captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką pamėgtos pasakos gali pasakyti apie žmogaus likimą

Dažnai tėvai nerimauja, kad lietuviškose pasakose daug agresijos. Tačiau psichoterapeutė Rasa Šilalytė mano, kad vaikų tai negąsdina, nes jie patys gyvena mitiniame pasaulyje. Pasak jos, gyvenimas sudėtingas, o vaiką visas pasaulis taranuoja kaip pasakos herojų, todėl pasaka kaip tik parodo, kad tai, ką jis išgyvena, natūralu.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Dažnai tėvai nerimauja, kad lietuviškose pasakose daug agresijos. Tačiau psichoterapeutė Rasa Šilalytė mano, kad vaikų tai negąsdina, nes jie patys gyvena mitiniame pasaulyje. Pasak jos, gyvenimas sudėtingas, o vaiką visas pasaulis taranuoja kaip pasakos herojų, todėl pasaka kaip tik parodo, kad tai, ką jis išgyvena, natūralu.

„Suaugusiesiems siūlyčiau prisiminti mėgstamą vaikystės pasaką. Teigiama, kad pasakoje, kurią ryškiausiai prisimename, užkoduotos mūsų gyvenimo užduotys, kurias turėsime įveikti. Galbūt kažkam iškils Jonukas ir Grytutė. Tai bus užduotis, kaip būti su apleistumu, vienatve“, – sako R. Šilalytė.

– Kažkodėl, kai norime pasakyti, kad gyvename gerai, sakome „kaip pasakoje“. Betgi pasakose vyksta ne tik geri dalykai ir stebuklingos veikėjų gyvenimo transformacijos. Čia ir baisus kelias, iššūkiai, išbandymai, klastos. Kodėl pasakos vis dar įdomios tyrinėtojams, mokslininkams, psichoterapeutams? Atrodo, kad pasakos yra universalus žanras – jas skaito ne tik vaikai ar tėvai vaikams, bet ir suaugusieji.

– Neseniai draugė, išgyvenanti krizę, pasakė: „Pradėjau skaityti dukrai pasakas ir įkritau. Nieko daugiau neskaičiau – vien pasakas. Ir jaučiu, kaip kažkas gyja.“ Iš tiesų pasakos yra universalus žanras. Tyrėjai mano, kad tikriausiai joms impulsą davė sapnai, kuriuos žmonės nuo senų laikų pasakodavo prie laužo. Jie pamažu šlifavosi kaip jūrų akmenukai, kol nusitrynė asmeniškumai ir liko tik pačios universaliausios temos, universaliausi išgyvenimai, aktualūs ir šiais laikais.

Analitinėje Carlo Jungo psichologijoje teigiama, kad pasakos atspindi mūsų kolektyvinę, archetipinę visos žmonijos patirtį. Pasakose herojams reikia atsiskirti nuo tėvų, ieškoti savo gyvenimo, tenka susidurti su pabaisomis, slibinais, raganomis ir mokytis jas įveikti, tarkim, gudrumu, sąmoningumu. Paskui pasakojama, kaip susitikti savo princą arba princesę, t. y. kaip užmegzti santykį su vyrišku ar moterišku pradu. Galų gale pasakose daug temų, ką daryti, kai ištinka gyvenimo vidurio krizė, kai gyvenimas tarsi ištuštėja. Pavyzdžiui, pasidarė per ankšta, trūksta žemės arba nebėra maisto, jau išsekau, tad ką daryti toliau, kaip ieškoti resursų, gyvenimo gelmių, kai antroje gyvenimo pusėje jau reikia ieškoti daugiau į gylį negu į plotį.

Įdomu, kad pasakos anksčiau buvo suaugusių žmonių sritis, kurias šiais laikais užima filmai. Juos žiūrėdami mes irgi tarsi atsinaujiname, išgyvename kažkokį stebuklą, viltį. Pasakos anksčiau buvo meninė, kultūrinė ir kartu dvasinė sritis, prie kurios mes vis prisiliesdami daugiau sužinodavome apie save, įgydavome drąsos. Dabar jos tarsi nurašytos arba, galima sakyti, paliktos tik vaikams – sakoma „čia tik pasaka“, „čia tik vaikams“. Turbūt galima galvoti, kad ir mūsų vaizduotės, iracionalusis pasaulis, kuris anksčiau buvo pagrindinis, vystantis sąmoningumui, pamažu užspaudžiamas ir vietos jam lieka mažiau. Tik vaikams mes leidžiame būti labai kūrybiškiems, fantazuoti, turėti daug vaizduotės.

– Ką išgyvenate skaitydama dukrytei? Kokių klausimų jai kyla? Ką ji gauna iš pasakų?

– Pastebėjau, kad dukra tarsi visu kūnu išgyvena pasaką. Jai labai patinka pakartojimai. Aš siūlau skaityti kitą pasaką, o ji vis prašo tos pačios. Su tuo turbūt susiduria daugelis tėvų ir galvoja, kiekgi galima. Tačiau vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus, pasikartojimai būtini. Jie per tai mokosi, išgirsta kažką naujo, kažką supranta. Ko mokosi? Pirmiausia – kaip būti su įvairiais sunkesniais jausmais, pvz., su pykčiu, baime. Prisimenu, kaip mergaitė, klausydamasi pasakos apie Raudonkepuraitę, labai bijodavo vilko. Sulaukusi vietos apie vilką, arba verkdavo, arba užsidengdavo akis. Tada mama nusprendė vilką praleisti – pasaka pasibaigs laimingai. Tačiau dukra pasakė: „Palauk o kur vilkas? Prašom papasakoti apie vilką.“ Taigi vaikui klausantis ir neramu, ir baisu, bet jis mokosi susidurti su savo baime, pykčiu, pavojais būdamas saugioje aplinkoje, šalia mamos, kvėpuodamas kartu su ja, apsikabindamas.

Kitas svarbus dalykas – pasakose kalbama apie apleistumą. Pastebėjau, kad daug vaikų labai mėgsta pasaką apie Jonuką ir Grytutę. Dažnai pasakose vaikas yra netekęs abiejų arba vieno iš tėvų ir turi kažko ieškoti pats, būti stiprus. Apleistumo patirtis irgi mums visiems universali. Kiekvienas žmogus tam tikru momentu yra išgyvenęs ir vienišumą, ir nesupratimą, ir apleistumą, o jausmas, kad tie tėvai tikriausiai ne mano, kaip šitaip jie gali su manimi elgtis, turbūt mūsų pasąmonėje provokuoja raganos, patėvio, pamotės vaizdinius. Iš pasakos vaikas įgyja drąsos, kad net tada, kai viskas atrodo beviltiška (tu paliktas miške vienas, paukštelis sulesė visus trupinius), įmanoma būti stipriam, drąsiam, netgi su turtais grįžti į savo namus. Taigi vaikai gauna ir vilties.

– Iš ko – pasakų ar knygų – vaikai gauna daugiau patirties?

– Tai skirtinga patirtis. Knygose, ypač geroje vaikų literatūroje, atskleidžiamos konkretaus laikotarpio gyvenimo problemos, iškylančios vaikams. Analizuodami galėtume pastebėti, kokios tos problemos, kokie sunkumai, ko vaikai nori. O kartais tai tiesiog linksma pramoginė literatūra, kuri irgi suteikia džiaugsmo, atsipalaidavimo. Manau, kad knygos daugiau kalba apie išorinį gyvenimą, atskleidžia pasaulį, moko jį suprasti.

Pasakose paslėpta kur kas gilesnė, iš senų laikų atėjusi patirtis, galimybė pamatyti labai gilų kultūros, dvasinį sluoksnį. Per pasaką, per vaizdinius vaikai mokosi, kažką sužino apie pasaulį, apie save. C. Jungas kalba, kad pasakos atspindi ne tiek išorinio, kiek vidinio gyvenimo aspektus arba problemas, kad tai mūsų dvasinio, psichologinio gyvenimo simbolis: tėkmė, problemos, sunkumai, galios.

– Vaikai tuos simbolius lengvai skaito?

– Vaikai tikrai labai lengvai skaito, nes jie dar viena koja tame magiškame, mitiniame pasaulyje. Pasak raidos psichologijos, maždaug šeštais gyvenimo metais pradeda formuotis racionalus, sąmoningas protas. Iki tol vaikai maudosi mitų, pasakų, vaizdinių pasaulyje ir labai gerai supranta tai, ką suaugusiam žmogui reikia paaiškinti. Suaugusiesiems kyla įvairių racionalių klausimų: jis buvo kvailys ir tingėjo, bet gavo karalystę – kas čia per nesąmonė... Vaikui iškart suprantama, kad kvailys buvo geras, todėl gavo princesę ir visą karalystę.

Manau, su vaiku specialiai aptarinėti nebūtina, nes jis labai atviras tam pasauliui. Galbūt kaip tik suaugusiajam reikėtų truputį pabandyti atsiverti ir panirti į meditacinę ir pasakų būseną: pabandyti pasaką suvokti neracionaliais priežastiniais ryšiais, o vaizdinių, asociacijų būdu klausyti ir skaityti. Todėl ir sakoma, kad pasakas geriau sekti, nes sekdami mes dar labiau pasineriame į vaizdinių ir asociacijų pasaulį.

– Minėjote, kad imliausias amžius iki šešerių metų. O kada galima pradėti skaityti? Juk ten yra tokių baisybių, kad kartais vaikas per miegus šaukia. Ar tėvai turėtų suprasti, kad vaikui dar negalima to skaityti? Ar tiesiog jis per sapnus kažką išgyvena, patiria ir tai nėra destruktyvu?

– Dažnai tėvai nerimauja, sako, tos lietuviškos pasakos – tragedijų tragedija, agresijos viršūnė: nupjovė galvą, ketvirčiavo, ir kaip vaikui su tuo susitaikyti? Tačiau pastebėjau, kad vaikų tai negąsdina. Magiškame, mitiniame pasaulyje taip yra, tam tikra prasme vaikas dar gyvena tame mitiniame pasaulyje. Kartais gyvenimas labai sudėtingas: mes, suaugusieji, mokame apsiginti, o vaiką visas pasaulis taranuoja kaip pasakoje, jo išgyvenimai labai dramatiški. Todėl pasaka kaip tik palengvina, parodo, kad taip būna, taip pasaulyje yra, tai, ką tu išgyveni, natūralu. Pasakos padeda prisiliesti prie sunkių jausmų, bet nevengti, nebėgti nuo jų.

Sakyčiau, jei vaikai miegodami prabunda ar sapnuoja košmarus, tai daugiau iš jų vidinio gyvenimo kylančios priežastys ar sunkumai, kuriuos jie atranda per pasakos vaizdinį. Pasaka svarbi, nes suteikia vaikui tam tikras formas, vaizdinius. Pvz., vaikas bijo ar pavydi. Kaip apie tą jausmą pasakyti? Tai sudėtinga, nes jausmas neapibrėžtas, neapčiuopiamas. O pasaka duoda vaizdinį: yra pamotė, kuri norėjo būti graži ir baisiai pavydėjo. Tarkim, ir aš galiu kartais pagalvoti – jaučiuosi kaip ta pamotė, taip stipriai pavydžiu, taip noriu būti pati gražiausia. Taigi turiu vaizdinį ir nebereikia taip sudėtingai pasakoti.

Kai vaikas bijo tamsos, dar kažko, galima prašyti nupiešti. Ir, žiūrėk, jam iš pasakos ateina baisus vilkas, kuris grasinasi praryti, arba koks slibinas. Pasaka suteikia aiškų vaizdinį, apie kurį vaikas gali papasakoti kitam, ir praneša, kad ne jam vienam taip atsitinka.

– Kuo pasakos tokios patrauklios, ko išmoko? Ką jose randa suaugusieji?

– Pirmiausia apskritai moko, kaip būti žmogumi. Būti žmogumi sudėtinga: reikia nuolat leistis į nuotykius, nuolat patirti kažkokią netektį, nuolat išgyventi skriaudą. Kita vertus, visada turėti viltį, kad niekas nestovi vietoje, kad gyvenimas nuolat keičiasi. Ir, jeigu atrodo, kad esi beviltiškoje situacijoje, visada atsiras kažkokių padėjėjų: vėjų motė, koks žvejys. Manau, vaikas sužino, kad gyvenime būna sunkumų, bet yra būdų jiems įveikti. Mokosi ir vertybių: drąsos, sąžiningumo, atvirumo, gerumo. Tarkim, neužmink skruzdėlės, pasaugok, ir paskui ji tau kažkaip pagelbės.

– Mes daromės vis racionalesni, o pasaka sugrąžina į iracionalųjį pasaulį, kur gali rasti viltį? Mes supaprastiname pasaulį?

– Gyvename racionaliame pasaulyje, kur bandome viską kontroliuoti, sužinoti priežastis. Tačiau pasaulis labai spalvingas ir labai įdomus – ko tik ten nėra. Sąmonė mums suteikia daugiau kontrolės, daugiau galimybių apmąstyti. Tačiau paslapties, mitinio, išgyvenimų pasaulio lieka vis mažiau. Michaelas Ende „Begalinės istorijos“ autorius, kaip tik aprašo, kaip fantazijos pasaulis traukiasi, kaip jam nebelieka vietos. Jo knygoje berniukas eina gelbėti fantazijų pasaulio, kad šis nenunyktų, neišsausėtų. Mes galime matyti, kad grįžtama prie iracionalaus pasaulio, ieškoma ryšio su juo.

– Gyvendamas racionaliai, sąmoningai, apeini tam tikrus gyvenimo iššūkius, nes nori save išsaugoti. Tačiau tada turbūt kažko netenki?

– Pirmiausia netenki jausmų, jų spalvų, vaizduotės. Vakarų kultūros pasakos irgi atspindi ne tik pačią universaliausią, bet ir kultūros patirtį. Daugumoje pasakų miršta motina ir atsiranda ragana. Kas simboliškai galėtų būti ta karalienė arba motina? Vyriškas pradas, anot C. Jungo, yra sąmonė, racionalumas, tvarka, hierarchija, struktūra. Moteriškas pasaulis (karalienė) – jausmai, intuicija, vaizduotė. Labai gerai, kai karalius su karaliene sutaria, turi ryšį, gyvena kartu. Tačiau mūsų kultūroje ta dalis mirus arba nuvertinta, nužeminta ir neranda sau vietos arba atrodo pavojinga kaip ragana. Tad iš tikrųjų, kaip ir pasakose, ieškoma naujos karalienės, arba naujo ryšio su moteriškumu, pasauliu.

Manoma, kad pasakų vaizdiniai (arba apskritai vaizdiniai) yra mūsų gilioje gilioje atmintyje, kolektyvinės atminties sluoksnyje. Suaugusiesiems, kurie norėtų grįžti prie pasakų, siūlyčiau prisiminti ir užrašyti mėgstamą vaikystės pasaką. O paskui pabandyti tą pasaką susirasti. Jungistai teigia, kad toje pasakoje, kurią mes pirmą arba ryškiausiai prisimename, užkoduotos mūsų gyvenimo užduotys, kurias turėsime įveikti. Galbūt kažkam iškils Jonukas ir Grytutė. Tai bus tarsi užduotis, kaip būti su apleistumu, vienatve.

– Iš kurgi ta užduotis? Kaip vaikelis ją intuityviai suvokia?

– Vaikystėje esame labai arti savo savasties, tikro žinojimo, kas esame, kokia mūsų užduotis. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmogus pasakojo, kad vaikystėje norėjo būti gydytoju. Paskui, po daugelio permainų, kataklizmų, karų, galų gale juo tapo. Tačiau tik neseniai atsiminė, kad visą laiką norėjau juo būti. Nebūtinai viskas, ką vaikas fantazuoja, yra iš jo giliosios savasties, tačiau suaugę mes dažnai prisimename tai, kas mums buvo svarbu.

– O jeigu įstrigęs toks motyvas: duodama užduotis, kuri atrodo nepakeliama (grūdus iš žirnių reikia išrinkti)?

– Užduotis atrodo neįmanoma, bet Pelenė ją įvykdo. Galima manyti, kad tai moteriškumo užduotis. Toks motyvas kartojasi daugelyje pasakų: reikia atrinkti grūdus nuo pelų, išrinkti žirnius iš aguonų. Ši sunki užduotis rodo tam tikrą moterišką gebėjimą svarbius dalykus atskirti nuo nesvarbių, nesutrikti, būti kantriam.

Dažnas sukeistų vaikų motyvas. Pvz., karalienei gimsta nuostabaus grožio vaikas, tačiau tuo metu pamotė ima ir sukeičia vaikus, palieka šuniuką ar kačiuką. Tą motyvą galima dažnai atrasti ir klientų sapnuose. Tada galima sakyti, kad naujos galimybės, mūsų dieviškumas arba naujas vaikas, kuris mūsų pasąmonėje gimsta, tarsi neturi vietos, turi būti kažkur paslepiamas. O vietoj stebuklo vaike tėvai mato kačiuką, šuniuką, t. y. nuvertina, todėl vidinis mūsų vaikas nematomas.

– Ką reiškia tylėjimo motyvas? Labai dažnai apšmeižtas herojus nesigina, neįrodinėja žodžiais savo tiesos. Tik mezga kažkokius iš dilgėlių drabužius ir laukia, kad kažkas jį apgintų, lyg augina savo gynėją.

– Pasakose būna vyriškasis ir moteriškasis pradas. Vyriškose pasakose daugiau veiksmo, aktyvios kovos. Moteriškose pasakose daugiau išbuvimo, kantrybės, išlaukimo. Manau, kad čia slypi labai gili išmintis, kad iš tikrųjų tam tikrose krizinėse situacijose mes turime išlaukti, kantriai „išmegzti“. Jei mus kankina labai stiprūs vidiniai kompleksai, problemos, pirmiausia turime nurimti ir išbūti. Tuo metu atrodo, kad jokios vilties nėra, tačiau, kaip pasaka paskui parodo, viltis atsiranda.

Tylėjimo motyvas rodo, kiek daug kantrybės mums reikia ir patiems su savimi, savo jausmais, išgyvenimais. Jis mus palaiko ir sako, kad svarbu ne tik veikla, aktyvusis vyriškas pradas, bet ir ramus išlaukimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...