captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš „Kultūros savaitės“ archyvų. R. Raudas: renkuosi kelią, leidžiantį daryti, ką noriu

„Aš darau tik tai, kas man yra aistra. Ir renkuosi tokią profesiją, tokį kelią, kuris man leidžia daryti tai, ką aš noriu“, – 2006 m. interviu „Kultūros savaitei“ sakė estų filosofas Reinas Raudas. Jo nuomone, gyvenime nereiktų imtis to, kuo pats netiki. Jei sistemai leisi save įpinti į spąstus, bus labai sunku iš jų išsivaduoti, įspėja filosofas.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

„Aš darau tik tai, kas man yra aistra. Ir renkuosi tokią profesiją, tokį kelią, kuris man leidžia daryti tai, ką aš noriu“, – 2006 m. interviu „Kultūros savaitei“ sakė estų filosofas Reinas Raudas. Jo nuomone, gyvenime nereiktų imtis to, kuo pats netiki. Jei sistemai leisi save įpinti į spąstus, bus labai sunku iš jų išsivaduoti, įspėja filosofas.

Poliglotas, intelektualas, aistringas keliautojas, lietuvių literatūros bei kultūros bičiulis R. Raudas nuolatos lankosi įvairiuose lietuvių kultūros forumuose, skaito paskaitas aukštosiose mokyklose, dalyvauja diskusijose, mokslinėse konferencijose, seminaruose. Jis yra išvertęs į estų kalbą keletą lietuvių poetų, pats rašo eiles, šmaikščius aforizmus, pjeses, esė, istorinius romanus.

Naujausias ir pirmasis lietuvių kalba pasirodęs esė romanas „Hektoras ir Bernardas“, kurį profesorius pristatė knygų mugėje, labiau pretenduoja į sokratiškus filosofinius apmąstymus, bendresnius gyvenimo reiškinių vertinimus. Filosofas A.Gelūnas apie šią knygą netgi yra pasakęs: „šis romanas – tai Platono „Valstybė“, parašyta estiškai XXI amžiui“.

Tik R. Raudo valstybėje filosofas jau nebėra karalius, o moterys čia – lygiai tokios pat svarbios kaip ir vyrai. Iki skausmo tikri ir aštrūs romano herojų pokalbiai apie teisingumą, kūrybos prigimtį, tikros meilės tarp vyro ir moters galimybę veda skaitytoją labirintu, kurio gale jis gali sutikti netikėtą personažą – save patį.

Ne kartą esate dalyvavęs įvairiuose mūsų kultūros forumuose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, konferencijose. Jūs esate laukiamas Lietuvoje, dažnai cituojamas, ypač akademiniuose sluoksniuose. Na, o dabar lietuviškai prabilo ir Jūsų romanas. Tad ir pradėkime pokalbį nuo romano. Romanas parašytas labai įdomia, originalia forma – t. y. dialogas. Kodėl Jūs pasirinkote būtent dialogą? Gal taip atsitiko iš ilgesio, būtent dialogo ilgesio? Viename puslapyje Jūsų personažas yra pasakęs, kad dabar Vakarų civilizacijos dialogas nyksta, jis menkėja, degraduoja...

– Taip, iš vienos pusės tai yra taip. Brandaus visuomeninio dialogo, kuriame neskambėtų tuščios frazės, o žmonės iš tikrųjų kalbėtųsi apie tai, kas jiems yra svarbu, – tokio dialogo iš tiesų yra vis mažiau ir mažiau. Tačiau iš kitos pusės, man atrodo, kad toks dialoginis mąstymas man apskritai yra būdingas. Kai aš apie kažką galvoju ir mėginu formuluoti savo mintis, tai visą laiką ateina abejojimai: o kaip bus iš kitos pusės, o jeigu ne taip, o gal kitaip ir t. t. ir pan. Net rašydamas aš vis dažniau vartoju tokius žodžius, kaip „bet“ ir „o“, o ne „ir“ ar „bei“.

Taip ir šioje knygoje dialoginis mąstymas tarp dviejų herojų – Hektoro ir Bernardo, kurie iš esmės sutinka dėl pagrindinių vertybių, bet labai dažnai vienas kitam prieštarauja, ir kaip tipažai yra visiškai skirtingi. Galima pasakyti, kad tai aš pats esu suskaldytas į du kraštutinumus, į dvi puses: vienas yra kokiais 15 metų už mane jaunesnis (Hektoras), o kitas – 10–15 metų už mane vyresnis (Bernardas). Aš esu lyg tarp dviejų ugnių – vienas iš jų yra Hektoras, o kitas – Bernardas.

– Romane Jūs kalbate apie aukščiausias gyvenimo  kategorijas, apie kurias, beje, šiandien yra nelabai populiaru kalbėti. Bent mūsų visuomenėje, turiu galvoje plačiąją kultūrą. Tai yra romanas apie laisvę, apie pasirinkimą, apie meilę, apie valdžią, apie autentiškumą, apie vartotojiškumą, Vakarų civilizacijos dialogą. O apibendrinant – turbūt apie gyvenimo prasmę?

– Na, taip. Tai yra romanas ir apie laisvę, ir apie meilę, ir apie filosofiją. Ir apie tai, kad šie trys dalykai tam tikra prasme yra tas pats.

– Viename puslapyje atsakote į klausimą, kas tai yra gyvenimo prasmė. Tai yra tikrumas.

– Arba „paliesti tai, kas tikra...“

– Ar šiame trapiame, dažnai mums galbūt dirbtinai primetamame mūsų pasaulyje mes vis dar galime prisiliesti prie tikrumo? O gal tai yra tik idėja, idealas?

– Aš ir pats tuo tikiu. Kažkur ir Bernardas sako, kad galbūt šitas tikėjimas yra iracionalus (beje, bet koks tikėjimas tam tikra prasme yra iracionalus). Bet jeigu aš netikėčiau, kad kiekvienas žmogus, absoliučiai kiekvienas žmogus sugeba kažkokiu jam būdingu būdu paliesti tai, kas tikra, jeigu aš tuo netikėčiau, tai man reikėtų nusižudyti. Tai nebūtų pasaulis, kuriame galima toliau būti.

– Būtent viltis ir tas Jūsų tikėjimas tikrais dalykais skaitytoją nuteikia optimistiškai (nors Hektoras ir Bernardas labai daug svarsto ganėtinai liūdnai). Pavyzdžiui, Bernardas sako, kad pasaulyje turime tai, ką patys į jį įsileidžiame. Jis pats įsileidžia tik tai, ko nori. Jis neprisiliečia prie tokių dalykų, kurie jam atgrasūs – žiniasklaida, reklama...

– Apie žiniasklaidą Bernardas sako: „Šis ėdalas – ne man. Televizija ir spauda mano akyse yra praradusios svarbą, aš jų tiesiog nepastebiu, kaip nepastebi lentynų su kačių ar šunų ėdalu žmogus, atėjęs į maisto parduotuvę nusipirkti maisto sau. Tikriausiai ir šunų ėdalas yra įvairios kokybės, bet tai juk neturi man rūpėti...“

Aš, pavyzdžiui, irgi neturiu namie televizoriaus ir jo nežiūriu.

– O laikraščius skaitote?

– Ne visai. Internete peržiūriu vieną kitą straipsnio pavadinimą, jeigu užkabina, tai paskaitau. Bet iš esmės laikausi nuostatos: jeigu sistemai leisi save įpinti į spąstus, tai tada bus labai sunku iš jų išsivaduoti.

Pavyzdžiui, žmogus yra visai normalus, gyvena, kažką dirba. Tačiau, kai tik jį išrenka į tam tikrą valdžią, po kiek laiko jis pradeda kalbėti keistai. Jam atrodo, kad tos sąvokos ir tas diskursas, kuriuo naudojasi, vadžia, yra kažkoks ypatingas ir vienintelis teisingas kalbėjimo būdas apie tikrovę. Ir jis užmiršta, kaip apie tą tikrovę kalbėti normalia žmonių kalba. Aš manau, kad tai yra didelis pavojus, kurį būtina griauti.

– Iš tiesų pavojų yra daug mūsų gyvenime. Tačiau kaip jų išvengti?

Nedaryti to, kuo pats netiki.

– Bet ar tai įmanoma? Ar tai įmanoma mūsų šiandieninėje visuomenėje, kurioje stereotipai yra labai gajūs, o mes taip lengvai pasiduodame iš anksto suformuluotiems scenarijams bei kažkieno propaguojam gyvenimo stiliui?

– Ši knyga yra parašyta tam, kad paremtų žmones, kurie nori tikėti ir tiki tikrais dalykais. Kurie viduje abejoja, galvoja, svarsto: gal aš vienas esu toks keistas... Galbūt skaitytojams ši knyga padėtų nepasiduoti tai visaapimančiai sistemai.

– Beje, Jūsų personažas teigia, jog ką nors sukurti vien dvasinėmis pajėgomis šiame pasaulyje  beveik neįmanoma, nebent užsidarius vienuolyne... Vadinasi,  tas žmogus, kuris renkasi tikrus dalykus, tikras vertybes, stengiasi autentiškai priimti pasaulį, jis pasmerktas vienatvei?

– Ne, aš nemanau, kad žmogus, kuris kažką sugeba sukurti, yra pasmerktas vienatvei. Bent jau ne tokiai pesimistinei, ne tokiai tamsiai vienatvei. Gali būti ir šviesi vienatvė, rami vienatvė: žmogus turi savo kažkokią vietą, į kurią gali sugrįžti ir kur gali kitus pakviesti. Aš manau, kad tai yra gražu.

Esu buvęs Kinijoje. Apskritai ta šalis man labai patinka, tačiau man ten trūksta vienatvės. Ten beveik nebūna tokio momento, kad aš būčiau vienas, o ne tarp kitų žmonių. Na, nebent tada, kai miegu. Bet iš tikrųjų juk neįmanoma taip gyventi, t.y. neturėti galimybės pabūti vienam. O būti vienam yra gera tol, kol tai nepavirsta problema.

– Užsiminėte apie sistemą. Jūs daug rašote apie tai, kaip žmogų, šiuo atveju kūrėją, menininką, toji sistema įtraukia ir pamažu  atima iš jo kūrybines galias...

– Tiesą sakant, aš nesprendžiu pagal save. Tiesiog aš matau kitų pavyzdžius. Tarkime, atsiranda kažkoks maištaujantis muzikantas, kuris nori dainuoti taip, kaip jis nori, ir siekia sukurti kažkokį naują stilių. Jis tampa populiarus, jį pastebi kokie nors agentai, vadybininkai, kurie nori leisti jo plokštelę. Ilgainiui tie vadybininkai pradeda diktuoti tam tikras sąlygas. Pavyzdžiui, tam menininkui sako, kad tokio jo įvaizdžio niekas „nepirks“, ima nurodinėti, ką reikia pakeisti, kokie žodžiai tinka, o kokie ne ir t. t. ir pan. Ir po kiek laiko iš to kūrėjo išeina toks produktas, kuris yra tarsi ir maištaujantis, tačiau  tos sistemos jau taip paveiktas, kad veikiau tarnauja jai, o ne  griauna.

– Kaip Jums patiko Jūsų romanas lietuviškai? Tiesiog būtų įdomus autorizavimo momentas.

– Šis vertimas  yra toks retas atvejis, kai aš galėjau visą tekstą perskaityti dar prieš jam patenkant į spaustuvę. Aš manau, kad vertėja Brigita Urmanaitė yra padariusi milžinišką darbą, stengdamasi tą turinį ar tas mano kartais barokines minčių peripetijas perkelti į suprantamą lietuvių kalbą.

– Be abejo, būtų labai smalsu paklausti, kaip jūs taip gerai išmokote lietuvių kalbą?

– Į šį klausimą man labai lengva atsakyti. Lietuvių kalbą aš išmokau pirmos kelionės į Lietuvą metu. Važiavau „Čaikos“ traukiniu, kuris tais laikais 6:30 išvažiuodavo iš Talino ir Vilniuje būdavo apie 20:00. Taigi tas visas keturiolika valandų aš sėdėjau su lietuvių kalbos vadovėliu ir mokiausi. Tiesa, man tada buvo 16 metų. Jau beveik 30 metų praėjo. Per ttą laiką labai dažnai šią kalbą vartojau, išmokau naujų žodžių ir t.t.

Aš laikausi principo - pasistengti nors bent kiek išmokti tos kalbos, į kurios šalį važiuoju. O vėliau tos kalbos savaime tobulėja, ypač jei yra galimybė vėl į tą šalį sugrįžti, lankytis dažniau bei bendrauti su žmonėmis, mėginti dalyvauti tos šalies kultūriniame gyvenime.

– Beje, jūs esate ir vertęs lietuvių poeziją į estų kalbą.

– Taip, yra išėjusi Marcelijaus Martinaičio knyga estų kalba. Truputį esu vertęs ir kitų poetų –Gintaro Grajausko, Eugenijaus Ališankos – eilėraščių. O paskutinį kartą man teko versti tėvo Stanislovo eiles, kai Taline buvo rengtas vakaras jo atminimui.

– Gal ir daugiau sulauksime jūsų vertimų?

– Norėčiau. Mano sena svajonė yra iš lietuvių poezijos sudaryti antologiją. Bet dažniausiai ta svajonė pabunda vasarą, kada aš čia atvažiuoju. O kai grįžtu į Šiaurę, kur krenta sniegas,  tos mano svajonės užmiega žiemos miegu. Yra labai daug visokių kitokių darbų, ir tiesiog nespėju.

– Manyčiau, nemažai laiko pasiglemžia ir Jūsų pareigos – esate paskirtas Talino universiteto rektoriumi. Tad norėčiau klausti – ar šios pareigos suteikia jums daugiau laisvės propaguoti tas idėjas, apie kurias rašote romane „Hektoras ir Bernardas“?

– Aš manau, kad galbūt ir taip. Kai kandidatavau į rektorius, kai kurie gera linkintys kolegos mane perspėjo, kad kol vyksta rinkimai, labai neafišuočiau visų idėjų. Tačiau aš kandidatavau su labai aiškia reformine programa. Aš laikiausi principo – eiti atvirai, todėl visas tezes, ką norėsiu daryti, išsakiau tiesiai ir aiškiai. Ir buvau išrinktas praktiškai studentų balsų dėka: gal net daugiau balsų gavo kitas kandidatas, kurio pagrindinė tezė buvo, kad viskas liktų, kaip yra. Tačiau mano programai vienbalsiai pritarė studentai, ir rektoriumi tapau aš. Labai tikiuosi, kad su jaunesniais kolegomis bus galima šį bei tą nuveikti.

– Įdomu būtu išgirsti, o kokie Jūsų reformų programos pagrindiniai prioritetai. Kas jums svarbiausia šiandien aukštosios mokyklos, konkrečiai Talino universiteto akademinės visuomenės gyvenime?

– Dabar man dažnai tenka lankytis įvairiuose tarptautiniuose universitetų vadovų susibūrimuose, ir kiekvienąkart yra klausiama – koks jūsų universiteto didysis strateginis tikslas. Beveik visi atsako – norime būti vienu iš geriausių Europos universitetų. Šis tikslas, be abejo, yra siektinas ir geras, tačiau aš jį nustumčiau į antrą vietą. Aš pirmiausia labai norėčiau, kad Talino universitetas taptų vienu iš atviriausių, vienu iš draugiškiausių Europoje. Kad universitetas veiktų skaidrumo, kolegialumo bei solidarumo principais. Kad visi akademinės visuomenės nariai (tiek studentai, tiek dėstytojai, tiek kiti darbuotojai) suprastų, jog  aukštoji mokykla – tai nėra pramoninė įstaiga, kur gaminami diplomuoti specialistai, o kad tai – terpė, kurioje kiekvienas žmogus galėtų augti, tobulėti, siekti savų tikslų.

Vienas iš mano programos deklaruotų tikslų buvo demokratiškumo skatinimas. Manyčiau, studentai galėtų aktyviau dalyvauti savo lavinimosi procese. Turėtų būti daugiau laisvai pasirenkamų disciplinų. Kodėl kažkokie dėdės turi nuspręsti, kokias paskaitas studentams skaityti? Apskritai, man atrodo, kad paskaitų šiandien reikia kuo mažiau. Informaciją galima ir patiems susirinkti. O dėstytojas turi vesti seminarus, diskusijas, organizuoti laboratorinius eksperimentus, galbūt informuoti apie savo mokslinį darbą,  keistis nuomonėmis ir t. t. Universitetas jokiu būdu negali būti mokyklos tąsa, jame privalo mokytis visi – ir studentai, ir dėstytojai. Jei kas nors nustoja mokytis, tada jau blogai, tada laikas iš tokio universiteto pasitraukti.

– Jums yra tekę dėstyti ir ne viename Lietuvos universitete. Kokias blogybes regite Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, kurią drebino ne vienas skandalas?

– Manyčiau, kad kai kurios aukštojo mokslo problemos Lietuvoje yra susiję su tos sistemos uždarumu ir hierarchiškumu. Manau, kad aukštosios mokyklos gyvenime reikėtų daugiau leisti dalyvauti studentams. Profesoriai, dėstytojai į pastabas neturėtų  reaguoti kaip į jų asmeninę kritiką, bet turėtų priimti kaip nuoširdų norą rasti būdų, kaip spręsti problemas, kaip padaryti, kad visiems būtų geriau. Siekti kolegialumo būtina, nes kitaip Lietuva gali netekti šviesiausių savo galvų. Dabar Europa atsivėrė, ir daugybė gabių jaunų talentų išvyksta į vokietijas, anglijas, prancūzijas, kur įgyja mokslinius laipsnius ir pamato, kokia normali ten yra terpė kūrybai, mokslui vystytis. Be abejo, kai kurie vėliau nori sugrįžti į gimtinę, bet nelabai čia yra laukiami ir pageidaujami. Ir daug kas apskritai numoja ranka – jei manęs čia nereikia, aš važiuoju kitur. Globalizacijos amžiuje šviesiausi protai reikalingi visiems. Todėl jei Lietuva nesaugos savo protų ir toliau, gali atsitikti taip, kad pasaulyje atsiras labai daug garsių lietuvių kilmės mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų, tik Lietuvai iš jų mažai bus naudos.

Apskritai aukštajam mokslui tarptautinis aspektas šiandien yra labai svarbus. Estija stengiasi atverti savo mokymo sistemą: aukštosios mokyklos suinteresuotos, kad atvyktų studentai ir dėstytojai iš užsienio, kad mokytųsi ir dėstytų anglų kalba, o estų studentai tęstų magistro studijas kituose universitetuose, nebūtinai Estijos. Manyčiau, kad aukštasis mokslas negali būti uždara sistema. O Lietuvoje, pvz., daktarinės disertacijos rašomos lietuvių kalba, tarptautinių recenzentų praktiškai nekviečiama. Taip labai patogu skelbtis, kokie mes puikūs ir gražūs, nes iš šalies nelabai kas gali ir įvertinti.

– Profesoriau, prieš keletą metų, rodos, „Santaros-Šviesos“ suvažiavime  esate pasakęs tokią mintį, kuri galbūt dabar skambės kaip ištraukta iš konteksto, tačiau  vis dėlto labai provokuojanti. Jūs esate pasakęs, kad Lietuva nuobodėja...

– Taip.

– Norėjau tik paklausti (tikiuosi neįsižeisite), ar, Jūsų matymu, Lietuva ir toliau nuobodėja ir vis labiau artėja prie mūsų akimis nuobodžios Estijos?

– Taip. Ir kiekvieną kartą čia atvykęs to proceso matau vis daugiau. Kiek prisimenu, to mano pranešimo suvažiavime tema buvo apie tai, kaip Lietuva tampa valstybe. Tą savo idėją suformulavau,  persvarstydamas ir pratęsdamas vieno estų politiko, kuris tuo metu buvo užsienio reikalų ministras, mintį. Jo paklausė, o kodėl apie mus, estus, vis mažiau rašo pasaulinė spauda. Ministras atsakė, kad labai gerai, jog apie mus nieko nerašo. Tai reiškia, kad pas mus nebėra jokių katastrofų, jokių problemų, kad vyksta normalus gyvenimas... O tas normalus gyvenimas visada yra šiek tiek nuobodus, toks kasdienis...

Tad sakydamas, kad Lietuva nuobodėja, kaip tik turėjau galvoje šią mintį: ir pas jus nebėra iššaukiančių, ekstremalių dalykų, viskas, kas vyksta Lietuvoje, yra maždaug tas pats,  kas ir kitur. Pavyzdžiui, šiandien išėjau iš „Lietuvos“ viešbučio, kuris yra be galo nuobodus, ir vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis mačiau tas pačias parduotuves, vitrinas, reklamas, kurių yra ir Estijoje, ir Madrido gatvėse, ir kur nors kitur... Lietuva ir toliau nuobodėja...

– Nepaisant visų skandalų ir visų valdžios krizių?..

– Ir tie skandalai, ir tos krizės yra nuobodžios. Negi man reikia nusipirkti laikraštį, kad sužinočiau, jog kažkoks politikas yra kiaulė? Aš tą ir taip žinau...

– Kad nebūtų taip nuobodu, dar norėčiau klausti apie kultūros politiką. Esate Lietuvos kultūros bičiulis, tokiu Jus laiko daug žmonių čia Lietuvoje. Tad turbūt šiek tiek pasidomite ir mūsų kultūriniu gyvenimu. Mums Estija visada imponavo būtent tuo nuobodumu arba (čia dėčiau lygybės ženklą) pragmatišku racionalumu. Kaip jums atrodo, ar kultūrinės tendencijos Lietuvoje ir Estijoje yra panašios?

– Sunku pasakyti, kadangi dviejų kultūrų struktūra bei pamatinės vertybės šiek tiek skiriasi. Aš net sakyčiau, kad šiuo metu Estijos kultūros vystymosi tendencijos yra arčiau to proceso, kuris anksčiau vyko Lietuvoje. O Lietuvos kultūroje lyg ir matyti tai, kas anksčiau buvo Estijoje. Pavyzdžiui, per visus dešimtmečius mūsų teatras buvo gana šaltas, pastatytas „ant teksto“. Tačiau dabar jis artėja prie šauksmingo ir tokio daugiau  sintetinio teatro, kurio mes anksčiau važiuodavome žiūrėti į Lietuvą. Ir aš pastebėjau, kad kai kurių Lietuvos teatro režisierių paieškos šiandien yra artimesnės tokiam stiliui, koks anksčiau buvo estų teatre. Gal tai ir gerai, o gal ir ne? Aš negaliu pasakyti. Tačiau tendencijos juk visada išeina iš to, kas mes esame.

– O kultūros politikos tendencijos?

– Manau, kad mūsų kultūros politika yra daugiau pritaikyta tautos, kurią sudaro mažiau nei 20 milijonų, poreikiams. Mūsų  kultūros kapitalas yra kultūros finansavimo įstaiga, į kurią labai didelė kultūros dalis yra  nukreipta tiesiogiai, t.y. pinigai skirstomi be jokių valstybinių komisijų, be jokių valdininkų dalyvavimo. Labai didelė dalis pinigų gaunama iš mokesčių, ir tuos pinigus dalina patys menininkai. Būtent patys menininkai išrenka, kas skirstys tuos pinigus, o ne kažkokie valdininkai, kurie dažniausiai yra suinteresuoti, kaip užlopyti biudžetines skyles arba savo nuožiūra nukreipti pinigus tiems, kurie yra galbūt labiau palankūs valdžiai.

– Tai gal ir nepatenkintų yra mažiau?

– Taip, toks modelis vysto ir pačių menininkų subalansuotą mąstymą. Juk jeigu kažkas mėgintų kaip nors paveikti komisiją,  kad ši skirtų daugiau lėšų jų draugams, tai jis ir pats susiteptų, o tuo pačiu apjuodintų ir savo draugus.

– Sakykite, o kas jums imponuoja ir kas galbūt erzina Lietuvoje?

– Man visą laiką patiko tai, kad čia viskas ne taip gerai veikia, kaip galėtų. Pavyzdžiui, autobusai, traukiniai vėluoja. Ir žmonės vėluoja į susitikimus, neatsako į laiškus... Bet tie žmonės yra kažkokie gyvi. Tas jų gyvumas, sugebėjimas kategoriškai ir emocionaliai, nekompromisiškai mąstyti man visą laiką imponavo.

O tai, kas man visą laiką mažiausiai imponavo Lietuvoje, yra hierarchiškumas. Čia daug daugiau nei Estijoje yra lenkiamasi valdžiai: į akis sakoma, kokia ji yra šauni, graži ir didelė. O už nugaros tuoj pat ta pati valdžia yra peikiama. Jeigu žmogus Lietuvoje pakliūna į aukštesnę poziciją, jis visą laiką naudojasi aukštesne teise: jis gali prastumti savo projektus, proteguoti savo simpatijas, t.y. varyti savo interesų liniją. O tokio bendro sutarimo, bendro svarstymo, supratimo, kad kiti žmonės nėra vien tik  tavo pavaldiniai, bet dar ir kolegos, kurie atlieka kitas bendros veiklos funkcijas, – būtent tokio supratimo čia pasigendu.

– Betgi tai yra labai žmogiška ir, ko gero, tikra...

– Sakyčiau, kad tai yra labai lietuviška. Tai, kas yra žmogiška, kaip ir bet kokioje šalyje priklauso nuo pačių žmonių.

Lietuvoje visada buvo paisoma hierarchijos. Manyčiau, kad tai nulemia istorinės, kultūros bei religijos tradicijos. Katalikams kunigai tarpininkauja tarp dievo ir žmogaus, o protestantizme – pats žmogus studijuoja bibliją ir tiesiogiai kreipiasi į dievą. Tie kultūros skirtumai, be abejo, yra paveikę  mūsų gyvenimo ir mąstymo būdą. Lietuviai labiau linkę ne patys spręsti, o laukti nurodymų iš aukščiau. Estijoje tokio atstumo, susvetimėjimo tarp žmonių ir valdžios yra žymiai mažiau, nors visko, žinoma, pasitaiko.

– Žinia, mėgstate keliauti po pasaulį. Ar tai yra Jūsų aistra, ar Jūsų profesijos tam tikra privilegija?

– Aš darau tik tai, kas man yra aistra. Ir renkuosi tokią profesiją, tokį kelią, kuris man leidžia daryti tai, ką aš noriu. Aišku, kadangi užsiimu Rytų šalių kultūrų tyrinėjimu, tiesiog neįmanoma ten nekeliauti ir tų kalbų nestudijuoti. Tačiau aš gal ir pradėjau studijuoti kalbas dėl to, kad norėjau pamatyti daugiau pasaulio. Man atrodo, čia yra toks mano charakterio bruožas: aš nelabai galiu ramiai nusėdėti vienoje vietoje, viską turiu pamatyti, ką tik spėju, ką sugalvoju...

– Ką gi, linkiu Jums įgyvendinti visas savo svajones. Ar daug sutinkate savo kely tokių laisvų žmonių, kaip Jūs?

– Man atrodo, kad tokių laisvų žmonių galėtų būti apie penkis milijardus, jeigu tik jie patys to norėtų...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Kultūros savaitės“ archyvai

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...