captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvoje gyvenantis rumunas: esu tiesiog pamišęs dėl Vilniaus

Vilniaus gatvėse šiuo metu ypač gausu turistų, bet vis daugiau ir čia gyventi atvykstančių užsieniečių. Vienas iš tokių – Raulis Kazanas, čia atsikėlęs mažiau nei prieš metus. Laisvai samdomas žurnalistas ir aplinkosaugos konsultantas iš Rumunijos pasakoja, kad Vilnius jam – vieta, kurioje itin gera gyventi dėl gryno, švaraus oro ir daugybės žalumos.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vilniaus gatvėse šiuo metu ypač gausu turistų, bet vis daugiau ir čia gyventi atvykstančių užsieniečių. Vienas iš tokių – Raulis Kazanas, čia atsikėlęs mažiau nei prieš metus. Laisvai samdomas žurnalistas ir aplinkosaugos konsultantas iš Rumunijos pasakoja, kad Vilnius jam – vieta, kurioje itin gera gyventi dėl gryno, švaraus oro ir daugybės žalumos.

„Negaliu sakyti, kad man patinka oras, bet tai man labai svarbu – apie Vilniaus orą net straipsnių esu parašęs. Labiausiai man patinka miesto žaliosios zonos. Pavyzdžiui, Budapešte ar Bukarešte daug kas nukertama, nes statomi prekybos centrai. O Vilniuje jų pilna – jeigu per Vingio parką nueisit iki Karoliniškių, pakilsit į viršų, nufotografuosit, tai pamatysit, kad čia labai daug miško“, – atkreipia dėmesį R. Kazanas. 

Tačiau Vilniuje rumunas pasigenda tramvajų ir daugiau informacijos visai šaliai svarbiais, pavyzdžiui, skalūnų klausimais. Be to, gyvenant Vilniuje, iš romantiškų Balkanų kilusiam R. Kazanui tenka prisitaikyti prie neįprasto – šiaurietiško lietuvių mentaliteto.

– Kokia Jūsų istorija, kodėl atvykote gyventi į Lietuvą?

– Mano istorija labai paprasta: mano žmona lietuvė. Kai laukėmės kūdikio, turėjom pasirinkti iš trijų šio žemyno vietų, kur gyvensim: pirmas  variantas buvo Bukareštas, tačiau tai būtų buvusi klaida. Antras – Transilvanija, nes pats esu kilęs iš pietų Transilvanijos – labai gražaus kalnų regiono. Tačiau ten trūksta kai kurių paslaugų, ir tai nėra geriausia vieta lauktis vaikų. O trečias variantas buvo Vilnius. Jį ir pasirinkome dėl dviejų labai svarbių priežasčių: mano žmona iš čia, todėl lengviau gimdyti ir tvarkyti visus reikalus. O antra priežastis – oras. Nejuokauju. Prieš porą metų buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad Vilnius oro kokybe pirmauja tarp Europos sostinių, čia mažiau tiek kietųjų dalelių, tiek anglies monoksido.

– Dirbate žurnalistu jau daug metų, čia gyvendamas irgi esate laisvai samdomas žurnalistas. Ar užsakovai domisi Lietuva? Ar kam nors įdomūs straipsniai iš Lietuvos?

– Galima atsakyti dvejopai. Iš esmės atsakyčiau – ne. Rumunija kelis dešimtmečius išgyveno dėl to, kad praktiškai buvo ištrinta iš žemėlapio. Žemėlapyje mes vėl pasirodėme maždaug prieš du dešimtmečius. Dabar tapom žinomi dėl Drakulos ir Transilvanijos, Dunojaus deltos. Ir blogybių, tokių kaip migracija, romų mažumos problemos, vaikai našlaičiai... Panašiai ir su Lietuva. Dažnai kalbu su draugais iš Bukarešto ir Budapešto, Rumunijos ir Vengrijos, ir jie nuolat klausia, ar Ryga yra Lietuvos sostinė, bet vis dėlto ne, Estijos... O juk jos čia pat, šalia. Bet tas pats ir su Bukareštu bei Budapeštu – juos nuolat painioja. Juk čia laukiniai rytai. Kultūriškai mes vis dar toli nuo Vakarų. Bet skaudžiausia tai, kad esame tikrai toli vieni nuo kitų. Iš Vilniaus taip lengva nuskristi į Jungtinę Karalystę arba net Šiaurės Italiją, o į Čekiją ar Slovakiją – sudėtinga. Galėtų būti geresni greitkeliai tarp šių šalių, bet tiesiog nėra pakankamai interesų.

– Tai sakote, kad vadinamosios „nesvarbiosios“ Europos šalys viena kitai nerūpi?

Taip. Tačiau tai logiškai paaiškinama. Ypač iš ekonominės pusės, iš kultūrinės gal mažiau. Migracija, darbo jėgos judėjimas juk vyksta į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Skandinaviją... Rumunai, bulgarai, slovakai važiuoja į Italiją, Ispaniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Kitas dalykas yra užsienio investicijos. Bet Lietuvos investicijos Transilvanijoje kol kas skamba labiau kaip mokslinė fantastika.

– Paminėjote oro kokybę. Rašote aplinkosaugos temomis. Ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama aplinkosaugos problemoms?

– Kiek man teko įsigilinti, Lietuva ir Rumunija panašiame lygmenyje. Viešajame diskurse kalbama apie strateginių investicijų būtinybę, bet projektų poveikis aplinkai čia visada ignoruojamas. Pavyzdžiui, skalūnų dujos jau kurį laiką svarbiausia tema Rumunijoje ir Lenkijoje, dabar ir Lietuvoje, apie atominę energetiką. Kalbama apie pigią energetiką, darbo vietų kūrimą... Man kaip aplinkosaugininkui visada atrodo – įdomu, kiek jau jūs darbo vietų sukursite? Du, tris šimtus?

Kalbant apie skalūnus, Bulgarija ir Rumunija – geografiškai labai panašios šalys, tačiau skalūnų dujų debatai ten pasisuko į visiškai skirtingas puses – bulgarai taip nusiteikę prieš skalūnus, kad rengė protestus prie sienos prieš rumunus, kurie yra visiškai už skalūnus. Kaip palygintumėte debatus Rumunijoje ir Lietuvoje?

– Seku visa tai ir galiu pasakyti, kad iš esmės tai ta pati diskusija. Ta pati įmonė – „Chevron“ – ketina ateiti. Didžiausios diskusijos – apie energetikos autonomiją, saugumą, bandymas sumažinti dujų importą iš Rusijos. Ir viskas vyksta visiškai taip pat. Bet ne visai įsigilinama, kokia tos nepriklausomybės kaina,  ką ji iš tiesų reiškia ir kokia bus energijos kaina. Nepakankamai informacijos apie tai, kiek laiko skalūnų privalumais bus galima naudotis, kokią įtaką tai turės gruntiniam vandeniui. Visuomenė turėtų kur kas labiau dalyvauti.

Tai Jūs manote, kad naujose šalyse narėse per mažai informacijos rimtais, visai šaliai svarbiais klausimais?

– Taip. Taip lengva ir įprasta visą kaltę suversti Europos Sąjungai. Kai prisijungėm, į mūsų šalis atklydo daug  investicijų, nukreiptų į vartotojų rinką. Kai kurie sako, kad su mumis buvo elgiamasi kaip su kokiais gyvuliais, kurie turi vartoti. Bet juk to mes ir norim. Juk norėjom tokio modernaus komforto. Kita vertus, dabar turim daugiau demokratinių instrumentų. Pasisotinti mėsainiais lengva, tačiau kai kalbama apie mąstymą, jėgų suvienijimą – nekalbu vien apie protestus – kalbu apie norą sužinoti, bendruomenės interesų išgryninimą, tai jau sudėtingiau. Bulgarijoje pilietinė visuomenė nėra stipresnė nei Rumunijoje ar Lietuvoje, tačiau man atrodo, kad ten apie skalūnus buvo tiesiog daugiau informacijos. Aš netikiu, kai dažnai šiose šalyse kalbama apie „rusų pinigus“. Tikrai žinau, kad Bulgarijos protestuotojams niekas nieko nemokėjo. Viskas baigėsi moratoriumu. O Rumunijoje viskas baigiasi pasakymu, kad tai strateginės investicijos.

O ką manote apie protestų tradiciją naujose šalyse narėse, Rytų ir Centrinėje Europoje? Pilietinės visuomenės aktyvumo? Ir ar galima tai lyginti?

– Iš viso gyvenau šešiose ar septyniose šalyse. Esu ir pats dalyvavęs įvairiuose procesuose. 2003 m., kai George`as W. Bushas metė bombas ant Irako, dalyvavau protestuose Italijoje. Romoje buvo susirinkę apie milijoną žmonių. Tai buvo didžiuliai taikos protestai, ypač Vakaruose. O mano draugai tuo metu Bukarešte bandė surengti protestą, bet nepavyko net 30 žmonių surinkti. O 30 – tai tiesiog viena pradinė klasė.

Kodėl tada toks skirtumas?

– Tai ilga diskusija, kuri grąžina atgal į komunizmo laikus. Mano požiūriu, vis dar vyrauja „asistavimo“ mentalitetas – žmonės patys nenori griebti gyvenimo į savo rankas ir suprasti, ko jiems iš tiesų norisi. Ypač tai būdinga  vyresniems žmonėms, mano tėvams tai irgi būdinga, ir tai mane stebina. Nesakau, kad jie  iš valdžios labai daug reikalauja, bet esmė ta, kad jie būtinai kažko iš valdžios nori. Juk šiukšlių problemą tavo mažoje bendruomenėje nebūtina spręsti vyriausybės lygmeniu. Tačiau jie vis tiek to tikisi.

Rumunijoje pagarsėjo reportažas iš moldaviškos Rumunijos dalies apie tai, kad nedidelį tiltelį, jungusį dvi mažas bendruomenes, nunešė didžiulis potvynis. Žurnalistai apie tai pranešinėjo taip, lyg būtų įvykusi aplinkos katastrofa. Tai nebuvo tiltas per Dunojų – tik tiltelis, jungiantis kelių metrų pločio įlankėlę. Jaunesni žmonės sakė – jei tik gaučiau pora vinių, tuoj pat pats tą tiltelį pastatyčiau, tačiau žiniasklaida ieškojo sensacijų, dramatizavo... Galėjai tik įsivaizduoti, kaip visi žiūri televiziją ir sako: žinoma, valdžia turi viską sutvarkyti. Kalbinami žmonės reportaže piktinosi – kur valdžia, kodėl ji nieko nedaro. Trys ar keturi gyventojai būtų tą tiltelį kaip mat pastatę.

Nors Lietuvoje gyvenate dar ne taip ilgai (dar net metų nėra), ar irgi pastebėjote panašių „asistavimo“ mentaliteto, kaip Jūs vadinate, pavyzdžių?

– Mažiau. Bet aš bendrauju su jaunais žmonėmis, savo buvusiais studijų kolegomis iš Centrinio Europos universiteto Vengrijoje... Jie jauni, atviri, dievina gyvenimą Vilniuje ir vis bando man pabrėžti jo privalumus, ir aš su jais sutinku. Su sovietinėmis Vilniaus dalimis mažai susiduriu.

Draugai aprodo Jums gražias Vilniaus vietas, kas jums labiausiai patinka?

– O, Dieve. Aš tiesiog pamišęs dėl šio miesto. Pirmiausia, negaliu sakyti, kad man patinka oras, bet tai man labai svarbu – apie Vilniaus orą net straipsnių esu parašęs. Labiausiai man patinka miesto žaliosios zonos. Pavyzdžiui, Budapešte ar Bukarešte daug kas nukertama, nes statomi prekybos centrai. O Vilniuje jų pilna – jeigu per Vingio parką nueisit iki Karoliniškių, pakilsit į viršų, nufotografuosit, tai pamatysit, kad čia labai daug miško. Tai net ne zonos aplink miestą, o pats miestas. Ir dar yra vadinamųjų žaliųjų juostų. Tai man ir patinka – daugybė žalumos.

Be gamtos, kas dar įsimintina? Ar patiriate kokių nors bendravimo nesklandumų?

– Taip, didžiulių. Bet man reikia prisitaikyti prie Baltijos – šiaurės mentaliteto. Aš iš romaniškos šalies, iš Balkanų, kur visi rėkia, reiškia jausmus. Lietuvoje žmonės uždaresni, santūresni, per daug nešneka. Aš dar kol kas nelabai moku lietuviškai, bet, išėjęs iš namų, nedaug tą kalbą ir vartoju – žmonės tiesiog nelabai komunikuoja. Nesakau, kad tai gerai arba blogai, tiesiog toks žmonių būdas.

Bet gal yra kokių įsimintinų pavyzdžių, kai visiškai nepavyko susišnekėti?

Taip, daugybė. Keliavom po mažus miestelius į šiaurę – į Šiaulius, Panevėžį, Kelmę, kur niekas nekalba angliškai ar vokiškai. Jie bandė rusiškai, lenkiškai, ir aš pagalvojau, juk šitie žmonės turi įgimtą multikultūriškumo ir daugiakalbiškumo geną, jie stengiasi ir kalba trimis kalbomis, bet nieko iš to – nes aš susišneku romanų kalbomis, taip pat vokiškai angliškai. Labai komiška ir įdomu – aš visiškai negalėjau susišnekėti.

Dar viena įdomi tema, kuri Jums įdomi iš aplinkosauginės perspektyvos, o mums, ypač vilniečiams, įdomi iš esmės, yra viešasis transportas. Čia buvo daug pastangų, susijusių su elektroniniu bilietu, kuris įvestas ne iš karto. Daug kalbų apie tai, kad viešasis transportas apskritai neatrodo prestižinis dalykas ir juo važiuoja tik tam tikras visuomenės sluoksnis... Ką Jūs galite pasakyti apie Vilniaus viešąjį transportą?

– Aš už tai, kad miesto viešasis transportas būtų kuo įvairesnis ir kuo švaresnis. Čia aš nuolat važinėju dviračiu. Kai kas sako, kad Vilnius nėra tinkamas važinėtis dviračiu. Mano patirtis rodo, kad nėra čia taip blogai. O kalbant apie viešąjį transportą, nemanau, kad reiktų vartoti tokius necivilizuotus vartotojiškus terminus kaip prestižas. Net nemanau, kad verta apie tai diskutuoti per nacionalinį radiją.

Tačiau posovietinėse šalyse tai labai įprasta – būtina turėti automobilį, nes ilgą laiką žmonės apskritai neturėjo jokios nuosavybės, o dabar nepripranta prie minties, kad galima išsiversti ir be savo nuosavo automobilio – dėl to čia, sako ekspertai, ne taip lengvai prigyja trumpalaikės automobilių nuomos schemos, ne toks populiarus viešasis transportas ir panašiai. Ar taip pat ir Rumunijoje?

– Žinoma. Net Italijoje panašiai. Idėja, kad automobilis tau suteikia statusą, yra amerikietiška. Tačiau visa tai – praeitis, turinti labai įdomią istoriją. Amerikoje šeštame dešimtmetyje grafičių menininkai važinėjo automobiliais, nes tai buvo „cool“, jiems taip buvo lengviau komunikuoti – apsižiūrėti, ką kolegos, bičiuliai darė kitoje miesto pusėje. Dabar yra ir kitų komunikacijos priemonių – pavyzdžiui, mobilieji telefonai. Informacijos visuomenė davė savo. Remiantis Vakaruose atliktomis apklausomis, turėti automobilį jaunimui nebėra taip svarbu. Kai kurie žmonės daugiau investuoja į dviračius nei mašinas. Kai papasakojau mamai, kad už dviratį mokėjau pusantro tūkstančio eurų, ji vos nenualpo. O tada su juo apvažiavau Europą. Transporto tendencijos keičiasi.

– Vilniaus viešasis transportas vis dar atrodo skurdus, reikia daug investicijų – iki šiol yra labai senų troleibusų, autobusų, kurie labai teršia aplinką, nes varomi dyzeliu. Pirmąkart čia atvažiavau prieš kelerius metus ir labai nustebau, kad nėra tramvajų. Man tai pasirodė neįtikėtina. Metro, mano nuomone, būtų per daug, o tramvajų būna ir mažesniuose miestuose nei Vilnius. Jie ne tik turi atskirą juostą, bet ir teršia mažiau. Kartą buvo labai labai sudėtinga buvo nuvažiuoti į užmiestį. Dar pastebėjau, kad dabar, kai remontuojama Geležinio Vilko gatvė, judėjimas Vilniuje visiškai kitoks. Anksčiau, man atrodo, spūsčių čia buvo gerokai  mažiau nei kituose Rytų Europos miestuose.

Pradėjom nuo Jūsų minties, kad judu su  žmona pasirinkote Lietuvą, nes čia geras oras. Pabaigoje noriu paklausti, ar yra kas nors Vilniuje, kas Jus nebūtinai iš aplinkosaugos perspektyvos, bet ir apskritai, labai erzintų?

– Ne. Yra kas erzina, bet visa tai, man atrodo – mano problema. Juk turiu prisitaikyti prie to, kur esu, o ne pats pakeisti čia viską.

Žodžiu, įsivaizduojate savo gyvenimą čia ir ilgiau?

– Visą gyvenimą čia negyvenčiau, noriu, kad mano sūnus patirtų daugiau, pagyventų ir ten, iš kur aš kilęs, pagyventų ir Vakarų Europoje... Viskas priklausys nuo darbų, tačiau čia aš labai laimingas. Man čia labai patinka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...