captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš „Amerikos balso“ archyvų: įkurti „Litą“ buvo tas pats, kas Robinzonui pasistatyti laivą

„Esu optimistas ir manau, kad ūkiški santykiai su kraštu užsimegs anksčiau negu kultūriniai bei politiniai“, – 1971 m. sakė ekonomistas Vytautas Vebeliūnas. Jis su keletu bendraminčių JAV įkūrė bendrovę „Litas“, kurios viena iš veiklos sričių buvo Amerikos lietuvių palikimą perduoti sovietų Lietuvoje likusiems artimiesiems.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

„Esu optimistas ir manau, kad ūkiški santykiai su kraštu užsimegs anksčiau negu kultūriniai bei politiniai“, – 1971 m. sakė ekonomistas Vytautas Vebeliūnas. Jis su keletu bendraminčių JAV įkūrė bendrovę „Litas“, kurios viena iš veiklos sričių buvo Amerikos lietuvių palikimą perduoti sovietų Lietuvoje likusiems artimiesiems.

Su V. Vebeliūnu kalbėjosi žurnalistas Jurgis Blekaitis.

– Pone Vebeliūnai, Jūs vadovaujate bendrovei?

– Taip, aš dabar esu „Lito“ pirmininkas ir kartu su kitais bendradarbiais šitą organizaciją „varome“.

– Esate ekonomistas. Ką galėtumėte papasakoti apie savo įstaigą?

– Dabar ekonominiai klausimai labiausiai susiję su dolerio verte ir tarptautine rinka. Aš manau, gal klausytojams arčiau širdies būtų pats „Lito“ bendrovės įkūrimas. „Lito“ bendrovė angliškai vadinasi „Litas Investing Company Incorporated“. Šiuo metu ji turi apie 3,25 mln. dolerių bruto turto ir apie 1 mln. (gal daugiau) neto vertės.

– Ką reiškia neto vertė?

– Kapitalas, gautas iš bendro turto atėmus visas paskolas.

– Kas „Litui“ būdinga?

– Amerikietišku požiūriu „Litas“ būtų viena iš tūkstančio komercinių bendrovių. Lietuvišku atžvilgiu tai vienintelė visuotinė bendrovė, kurios turtas priklauso lietuviams akcininkams. Šias akcijas galima pirkti ir parduoti. Manau, kad tai vienintelė lietuvių organizacija, kuri yra registruota ir bendra. Žodžiu, registruota ir reguliuojama vieša bendrovė. Taigi ji visų mūsų, lietuvių, bendrovė.

– Kokius gaminius ir patarnavimus Jūs teikiate?

– Didžiausios investicijos susijusios su daugiabučiais namais. Šiuo metu mes valdome per 250 butų 35 pastatuose tarp Indianapolio ir Niujorko.

– Jūs ne vien Niujorke?

– Turėjome viešbutį Čikagoje, esame Indianapolyje ir Niujorke. Dabar tam tikrą veiklą perkėlėme Bostono link.

– Kokie dar dalykai daromi?

– Minėjote patarnavimus. Visos organizacijos tikslas yra patarnavimai. Patarnaujame investuojant ir auginant savo turtą kaip akcininkui, skolinantis ir mokant palūkanas saviesiems...

– Tai bankinės operacijos?

– Yra bankinės operacijos pagal kredito kooperatyvo nuostatus. Trečia, patarnaujame sudarant asmeniškus turto globos vienetus (arba, kaip lietuviškai seniau vadindavo, trestus), kuriais galima naudotis šiuo laiku, turint tam tikrus mokesčių pavedimų (ir juos pagal rašytas gaires galima pratęsti ir po asmens mirties). Ketvirta – tiesioginiai patarnavimai: mes turime kelionių biurą, draudimo biurą ir t. t. Jeigu reikalai susiję su pinigais ar žmogaus gerove, bet kokiu ekonominiu aspektu, mes tam turime specialistų.

– Kaip buvo kuriama bendrovė? Kas paskatino imtis tos iniciatyvos?

– Į Ameriką atvažiavau jaunas, maždaug 18 metų. Jaučiausi kaip turistas, lyg anos pasakos Robinzonas. Viliojo darbai, profesijos.  Ir iš viso viliojo gyvenimas. Sukurti „Lito“ bendrovę buvo lyg Robinzonui pastatyti laivą iš nieko. Taip sakant, plikomis rankomis. Ir, radęs apie 10 draugų, kurie tai minčiai ir idėjai pritarė...

– Atsiprašau, bet Jums teko juos uždegti, Jūsų buvo iniciatyva?

– Esu kuklus ir nežinau, gal jie prisidėjo dėl mano užsidegimo. Bet manau, kad draugams kilo bendra mintis ir įsteigėme šitą organizaciją. Ūpo davė visų savųjų lietuvių bendradarbiavimas ir entuziastingas prisidėjimas. Dabar jau matome šį laivą didesniuose vandenyse, jau ištemptomis burėmis. Taigi tikslas buvo ūkiškas, šiek tiek romantiškas, draugiškas ir patriotiškas.

– Ką Jums reikėjo studijuoti, kad galėtumėte imtis tokio darbo?

– Atvažiavęs į Ameriką, pradėjau studijuoti inžineriją, ji gal šiek tiek padėjo, gal ne. Paskui perėjau į komercinę mokyklą, o ją baigęs turėjau dar ir toliau praktikuotis. Paskui išlaikiau egzaminus, ir visa tai man suteikė pagrindą organizuoti „Litą“ ir padėti saviesiems. Žinoma, turėjau apie 11 metų praktikos amerikietiškose bendrovėse.

– O kokie yra saitai su Lietuva?

– Šiuo laiku Lietuvos prekybinį gyvenimą tik stebiu. Bet esu optimistas ir manau, kad ūkiški santykiai su kraštu užsimegs anksčiau negu kultūriniai bei politiniai. Šiuo metu aš, kaip licencijuotas finansininkas, tvarkau kelių palikimų reikalus, nes turtas numatytas palikuonims Lietuvoje. Mano tikslas yra perkelti palikimą į Lietuvą  ir atiduoti palikuonims Lietuvoje, kad palikimo vertė išliktų kuo aukštesnė. Šiuo atveju mano uždavinys – vykdyti paskutinę mirusiojo valią. Kartais reikia kovoti ir prieš Amerikos iždininkus, kurie natūraliai ieško progos kapitalą palikti valstybės ižde. Kartais – prieš sovietų įstaigas, kurios kai kada nenori išleisti piliečio, kad jis galėtų asmeniškai atsistoti prieš teismą ir reikalauti savo palikimo. Bet ir iš vienos, ir iš antros pusės jaučiu, kad dalykai švelnėja, ir matau šioje srityje platėjantį lauką.

– Pone Vebeliūnai, kad žmogus galėtų gauti palikimą, jis turi pats atvykti? To negalima padaryti raštu Lietuvoje?

– Priklauso nuo sąlygų. Jei žmogus ateina į mūsų įstaigą ir nori palikti palikimą, tuomet jį galima taip sudaryti, kad paveldėtojui nereikėtų atvažiuoti. Bet dažnai testamentas sudarytas ir, priklausomai nuo valstijos, reikia atvažiuoti. Kitaip užšaldo, nes nepripažįsta sovietų įgaliojimo.

– Jei turtas yra piniginis? Man rodos, doleriai nėra tiesiogiai siunčiami į Lietuvą?

– Galima siųsti dolerius, už kuriuos gaus, rodos, apie 90 kapeikų. Tačiau bent šiandien tai nėra ekonomiška. Tuomet, sudarydami testamentus, sakome, kad, piniginei vertei keičiantis tarp valstybių, vykdytojas turėtų apgalvoti didžiausią savo turto vertę. Bet, kaip sakiau, pagrindinis dalykas – perduoti turtą išsaugant jo aukščiausią vertę ir tokiu laiku, kai patogiausia. Testamentas yra tam, kad padėtų žmogui ramia širdimi gyventi, o ne mirti. Aš irgi turiu sudaręs savo testamentą.

– Ar apskritai apsimoka amerikiečiui palikti turtą Lietuvoje gyvenantiems? Nepadaro per daug vargo?

– Nežinau. Aš sakau, kad meilė nemato nei politinių, nei geografinių sienų ir tai priklauso nuo testamento autoriaus. Jis žino, kam nori palikti, kas jam artimiausias. O mūsų pareiga yra vykdyti valią. Darome viską, kad paskutinė valia būtų įvykdyta be kompromisų ir politikos. Manau, jeigu mielas žmogus yra Lietuvoje ar Europoje, ar Azijoje, visada jam galima palikti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...