captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. Iš V. Adamkaus kalbos: šie žmonės pasėjo krepšinio sėklą Lietuvoje

„Lietuvos sportas, krepšinis atėjo iš Amerikos. [...] Kai kurie asmenys, kurie šiandien su mumis, atsakingi už tą, sakyčiau, dovaną Lietuvai, kad krepšinis prigijo ir paplito tarp mūsų. Prieš kažkiek metų teisėjo Žiūrio vadovaujami sportininkai lankėsi Lietuvoje ir savo žygiu pasėjo tą sėklą, kuri atnešė tokį didelį derlių“, – 1964 m. sakė Valdas Adamkus renginyje Čikagoje, kur vyko Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinės, išvykstančios į Australiją, pristatymas.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Lietuvos sportas, krepšinis atėjo iš Amerikos. [...] Kai kurie asmenys, kurie šiandien su mumis, atsakingi už tą, sakyčiau, dovaną Lietuvai, kad krepšinis prigijo ir paplito tarp mūsų. Prieš kažkiek metų teisėjo Žiūrio vadovaujami sportininkai lankėsi Lietuvoje ir savo žygiu pasėjo tą sėklą, kuri atnešė tokį didelį derlių“, – 1964 m. sakė Valdas Adamkus renginyje Čikagoje, kur vyko Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinės, išvykstančios į Australiją, pristatymas.

Po įžanginio žodžio kalba Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Petras Povilas Daužvardis.

V. Adamkus: Gerbiamas Lietuvos generalinis konsule, brangūs šio vakaro svečiai, šios išvykos organizacinio komiteto vardu leiskite man Jus pasveikinti čia susirinkus šia ypatinga proga. Sakau „šia ypatinga proga“, nes, mano įsitikinimu, po šiuo stogu vyksta istorinis įvykis – vargu ar vėl kada nors susirinks tiek atstovų, kurie, pradedant Amerika, tęsiant Lietuva ir vėl Amerika, prisidėjo prie Lietuvos sportinio gyvenimo tiek Lietuvoje populiarinant paskirą šaką, tiek tęsiant jos tradicijas čia, už Lietuvos ribų.

Aš tikrai džiaugiuosi, kad šiandien tarp mūsų yra tie žmonės, kurie daugiau kaip prieš 30 metų suprato sporto reikšmę ir rūpinosi, kad besikuriančioje Lietuvoje sportas įgautų tikras, gražias tradicijas, darė sąlygas ir atsiuntė lietuvių sportininkus amerikiečius Lietuvon. Juos pasekė broliai amerikiečiai, kurie Lietuvos vardą iškėlė 1937 m. ir 1939 m. parodydami ne vien Europai, kad esame Europos meisteriai, bet ir visam pasauliui, kad esame vieni iš iškiliausių šios sporto šakos sportininkų. Jeigu mūsų darbas Lietuvoje tapo nutrauktas, tai iš Amerikos jų praminti keliai buvo tęsiami toliau, ir aš šiandien tikrai laimingas, kad net ir jų teisėjai, kurie vyko į Pietų Ameriką, šiandien yra tarp mūsų.

Esu įsitikinęs, kad taũtos ar net tautos dalis, kuri tik moka istoriją skaityti, bet jos nekuria, yra pasmerkta žlugti. Man atrodo, kad šiandien vakaras rodo, kad mes žlugimui nepasiduosime, nes mes esame išvakarėse, kai bus rašomas ir kuriamas tos istorijos naujas lapas. Todėl, prieš pristatydamas visus kitus šio vakaro dalyvius, aš sveikinu jus dar kartą ir linkiu maloniai praleisti keletą valandų su mumis. Labai ačiū.

P. Daužvardis: Nuoširdžiai sveikinu šio reikšmingo žygio sumanytojus, rėmėjus ir vykdytojus, sportininkus. Žygis labai geras, reikšmingas ir Lietuvai bus naudingas. Sportas kaip menas kalba tarptautine kalba, tautiniu akcentu. Mes žinome iš praeities, kiek sportas padėjo ir Lietuvai, ir lietuviškumui. Amerikos ir Lietuvos lietuviai sportininkai bene stipriausius žygius užmezgė tarpe savęs ir tarnavo kartu Lietuvos reikalams. Tad, nesigilindamas į reikalą, aš linkiu tiems, kurie šitą darbą organizuoja, ir tiems, kurie dalyvaus toje kovoje, daryti viską, kad pasitarnautų ir lietuvių tautai, ir Lietuvai. Geriausių sėkmių.

V. Adamkus: Šio sportinio vakaro šeimininką turiu malonią pareigą pristatyti vyriausią mūsų sportinės organizacijos vadovą Šiaurės Amerikoje, Fizinio auklėjimo ir sporto komiteto pirmininką Jaunutį Nasvytį.

J. Nasvytis: Aš šiandien jaučiuosi išdidus, kad mūsų sportinė veikla ir mūsų užsimotas žygis yra suradęs tiek pritarimo ir bekompromisės paramos iš beveik visų mūsų visuomenės sluoksnių ir visų jos vadų. Ir man baisiai smagu, kad tokios sportinės idėjos vardan šiandien čia pas mus yra atsilankę patys žymiausi mūsų veikėjai. Kada aš kalbu į jus mūsų dviejų tūkstančių sąjungos narių vardu ir galbūt antra tiek, kurie nėra sąjungos nariai, bet kurie sportuoja kartu su kitais, tai jūs galite įsivaizduoti, kad tai yra sąjūdis, kuris yra didelis, svarbus ir reikšmingas.

Man prisimena šiandien šventi S. Dariaus ir S. Girėno testamento žodžiai, kad Lietuvai reikia ir didesnių žygių. Toks žygis buvo jų sumanytas, kada jie skrido per Atlantą ir kada taip pat rėmė juos visi, kuriems rūpėjo Lietuvos vardas, Lietuvos garbė ir propaganda lietuviškam reikalui. Mūsų sumanytas žygis į Australiją yra vienas tokių didesnių žygių, kurių reikalauja mūsų tauta, mūsų tėvynė ir dabartinė mūsų tautos padėtis.

Man labai smagu, kad sąjunga tokiam žygiui vykdyti turi padėjėjų, kurie užtikrina šito žygio pasisekimą. Kai tas žygis buvo pradėtas, jam į talką šoko žmonės, kurie sudaro organizacinį komitetą ir kuriam vadovauja ponas inžinierius Valdas Adamkavičius ir kurie dirba taip stipriai ir taip sumaniai, kad jau dabar visiškai aišku, kad iš organizacinės pusės šitam reikalui bus padaryta viskas, kas tik yra įmanoma.

Aš noriu priminti, kad aukų vajus, kuris taip sėkmingai tęsėsi vien Klivlande, per 12 dienų prašoko nustatytą kvotą. Kada aš paprašiau mūsų komiteto pirmininko pono Smetonos, sakau: „Duok tą tūkstantinę, aš nuvešiu ir įteiksiu šiandien Čikagoje pakelti ūpui.“. Jis sako: „Palauk dar savaitę, ir mes nuvešime du tūkstančius.“ Dabar, kada artėja tas žygis į Australiją, aš tikiu sąjungos vardu ir taip pat, manau, visų jūsų vardu, kad lietuviška trispalvė per tuos penkis mėnesius užtemdys Pietų kryžių ir kad lietuviško himno garsai bus stipresni negu Pacifiko bangų ošimas.

V. Adamkus: Po tokios lyriškos pabaigos sunku net ir pradėti kalbėti. Aš norėčiau ta pačia proga perskaityti telegramą, kuri pasiekė mus čia, salėje. Būtent iš Australijos, iš Adelaidės, atėjo šiam vakarui šie žodžiai:

Sveikiname ir laukiame Australijon atvykstančios vienuolikės. Iki greito pasimatymo. Australijos sportininkų vardu Jurgis Jonavičius, vadovybės, ten esančios „Fask“, pirmininkas.

V. Adamkus: Lietuvos sportas, krepšinis atėjo iš Amerikos. Istorija jo daugumai žinoma. Kai kurie asmenys, kurie šiandien su mumis, atsakingi už tą, sakyčiau, dovaną Lietuvai, kad krepšinis prigijo ir paplito tarp mūsų. Prieš kažkiek metų teisėjo Žiūrio vadovaujami sportininkai lankėsi Lietuvoje ir savo žygiu pasėjo tą sėklą, kuri atnešė tokį didelį derlių. Šiandien iš to komiteto, kuris siuntė ir priėmė Lietuvos sportininkus, turime du žmones – teisėją Žiūrį ir daktarą Steponą Biežį. Aš prašyčiau abu juos atsistoti. Ta pačia proga teisėjas Žiūris sutiko mums tarti keletą žodžių.

Žiūris: Man iš tikrųjų yra linksma ateiti čionai ir pasikalbėti apie tokį dalyką, kuris svarbus mums visiems. Aišku, mes šiandien atėjome čionai velyti kuo geriausio pasisekimo šitiems jauniems sportininkams ir norime, kad jie laimėtų. Ar jie laimės, ar pralaimės, vieną dalyką mes žinome – lietuvybė laimės, jei mes siunčiame jaunimą žaisti su kitais.

V. Adamkus: Nors šis vakaras ir skirtas vyrams krepšininkams, tačiau negalime nepaminėti ir tų asmenų, kurie čia yra (ir kitos lyties), prisidėjusių prie Lietuvos krepšinio iškėlimo. Manau, kad daugelio mintyse yra gyvi tie įvykiai, kada Lietuvos krepšinio moterų rinktinė Romoje gynė Lietuvos spalvas Europos krepšinio pirmenybėse. Išgyvenome tas kiekvienas rungtynes, džiaugėmės jų laimėjimu, su dideliu skausmu vos neverkėme, kai radijo bangos nešė mums vienintelį pralaimėjimą Romoje.

Bet, deja, nebuvome tie vieni, kurie pralaimėjome. Pasirodo, net ir taškais pripažintas Europos meisteris irgi buvo lygus mūsų pralaimėjimui, tad kad ir ką kalbėtume, jeigu ir parsivežėme antrąją vietą, moraliai buvome lygūs pirmiesiems. Iš tos Europos dalyvių rinktinės tarpo Vakarų pasaulyje teturime vieną gyvą atstovę ir tos rinktinės atstovė yra šiandien šioje salėje. Pavardė gal kita, mažai kam žinoma, bet ją pristatau taip, kokia ji buvo – būtent mūsų garsioji krepšininkė Bronė Didžiulytė-Paplėnienė.

1939 m. Kaune Europos krepšinio pirmenybės. Galbūt vienas iš ryškiausių momentų per Lietuvos ir Latvijos dramatišką susitikimą, kuris lėmė Europos meisterio titulą mums, nes tai buvo moralinis laimėjimas visai grandinei laimėjimų, buvo vienas išskirtinis vardas – iškilusis mūsų Mykolas Ruzgys. Jis šiandien yra tarp mūsų. Prašau atsistoti Mykolą Ruzgį.

Kaip begalvotum, mintys vis grįžta atgal į Rygą 1937 m. ir į Kauną 1939 m. Dvejos Europos krepšinio pirmenybės, du garbingi laimėjimai nuskambėjo per visą pasaulį. Ir jeigu lietuvių krepšinio rinktinė turėjo tą sėkmingą pasirodymą per tiek tarptautinių pasirodymų, jeigu krepšinis išpopuliarėjo, jeigu lietuvių krepšinio moterų rinktinė irgi pasiekė Europos krepšinio zenitą, tai vienas vardas yra neatskiriamas nuo šitų laimėjimų. Ir galbūt tikrai didelė garbė, kad mes šiandien jį turime ne kitur, o Čikagoje ir šičia – būtent Europos krepšinio valstybinės rinktinės kapitoną 1937 m. ir 1939 m. Feliksą Kriaučiūną.

F. Kriaučiūnas: Ponas pirmininke, kad visi čia lietuviškai kalbės, tai ir man reikės kalbėti. Atleiskite, kad klaidų padarysiu, bet noriu priminti jaunai komandai, kuri čia yra 1964 m., kad jie turi lietuviškai išmokti. Dabar aš noriu pirmiausia [pasakyti], kad šį vakarą labai širdinga garbė man čia būti. Neseniai kalbėjau su savo žmona – jei būčiau 27 metais jaunesnis, galėčiau su ta jauna komanda važiuoti.

V. Adamkus: Manau, tinkamiausi žodžiai po šios kalbos bus atsakyti rinktinės kapitonui, jog mes darysime viską, kad pasektume jūsų pėdomis. Žinau, kad šita vakarienė yra pagerbti ir pristatyti jums tuos vyrus, kurie išvyksta, sakyčiau, į didelį darbą. Norėjome juos visus čia sutraukti, visus pristatyti jums, kad pamatytumėte, susipažintumėte ir gal, vienu kitu žodžiu persimetę, net ir savo patarimą duotumėte. Bet, deja, šiandien jų visų negalime čia turėti ne todėl, kad nenorėtų būti su jumis, bet mokykla, kurioje jie dirba kietai, rimtai, neleidžia paskutinėmis dienomis prieš egzaminus apleisti jos.

Turime tarp mūsų tik kelis, kuriuos pajėgėme beveik, pasakysiu, per jėgą išplėšti iš mokyklos ir pristatyti čia į salę. Tad juos kelis, čia atstovaujančius visiems vienuolikai, noriu jums pristatyti. Pirmasis yra Edvardas Modestavičius, mūsų rinktinės žaidėjas iš Čikagos. Antrasis – Edmundas Šilingas iš Klivlando „Žaibo“. Tikriausiai spaudoje pastebėjote ir labai greitai prigijo vardas žmogui krepšininkui – naujasis krepšinio virtuozas. Nenoriu jo ypač iškelti iš kitų, bet tik minių taką spauda rašo. Ir jis šiandien yra tarp mūsų – Pranas Čekauskas iš Detroito.

Apgailestauju, kad negaliu daugiau jų pristatyti, bet užtikrinu viena, kad birželio mėnesio 28 d. visa rinktinė bus jums pristatyta Čikagoje, Sisaro mieste, paskutinėse rungtynėse prieš amerikiečių čia esančios krepšinio mėgėjų lygos meisterį žaidžiant atsisveikinimo rungtynes ir ruošiantis išvykti į Australiją. Ir aš tikiuosi visus jus ten matyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...