captcha

Jūsų klausimas priimtas

Meluoti vaikai pradeda norėdami įtikti tėvams

Jei vaikas nesupranta, ar jis geras, ar blogas, renkasi būti blogas, nes taip patogiau, tvirtina naujos knygos „Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai“ autorius psichologas Visvaldas Legkauskas. „Tada iš tavęs mažiau tikimasi. O kai mažiau tikimasi – mažiau reikalaujama“, – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad ypač svarbu auginti vaikų savigarbą.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Jei vaikas nesupranta, ar jis geras, ar blogas, renkasi būti blogas, nes taip patogiau, tvirtina naujos knygos „Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai“ autorius psichologas Visvaldas Legkauskas. „Tada iš tavęs mažiau tikimasi. O kai mažiau tikimasi – mažiau reikalaujama“, – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad auginti vaikų savigarbą yra ypač svarbu.  

Beje, nereikėtų išsigąsti ir vaikui pradėjus meluoti, nes „pats pirmas melas dažniausiai atsiranda kaip bandymas įtikti suaugusiajam. Vaikas žiūri į akis ir bando atspėti teisingą atsakymą“. Jei, pasak V. Legkausko, suaugusysis perteikia žinutę, kad svarbu įtikti, o ne sakyti tiesą, žinutė labai greitai prilimpa, nes vaikas daro tai, už ką yra skatinamas.

– Retai kalbame apie savigarbą, nuo kurios priklauso žmogaus santykiai su kitais ir požiūris į save. Rašote, kad vaikai (vėliau ir suaugusieji), kurių savigarba aukšta, yra nekonfliktiški, moka diskutuoti, išklausyti kitą nuomonę, mokykloje nesielgia agresyviai, nesityčioja iš kitų. Kaip formuoti aukštą vaiko savigarbą? O jei ji jau susiformavusi žema, ar galima pakelti?

– Pagrindiniai būdai iš tikrųjų nėra labai sudėtingi ar išradingi. Pakanka vaiko nemenkinti, nežeminti, nenaudoti menkinimo, kaip vaiko kontrolės priemonės. Pavyzdžiui, sakoma „tu nieko nesugebi, amžiais nieko nepadarai“ arba „nedaryk – vis tiek nepadarysi“, „neik ten, susižeisi“ ir pan. Jei pavyktų to išvengti ir auklėjimo pamokas formuluoti pozityviai, o ne kaip žinutes, kuriose užfiksuotas nepajėgumas, silpnumas, nemokėjimas ir pan., tai būtų pirmas labai didelis geros savigarbos formavimo žingsnis, kuris nereikalauja skaityti ypatingų, gilių knygų, mokytis technikų ir t. t.

Reikia suprasti, kad vaikas apie save galvoja tai, ką mes jam apie jį sakome. Suaugusiųjų bėda ta, kad tai, ką vaikui apie jį sakome, dažnai priklauso nuo mūsų nuotaikos. Jei nuotaika gera, vaikas pats nuostabiausias, mylimiausias, geriausias pasaulyje. Jei bloga, jis išgirsta priešingų dalykų. Reikia perlipti per natūralų žmogišką elgesį ir pasistengti, kad tai, ką vaikui apie jį sakome, nepriklausytų nuo mūsų nuotaikos.

Kitas dalykas, reikalaujantis supratimo, tas, kad vaikas yra mažas, silpnas, daug ko nemoka ir jam reikia daug ko išmokti. Tad jeigu tenka kritikuoti vaiko elgesį, visada svarbu pajusti skirtumą, kada kritikuojame elgesį ir kada – kritikuojame žmogų. Kritiką, pasiūlymus, pataisymus, pamokymus verta kreipti į elgesį, o ne į žmogų. Tarkim, kiekvienas vaikas vis ką nors išsiteplioja. Užuot sakę „nevala tu, amžiais visas išsiterlioji, kaip tu dabar atrodai“, galime pasakyti „jeigu valgysi pasilenkęs virš lėkštės, tikriausiai pavyks neišsiterlioti ir tavo palaidinė liks švaresnė“. Reikia komentuoti konkrečią situaciją, elgesį nedarant apibendrinimų.

Jeigu savigarba jau yra žema, korekcija sudėtingesnė, bet iš esmės ji eina ta pačia kryptimi. Reikia keisti grįžtamąjį ryšį: komentuojame ir, jeigu reikia, kritikuojame elgesį, bet ne žmogų. Taip pat randame dingstį ir priežastį pagirti, tik svarbu, kad pagyrimas būtų adekvatus. Jeigu mes kaip švytuoklė pradedame blaškytis tarp perdėto gyrimo (nors vaikas vos pirštą pajudino, bet jis jau pats protingiausias, gudriausias, gražiausias) ir perdėto smerkimo (vaikas kažką sudaužė ir tampa pats blogiausias), tada vaikas taip ir nesupranta, ar jis pats geriausias, ar blogiausias, ir, deja, renkasi būti blogesnis, galvoja apie save blogiau, nes taip patogiau.

– Kodėl taip patogiau?

– Tada iš tavęs mažiau tikimasi. O kai mažiau tikimasi – mažiau reikalaujama. Jeigu kiti galvoja, kad tu nesugebėsi padaryti, dažnai daryti išvis nereikia. Tarkim, jei vaikui sunkiai sekasi mokytis, bet iš jo daug tikimasi, jis nuolat patiria skatinimą, spaudimą mokytis, jam samdomi repetitoriai, namų darbai prižiūrimi, domimasi, kaip sekasi mokykloje ir t. t. Jei iš vaiko nieko nesitikima, visi palieka jį ramybėje. Jam nesiseka mokytis, ir niekas dėl to nesuka galvos – vis tiek iš jo nieko nebus. Beje, vaikui taip patogiau, nes reikalauja mažiau pastangų.

– Tačiau mokymosi motyvacijos formavimas pritaikomas ir vėliau. Sakote, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį poreikį gyventi įdomiai, tai ir nuobodulys kyla iš nesugebėjimo išmokti susidomėti pačiam. Kas gali trukdyti išmokti susidomėti ir kaip tai sąmoningai skatinti? Kartais kritikuojamas žmogus nori pasislėpti – geriau tegul iš manęs nieko nenori, tik nekritikuoja. Bet vaikas nori gyventi įdomiai, vadinasi, labai gerai būtų skatinti motyvaciją. Man atrodo, tų įgūdžių formavimas vėliau padėtų gyventi.

– Žinoma, padėtų, bet tuo vaikas nuo suaugusiojo ir skiriasi, kad yra paprastesnis, dar nemoka tiek daug, kiek suaugęs žmogus. Suaugęs žmogus turi daugiau priemonių ir galimybių ieškoti įdomumo ir jį susikurti, o vaikas tiek daug įvairių būdų dar nežino ir dažniausiai, kaip ir bet kuris žmogus, eina lengviausiu keliu, t. y., kam man vargti ieškant susidomėjimo, jei galiu palaukti, kol mane sudomins.

Kadangi gyvename elektroniniame, žiniasklaidos amžiuje, bus pakankamai daug tų, kurie labai norės sudominti, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų, televizijos laidų kūrėjai. Todėl vaikas paleidžiamas į aplinką, kurioje leidžiama veikti jį priverstinai sudominančioms jėgoms, tik tada menksta galimybė išmokti pačiam sudominti save.

Tuo skiriasi ir lavinamieji žaislai nuo nelavinančių. Pastarieji sudomina, bet kai susidomėjimas nunyksta, vaikas ištiria žaislo savybes, iš jų nieko kito neišspausi. Lavinamieji žaislai patys sudomina tik iš pradžių. Svarbiausia – jie suteikia galimybę atrasti, skatina kūrybiškumą. Kūrybiškumo skatinimas yra kabliukas, kuris ugdo gebėjimą susidomėti ir pačiam susikurti įdomumą.

Tai labai svarbu ir vėliau – jei žmogus nesugeba pats susikurti įdomumo ir tiesiog plaukioja, kada jį kas sudomins, jis tampa pažeidžiamesnis bet kokiai įtakai, nes sudominimas, intrigos sukūrimas yra vienas iš pagrindinių įtakos įrankių. Be to, gyvenimas teikia daug mažiau pasitenkinimo, nes įdomumas yra vienas iš keturių pagrindinių dalykų, kurių reikia, kad žmogus galėtų būti laimingas.

– Dažnai tėvus išgąsdina staiga pasireiškęs 1,5–3 metų vaiko priešgyniavimas. Tėvai stebisi, kaip tokiam pypliui kyla noras priešintis tėvų valiai, kodėl jis pradeda neadekvačiai suvokti savo jėgas, ir išsigąsta pagalvoję, kas bus vėliau.

– Ką reiškia „neadekvačiai suvokti savo jėgas“? Vaiko pasaulyje „adekvačiai“ ir „neadekvačiai“ nėra. Vaikas tiesiog bando išsiaiškinti, kokios tos jėgos. „Adekvačiai“ ir „neadekvačiai“ – daug vėlesnis kriterijus. Šiuo metu vaikas atranda, kad gali pasipriešinti. Iš tikrųjų jis priešinosi ir anksčiau, jau kūdikystėje: ne visada norėdavo valgyti, rengtis, nenorėdavo, kad jį neštų ten, kur neša. Tą pasipriešinimą jis išreikšdavo rėkdamas, rangydamasis ir pan.

Dabar jis jau turi daugiau priemonių ir tos priemonės atsiranda labai palankiu laiku, nes suaugusieji pradeda atsižvelgti į tai, ką pradėjęs kalbėti vaikas sako. Tuomet vaikas pamato, kad žodžiai turi galią, kad jam nereikia labai daug klykti – jis gali pasakyti „ne“ ir kai kuriais atvejais tas „ne“ pasieks rezultatą.

Svarbu suprasti, kad dažnai rezultatas vaikui tiesiog yra sužinojimas, o kas bus. Nebūtinai jo siekiamas rezultatas yra „nevalgysiu“, „nesirengsiu“, „neisiu“ ir t. t. Jam tiesiog įdomu: „kas bus, jei mane verčia, o aš pabandysiu dar paspausti, dar“. Tai nėra tiesioginė kova, tai daugiau savo galimybių atradimas, savo ribų išbandymas. Žmogus yra būtybė, siekianti realizuoti laisvą valią, o vaikas laisvos valios turi nelabai daug. Tad jis bando išsiaiškinti, kiek jos turi, ir paskui ja pasinaudoti.

– Įdomus Jūsų pastebėjimas ir savotiškas nuraminimas apie meluojančius vaikus. Mažo vaiko savimonė dar nėra išsivysčiusi, jis meluoja nenuosekliai ir vis tiek išsiduoda. Tačiau jei vaikas jau meluoja gana gerai ir sugeba įtikinti, tai gali rodyti asmenybės brandą. Visa tai neturėtų gąsdinti tėvų, tik reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl meluojama.

– Vaikai meluoja dėl įvairių priežasčių. Kartais, suaugusiojo požiūriu, jie meluoja atsitiktine tvarka, remdamiesi logika „kas bus, jei aš pasakysiu taip“. Iš tikrųjų pats pirmas vaiko melas dažniausiai atsiranda kaip bandymas įtikti suaugusiajam. Vaikas žiūri į akis ir bando atspėti teisingą atsakymą.

Taip atsitinka, kai vaikas pradeda kalbėti. Ir čia svarbus suaugusiojo vaidmuo. Jei jis tuo laikotarpiu tiesiogiai ar netiesiogiai perteikia žinutę, kad svarbu įtikti, o ne sakyti tiesą, ta žinutė labai greitai prilimpa, nes vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, daro tai, už ką yra skatinamas. Skatinamas gali pasireikšti ne tik paplekšnojimu per petį, galvytės paglostymu ir pasakymu, kad esi geras. Skatinimas gali pranešti, kad vaikui nereikia daryti kažko, ko jis nenori, ar vaikas gauna kažkokių dalykų, kurių nori, ir pan.

Jeigu pageidaujamus rezultatus galima pasiekti melu ir suaugusysis leidžia tam įvykti, pradedama meluoti ir paskui tai įsišaknija. Kaip minėjau, melas atsiranda labai nekaltai – bandant įtikti, išbandyti įvairias realybės versijas, nes maži vaikai turi gana lakią fantaziją, o fantazija, vaizduotė turi labai stiprų vizualinį komponentą. Vaikai gana ryškiai įsivaizduoja dalykus, kurių nėra, ir gana daug apie juos papasakoja. Šitai irgi būtų galima suvokti kaip melą. Vis dėlto pastarieji šaltiniai pakankamai nekalti.

Ar melas prilips (tai svarbiausias ir daugiausia nerimo daugeliui tėvų keliantis klausimas), priklauso nuo dviejų dalykų. Viena – kokį tėvų pavyzdį vaikas mato. Kitaip tariant, kuo dažniau vaikui meluosite, tuo didesnė tikimybė, kad tą patį gausite atgal. Antra – kiek vaikas gali „išmelžti“. Labai svarbu, kad vaikas turėtų kuo mažiau tokių galimybių. Jeigu šių dviejų sąlygų nebus arba jos bus nestiprios, galima tikėtis, kad vaikas augs žmogumi, kuris vertins tiesą. Jei sąlygos bus stiprios, formuosis kitoks žmogus.

– Nustebau perskaičiusi, kad vienas iš svarbiausių vaiko gerovės rodiklių yra materialaus pobūdžio.

– Tai labiau buvo noras nustebinti ir atkreipti dėmesį į porą dalykų, nes mes labai mėgstame galvoti, kad vaikas gyvas tėvų meile. Skaitydami atidžiau pastebėsite, kad esmė yra ne pinigai, kaip pats faktas, o kaip jie naudojami. Jei pinigai naudojami protingai, veiksmingai vaiko gerovės padedančiais pasiekti būdais, tai labai svarbus elementas.

Iš dalies pinigų poveikis yra netiesioginis, bet atsako į porą svarbių klausimų. Pirma, anksti baigusi mokyklą ir anksti vaikų susilaukusi moteris nori būti pati geriausia mama. Kyla problema, ar ji turėtų visa atsiduoti vaikams ir nedirbti, nesimokyti, ar vis dėlto jai būtų verta siekti ir aukštojo mokslo. Nors, nuėjus mokytis, dalis laiko ir bus atimta iš vaikų, tačiau atsakymas būtų, kad tai atsipirks ir vaikui nuo to bus geriau.

Kitas praktinis klausimas – vaikus myliu be galo, noriu jiems duoti viską, kas tik įmanoma ir kas geriausia. Ar aš turėčiau paimti paskolą ir nupirkti viską, ko reikia, ar vis dėlto turėčiau taupyti ir pirkti tik turėdamas pinigų. Atsakymas irgi aiškus – imdamas paskolas vaikui laimės nesukursi.

– Jūs knygoje gražiai pažymite, kad išsilavinę tėvai puikiai geba formuoti visai kitas vertybes, padeda siekti išsilavinimo.

– Noriu parodyti pagrindinius, įdomesnius to skyriaus taškus, atkreipti dėmesį, kad šitos temos nereikėtų nuvulgarinti iki tyros tėviškos meilės ir daiktų pirkimo priešpriešos. Kai sakoma, kad materialiniai dalykai yra pagrindinis gerovės rodiklis, galima pagalvoti, kad, jei žmonės turi mažiau pinigų ir negali nupirkti „iPad“, jie savaime tampa blogais tėvais. Kalba ne apie tai. Milijonieriai nėra iš principo geresni tėvai negu žmonės, kurie dirba už minimalią algą. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip geriausiai pinigai panaudojami kuriant vaiko gerovę.

– Kaip manote, ar šiandienos iššūkiai rodo, kad auga truputėlį kitokia karta? Kuo ji skirtųsi nuo mūsų ir kaip ji keistų pasaulį?

– Pasaulis keičiasi keliais gana aiškiais būdais. Jis technologiškėja, mes vis labiau priklausome nuo technologijų, tampame ambicingesni. Kita vertus, patiriame vis didesnę pagundą nevargti siekiant tų ambicijų, reikalauti, kad jas patenkintų kažkas kažkaip. Technologijos ir išvystyta socialinės gerovės sistema leidžia gyventi gana gerai dėl to gero gyvenimo per daug nevargstant. Tai atskiras iššūkis.

Anksčiau turėjai ypač gerai baigti mokyklą, kad galėtum įstoti į universitetą, gerai baigti universitetą, kad galėtum tikėtis geresnio darbo. Nors antra sąlyga, kad darbo rinkoje vis tiek turi būti geras specialistas, išliko, vis tiek nebereikia gerai baigti mokyklos, kad įstotum į universitetą. Labai tikėtina, kad įstosi bet kaip baigęs mokyklą. Susidarė bendra tendencija (ir ekonomika juda tokia kryptimi), kuri sako „tu nevark, mes iki tavęs atnešime“. Tai skatina ne tik vartotojišką visuomenę, bet ir visuomenę, kuriai motyvacija ir tingėjimas kelia daug problemų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...