captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie lapkričio darbus su linais jaujoje

Senoviniame kaime lapkritis – darbų su linais metas. Linai kaip technologinė agrarinė kultūra lydėjo visą mūsų krašto istoriją nuo pat akmens amžiaus – jungė ją su pasaulio civilizacijos lopšiu – Egiptu ir Mesopotamija. Dar ir šiandien kiekvienoje senesnėje kaimo sodyboje ant namo aukšto galima rasti užkeltą verpimo ratelį, o prieklėtyje – tebestovinčius audimo staklių rėmus.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Senoviniame kaime lapkritis – darbų su linais metas. Linai kaip technologinė agrarinė kultūra lydėjo visą mūsų krašto istoriją nuo pat akmens amžiaus – jungė ją su pasaulio civilizacijos lopšiu – Egiptu ir Mesopotamija. Dar ir šiandien kiekvienoje senesnėje kaimo sodyboje ant namo aukšto galima rasti užkeltą verpimo ratelį, o prieklėtyje – tebestovinčius audimo staklių rėmus.

Linas po baudžiavos panaikinimo kaip tas pasakų aitvaras nešdavo valstiečiams pinigus. Iš to jie savo vaikus galėdavo leisti moksluosna. Sovietmečiu iš lino turtėjo kolūkiai, statėsi gyvenvietes, kultūros namus. Tik mūsų laikais jau nebemėlynuoja vasarą Lietuvos laukai linų žiedais... Pasirodo, kad šiandien nuostolinga auginti šią daugeliu požiūriu labai pravarčią žaliavinę kultūrą. O su lino auginimu ir apdorojimu susijusios labai gilios tautos dvasinės kultūros apraiškos.

Žemės ūkio darbai Lietuvos kaime turėjo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino –  duonelei kasdieninei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi iškiliomis šventėmis. Kitados jų būta mitologizuotų: linų auginimą globojęs dievas Vaižgantas, o darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis ar Gavėnas. Pirmasis vardas žinomas Žemaitijoje, antrasis – Aukštaičiuose. Iš religinių ritualų po Lietuvos krikšto beliko desakralizuoti liaudiški tikėjimai ir papročiai. Jie sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją.

Iki lapkričio pradžios į jaujas reikėdavo suvežti dargintus rudenio lietuose ar linmarkoje, vėjų perkoštus linų pėdelius. Senovėje tikėta, kad tada linų augimą globojęs dievas Vaižgantas savo rūpestį perduodąs jaujos dievui Gabjaujui. Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus”, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių) būdavo dėkojama šiam dievui.  

Lapkričio 5-oji – toji senovinių ritualų diena! Apeigas atlikdavusios merginos – linai yra jų rūpestis. Iš ko gi kraičio skrynios ar kuparai pilnės... Beje, labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Matyt, ir po Lietuvos krikšto ilgai nuošalesniuose kaimuose jis praktikuotas. Taigi J.Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į užantį paplotėlių, vadinamų sikės, stovėdama viena koja ant krėslo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos, arba guobos ilgą karną (iš jos jie ir apavą pinasi), o dešinėje alaus ąsotį ir  kalba taip: „Vaižgantai, dievaiti, išaugink mums taip  aukštus linus, kaip aš aukšta, neleisk mums nuogiems eiti”… Po to išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išberia iš užančio dievukams, jeigu būtų kokių su Vaižgantu, suvalgyti. Jei tai atlikusi ji tebestovi tvirtai, visi daro išvadą, jog kitais metais užaugs geras linų derlius. O jeigu... kita koja pasiremia, imama abejoti dėl būsimo derliaus.“

Įdomu, kad po šio teksto J.Lasickis netikėtai priduria: „Koks tikėjimas, tokie ir padariniai”. Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip sudėtinį: „vaisius” ir „gamta”. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius Matas Pretorijus savo raštuose yra paminėjęs „Vaisgautį”, teigdamas, kad tai vaisingumo gausą teikiantis dievas. Aiškinimų skirtumas nėra didelis. Ir reikėtų sutikti su labai autoritetingo tyrinėtojo Algirdo Greimo žodžiais. Jo nuomone, „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią” – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą”. Toji kančia tarmiškai vadinama „lino mūka“. O pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas, bet nulipdytos jos jau prieš 8 tūkstančius metų. Gabjaujo vardo kilmė interpretuojama vienareikšmiškai – iš „gaubti” ir „jauja“.

Tolimesni darbai su linais vykdavo „balanos gadynėje”: vėlyvą rudenį, ir tamsioje jaujoje – uždaroje kluono dalyje – su didžiule iš molio plūkta krosnimi. Kluoną dar vadindavo klojimu, o Žemaitijoje – rėja. Apskritai kluonas su jauja – vienas seniausių pastatų mūsų protėvių sodybose. Krosnį kurdavo javams prieš kūlimą padžiovinti arba linams prieš minimą, kad spaliai geriau birėtų. Linamynis – talkos darbas: vyrai laužydavo linų stiebelius, o moterys braukdavo spalius, šukuodavo sruogas.

Iš linamynio talkų yra palikę daug įvairių pasakojimų, darbo dainų, žaismingų papročių ir išdaigų. Štai ta žemaičių šeimyna, kuri pirmoji kaime užbaigdavo darbą, galėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, paraginti juos pasitempti. Ir darydavo tai labai išmoningai. Iš šiaudų kūlio ar linų pėdelių padarydavo didelę pamėklę. Aprengdavo ją kokiomis draiskanomis, sujuosdavo pančiu. Iš pakulų pridėdavo ūsus ir barzdą. Vadindavo ją „kuršiu”. Po kaklu pakabindavo surašytą testamentą: „Aš, kuršius, atvykau pranešti, kad šių namų šeimininkas tikras nevykėlis. Jo namų stogai skylėti, javai nedera, arkliai susnos, karvės bepienės, vaikai laksto snarglėti!” Ir dar visaip išpeikta, išsityčiota kuo juokingiausiai. Paryčiais nuneša kuršį prie kaimynų jaujos, staiga atidaro duris ir įmeta vidun. O patys kiek įkabindami – į kojas. Jei pagaus, išteplios veidus suodžiais, supančios ir pristatys prie mintuvų arba girnų malti miltų pabaigtuvių blynams. Gavus kuršį – ką daryti? Tik kuo spėriau užbaigti darbą, tada bus galima toliau tą nelauktą svetį „palydėti”.

Tikriausia kuršio nešimo paprotyje ir yra išlikęs prisiminimas apie Gabjaują – senosios baltų religijos dievybę, darbų su linais globėją. Tikėtina, kad  kluone kitados būdavo laikomas jo stabas, panašus į tą pamėklę. Bet pasikeitė laikai – niekam nebereikia senųjų stabų, štai jie ir metami lauk, krečiant išdaigas.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...