigirki, jūs visi labai ištvirkę... Iš eilių nieks netikėtų, kad jūs esate poeta.“

Trečias ir paskutinis stalininis trečiosios rūšies laureatas, čekistas Guzevičius kartojo tai, ką visi sakė. Būtent: „Stalinas – pasaulio išmintis, Stalinas – pasaulio sąžinė, Stalinas – taika, Stalinas – liaudies laimė.“ Ir taip toliau, ir taip toliau. Toj pačioj dvasioj kalbėjo Mozūriūnas, Jonynas ir kaimo korespondentai.

Iš to darnaus choro kiek išsiskyrė Jonas Šimkus. Jis pridėjo štai ką: „Su ypatingu susidomėjimu žmonės klausė draugo L. Berijos pranešimų.“ Dabar, paskelbus Lenino atsiliepimus apie Staliną, Dzeržinskį ir Ordžonokidzę, kurių Leninas kitaip nevadina, kaip tik deržimordomis, ta nekalta Šimkaus pastaba įgyja daugiau reikšmės. Bus vargas visiems sąjunginių respublikų stalininės premijos laureatams ir visiems kitiems, kuriuos Leninas vadino didžiarusiškais deržimordomis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...