captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš „Kultūros savaitės“ archyvų. Filosofas A. Šliogeris: mano šinšila yra daug protingesnis už žmogų

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. [...] Bet kalba yra [...] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sako filosofas Arvydas Šliogeris.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. [...] Bet kalba yra [...] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sako filosofas Arvydas Šliogeris.

Vilniaus universitete filosofiją dėstęs A. Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.

Po to sekė kiti filosofijos leidiniai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai”, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, A. Šliogeris rašė iš meilės.

Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visom prasmėm, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos 2005 metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą.

Apie šią knygą ir kitus, ne tik filosofams įdomius dalykus, kalbasi filosofijos profesoriai J. Baranova ir A. Šliogeris.

– Arvydai, mes susitikome šiandien pašnekėti, nes vasaros pradžioje pasirodė tavo galingas dvitomis „Niekis ir esmas“. Norėčiau pradėti nuo paprastesnių dalykų – nuo to, kas yra čia ir dabar. Vasara baigėsi, ką veikei per vasarą?

– Žvejojau daugiausia.

– Tai ir paklausiau...

Tik tiek, kad šią vasarą netikėtai plykstelėjo nauja aistra – įsimylėjau. Įsimylėjau fotografavimą... Netikėtai į rankas pateko fotoaparatas ir pradėjau staiga fotografuoti tuos dalykus, kurie man labiausiai patinka mano kosmopolyje. Taip smarkiai įsisukau į šitą ratą, kad net nusipirkau puikų „Nikon`ą“. Anksčiau būdavo upėtakiai ir grybai.

– Tavo tekstuose surandu dažnai paminėtą Grūdos upelį. Kur jis yra?

Tai stebuklingas upelis. Jis teka per Marcinkonis, per Kašėtas, per Kuvočius ir įteka į Merkį. Man tai yra pati gražiausia vieta Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, tiesą pasakius. Nežinau, negaliu lyginti su viskuo. Tai neįtikėtino grožio upelis. Kadaise jis buvo upėtakininkų Meka, bet paskutiniu metu upėtakių ne tiek jau daug. Tie upėtakiai gal nėra labai svarbu, aš Grūdą fotografavau.

Ką reiškia upelį – tūkstančius upelių... Ten labai gerai matosi saulės judėjimas – saulė truputį pasislenka, iškart keičiasi visos spalvos. Ateina debesis – Grūda vėl kitokia. Kitą dieną atvažiuoji – o ji vėl kitokia... Žodžiu, galėtum ten fotografuoti 50 metų, ir kiekviena akimirka būtų nauja.

– Kas maloniau – rašyti knygas ar žvejoti?

– Knygas rašyti nėra malonu. Apskritai aš iš prigimties esu tinginys ir ne rašytojas. Geriau ir maloniau užsirašinėti – aš turiu tokias korteles nuo senų laikų, ateina į galvą mintis – ten užmeti. Tai yra smagu. O paskui, kai reikia surinkti tas korteles, ir pradėti sisteminti, tai jau sunku... Aš tinginys esu... Žvejoti man daug maloniau.

Bet žiūrėk, kiek knygų prirašei. Aš specialiai susinešiau jas visas, kad mes matytume vizualiai. Ir, ko gero, dar ne visas susinešiau.

– Aš irgi pažiūriu ir pats stebiuosi, kaip čia taip man išėjo. Nes praktiškai išskyrus pirmą knygą „Žmogaus pasaulis“, visos kitos atsitiktinai atsirado – be jokių planų, kažkaip savaime. Jau 20 metų praėjo, ir žiūriu, kad jau velniškai daug yra prikurta, daug prirašyta.

– Čia tavo habilitacija – „Žmogaus pasaulis“?

Taip, ta knyga buvo planuota. O kitos – kaip vėjo gūsis užgriuvo ir viskas.    

– Kurią iš jų tu labiausiai myli?

Gal tu ir nustebsi, bet „Daiktas ir menas“.

Man irgi „Daiktas ir menas“ yra labiausiai patinkanti tavo knyga.

Nežinau, man yra sunku pasakyti kodėl, nes ta knyga man išsiliejo po tokio gilaus nuopuolio, po gilios depresijos. Panašiai kaip ir šita naujausia knyga. Bet kažkodėl ji man ir dabar yra mieliausia. Nors turėtų būti „Būtis ir pasaulis“ – pirmas vaikas, rašytas dar sovietmečiu, sau. Bet kažkodėl ne. O gal ir dėl to, kad ji išėjo 1988 metais. Nes vis dėlto sutik,- jei ne tie 1988 metai, tai aš būčiau po žeme.

– Ši knygelė man labai miela. Ją vienintelę iš visų aš laikas nuo laiko pasiskaitau. Ir žiūriu, kad ne taip jau prastai ji padaryta... Žinai, ką aš veikiau rugpjūčio mėnesį? Perskaičiau ne tik tavo „Niekį ir esmą“, bet ir visas tavo knygas iš naujo. Dėl to, kad rašiau skyrių apie tavo kūrybą į savo naują knygą. Juk kai rašai, tai tampi tokiu kritiku, kuriam reikia klasifikuoti, įsivesti tam tikrus periodus. Tai aš juokingai išskyriau tavo ankstyvąją kūrybą ir vėlyvesnę kūrybą. Nesakau – vėlyvąją. Šios trys pirmosios knygos man apsijungė į, kaip tu sakai, būties medžiotojo paradigmą. Knyga „Transcendencijos tyla“ – tarsi vadovėlis, daugiau akademiška, pereinama. O nuo „Niekio vardų“ aš jau matau kitą tavo kūrybos tarpsnį. Prieš tai Niekis yra tik kartais pasirodantis dalykas. Dominuoja būtis, o po to staiga ateina Niekis... Kaip jis atsirado?

Keistas lūžis atsitiko, blyksnis. Aš turiu tokį paprastą regėjimą, be jokios mistikos. Kai jaučiu, kad reikia ar galiu kažką rašyti, tai giliai galvoje atsiranda toks baltas taškas, apšviestas grūdas. Kai aš rašiau šitas knygas, tai tas grūdas buvo baltas. O kai pradėjau rašyti ypač paskutinę, tai staiga galvoje atsirado grūdas, kurio vienas galas juodas, kitas – baltas. Net man pačiam yra įdomūs šie poslinkiai. Čia įsiveržia ne intuicija, ne problematika. Kaip įsiveržia – man yra sunku pasakyti, aš nežinau, kaip tie dalykai ateina. Jie tiesiog užgriūna ir viskas – niekur nepabėgsi nuo jų. Taip, tos knygos tapo daug rūstesnės negu pirmosios.

Bet kaip tyrinėtoja aš atsitraukiu ir bandau suprasti to Niekio genezę. Pavyzdžiui, yra tokia hipotezė, ją radau Vytauto Rubavičiaus tekste, kad tai – Hegelio įtaka. Tu vertei Hegelio „Dvasios fenomenologiją“, ir gal tas Niekis per Hegelį užvaldė tave?

Galimas daiktas. Šito negaliu neigti. Be jokios abejonės, kad galėjo būti šitaip. Ir tikriausiai taip ir buvo. Bet mes turime truputį naivoką požiūrį į intuicijų atsiradimą. Galbūt Hegelis tik ir leido išsikristalizuoti. Chemijoje yra tokia sąvoka kaip persotintas tirpalas. Jis yra skaidrus, bet tu įmeti kristaliuką, ir nuosėdos iškart iškrenta. Ir čia, matyt, kažkas panašaus buvo: gal pati intuicija jau glūdėjo manyje, bet Hegelis davė impulsą. Aš taip galvoju.

O aš galvoju kitaip. „Niekio varduose“ labai dėmesingai perskaičiau tavo tekstą apie Bronių Radzevičių, suradau kai kurias rašytojo citatas. Ar nėra taip, kad B. Radzevičius yra tas tavo dvasios brolis, kuris paskatino Niekio įsisąmoninimą?

Bet labiausiai paskatino 1988 metai. Nes aš pirmą kartą, kaip ir visi mes, išėjau galų gale į viešumą. Fundamentaliai pasikeitė viskas, visas bendravimas. Pagaliau susidūrėm su realybe. Nes kurgi mes sėdėjome – dramblio kaulo bokšte arba kalėjime. Prisipažinsiu, aš labai sunkiai išgyvenau pirmus Sąjūdžio metus. Nors dalyvavau ir Sąjūdyje, ir politikoje, tikrai buvau nusivylęs. Mane buvo apėmęs siaubas, atrodė, kad su Lietuva bus blogai. Tai ir buvo tas tikrasis impulsas, kai man paaiškėjo, kad žmoguje yra kažkas, ko negalima nusakyti pozityviai. Matyt, kiekviena revoliucija išryškina tą negatyvumą. Man regis, kad čia buvo tikrasis šaltinis. O Hegelis, B. Radzevičius - natūralu, kaip ir Jeanas Baudrillard’as. Be J. Baudrillard`o šita paskutinė knyga nebūtų parašyta. Aš paėmiau daugelį jo terminų, susiklostė mano paties intuicijos. Bet postūmiais visada būna ne knygos. Postūmį duoda patirtis, gyvenimas. Man regis, kad ir kaip būtų keista, 1988 metai man yra absoliutūs metai. Tas perversmas, kuris vyko Lietuvoje, kuriame aš dalyvavau nuo plaukų iki kulnų – šitai mane pastūmėjo.

– Tavo knyga „Niekio vardai“ tiesiog juodavo. Man ir paimti į rankas baisu, nes aš bijau juodų knygų, ji parašyta kietu, niūriu stiliumi. Bet kai paimi į rankas tavo naujausią knygą - ji nuo pirmų sakinių yra labai šilta, nepaprastai gerai parašytas įvadas. Aš manau, kad šis įvadas yra vienas geriausių tavo tekstų.    

Aš sakiau, kad nuo maždaug 1989 metų juodai, pesimistiškai žiūrėjau į tai, kas vyksta Lietuvoje. O nuo 1997 metų manyje įvyko perversmas iki pat dabar. Man dabar smagu gyventi Lietuvoje. Nors pats inkščiau kažkada, bet dabar, negražu taip sakyti, pats negaliu pakęsti inkštimo. Mane Lietuvoje beveik viskas džiugina. Kur nuvažiuoju – ar prie Grūdos, ar Vilniuje išeinu – man taip gera... Ta neviltis praėjo, aš pamačiau, kad mūsų tautoje yra labai daug gabių, gražių ir gerų žmonių. Aš netgi pradėjau pykti ant televizijos, ant mass media, kad ji transliuoja labai daug šmeižto. Aš nebegaliu skaityti, nes man rodos, kad tai begalinis šmeižtas. Tas perversmas neišvengiamai atsiliepė ir šiai knygai. Tai iš tikrųjų simboliška, kad knyga yra juodos spalvos, nes man tada tikrai Lietuva atrodė juoda. O dabar – priešingai, pirmas tomas yra baltas. Dėl to, kad dabar Lietuva atrodo balta. Labai svarbūs yra asmeniniai dalykai.

– Man labai patiko antrasis knygos „Niekis ir esmas“ tomas. Pirmajame tome aš distanciškai žiūriu į sudėtingų, keistų sąvokų atsiradimą. Pavyzdžiui, „Klepsidros kaklelis“. Man atrodo, kad čia yra iš kitų, gamtotyros mokslų atėję elementai. Bet tavo tekste jie labai įdomiai ir netikėtai suskamba. Bet antras tomas mane „pagavo“, aš jį perskaičiau vienu ypu. Šį tomą pradedi įdomiu sapno fenomeno apmąstymu. Kodėl sapno?

Pati žinai, kad per visą knygą eina labai elementarus, paprastas graikiškas klausimas. Tas, kurį graikai pirmą kartą iškėlė – kur yra tikrovė? Jos žmonės ieško tūkstantmečius.

Taip, tikrovės ilgesys.

Dabar aš suradau keistą dalyką. Mes turime turėti kriterijų, turime kažką žinoti apie tikrovę, kad galėtume apskritai jos ieškoti. Tą dar graikai yra sakę. Savo nuostabai aš atradau, kad mes nesąmoningai modeliuojame ar vertiname tikrovės intensyvumą pagal sapną. Pirmiausia – pagal gražų sapną. Būtent čia yra pasiekiamas aukščiausias tikrovės intensyvumo laipsnis. Kai mes prabundame, ir patenkame į vidutinišką, nykią kasdienybę, kurioje dažniausiai gyvename, mes ilgimės ir nežinome, ko ilgimės. Iš tikrųjų mes ilgimės to intensyvumo, kurį patyrėme sapne. Ir iš to, mano supratimu, atsiranda visos religijos, visi menai, visos metafizikos, visos praktikos. Žodžiu, visa kultūra.

Ir mitas?

– Taip.

Tu įvedi tris mito variacijas: laukinį mitą, loginį mitą ir technologinį mitą. Tvirta triada, tarsi pasaulį paaiškinanti...

Kodėl mitas? Pati žinai, kiek daug yra žmogaus apibūdinimų: homo sapiens, homo kuriantis, vartojantis, žaidžiantis. Aš sau iškėliau paprastą klausimą – kas žmogų skiria nuo nežmogiškų dalykų? Vienintelis dalykas – kalba. Daugiau niekas. Aš pasitikrinau – dabar mes pirmą kartą laikome žvėrelį.

Kokį?

Šinšilą. Tai jis visu kuo yra daug protingesnis už žmogų. Aš vis prisimenu puikų William`o Faulknerio pasakymą. „Kaimelyje“ yra tokia scena, kai pas seną veterinarą ateina vaikinas sulaužyta ranka ir sako – Bilai, juk mulas nuo žmogaus ne tiek jau daug skiriasi, tu gali man šitą ranką sutaisyti? Veterinaras atsako: žinoma, kad niekuo nesiskiria, tik mulas yra protingesnis.

Tikrai, aš tuo nuoširdžiai įsitikinęs. Bet kalba yra fenomenologiška arba, nereikia gudrių žodžių – tai yra vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties. Kitaip tariant, kiekvienas mūsų judesys, kiekvienas mūsų atvirumas pasauliui, kiekvienas pats menkiausias virptelėjimas yra „įtarpintas“ kalbos.

Štai kodėl mitas yra ne pasaka. Ir toje knygoje, ir kitose rašiau – aš ištariu žodį „stalas“, ir jau kuriu mažutį mitą, nes tarp žodžio „stalas“ ir paties stalo nėra absoliučiai nieko bendro. Aš kalbu taip, tarsi stalas atitiktų žodį „stalas“. Ta prasme visa mūsų egzistencija yra mitinė ir kitokia būti negali. Tiesiog nulemta tos mūsų paslapties – kalbos. O iš kur ta kalba – aš neaiškinu, nežinau. Tegu už mane protingesni aiškina. Man svarbu, kad ji yra, ir viskas. Ji duota, ir mes nuo jos niekada niekur nepabėgsime, nors bandymų pabėgti nuo jos tūkstančiai, milijonai.

Paprastai sakoma, kad mitas yra pasakos. Mokslas – jau nėra mitas. Apie filosofiją šnekama, kad filosofija atsiranda, įveikdama mitą. Nieko panašaus. Ir filosofija, ir patys griežčiausi mokslai: matematiniai, gamtotyra yra kalbos dalykas. Vadinasi, ir čia išlieka mitinis matmuo. Skiriasi tie mitai. Tai aš ir bandžiau parašyti. Tas kalbos ekranas skiria mus nuo pasaulio ir sieja. Kalba visada stovi tarp mūsų.

Mano klausimas antrame tome buvo – ar įmanoma įveikti kalbą, sulaužyti tą ekraną, atsiverti daiktams ne kalbiškai? Mano išvada: galbūt milijoninę akimirkos dalį ir vieną kartą per gyvenimą. Ir viskas – mes kalbos kaliniai. Ne blogąja, o gerąja prasme. Čia yra mūsų didžiulis privalumas.

Arvydai, tu paminėjai W. Faulknerį. Aš prisimenu, kaip prieš kokį 20 metų tu ateidavai pas mus su Nijole, pasikalbėdavom. Iš tavęs gavau impulsą paskaityti Roberto Musilio kūrybos. Tu kalbėjai apie W. Faulknerį, apie Marcelį Proustą. Mūsų filosofinėje terpėje tai nėra labai įprastas dalykas. Akademinė filosofija priešinasi literatūros ir filosofijos suartėjimui. Man atrodo, kad tu esi vienintelis filosofas, kuris nesibijo įsileisti į savo mąstymo erdvę tų ženklų, kuriuos sukuria rašytojai.

 – Juk tai natūralu. Mane išvis stebina tie, kaip aš vadinu, gardai. Man sako – vienas gardas yra fizika, čia yra mokslai, o kitas gardas yra religija. O juk taip nėra, mes vientisi. Mes negalime kažkokiu būdu nuo trijų iki penkių valandų būti fizikais, po to pasidaryti filosofais ir t.t. Mes esame vientisi, aš čia nematau jokios problemos.

Sugrįžkim prie W. Faulknerio. Nemėgstu sentimentalių žodžių, bet man Faulknerio „Kaimelis“ yra absoliutas. Teksto, kalbos absoliutas. Ir metafizika, ir religija, ir filosofija, ir poezija – viskas. Mane šiurpas krečia skaitant.

Didžiausios trys mano meilės – tai W. Faulkneris, M. Proustas ir Sigitas Geda. Tai man absoliutas. Tarp filosofų turiu tris meiles: Ksenofaną, Heraklitą ir Platoną. Sokratas – jau visai kita kalba. Pasakysiu banalų ir chrestomatinį dalyką – paimk Platoną, kas jisai? Juk jis yra ir poetas, ir religingas žmogus, atsiveriantis pasaulio šventumui, ir aukščiausio rango metafizikas, ir mokslininkas – jeigu nori, galima ir taip pasakyti. Platonas yra viskas. Gal nereikia garsių žodžių, bet tai yra jo didybės ir žmogiško paprastumo požymis. Sokratas – kas jisai buvo? Jis buvo ir skulptorius, ir poetas, ir tapytojas, ir mąstytojas, ir politikas. Jeigu žmogus apskritai šitoje žemėje gali tikėtis truputį pajusti smagumą, intensyviai gyventi, tada nelieka jokių gardų. Tu negali žinoti, kas dabar esi.

Tu sakai, jog pirmame tome yra fizika. Avangardinėje fizikoje aš randu viską: ir religiją, ir tą savą, nekrikščionišką Dievą, ir poeziją randu. Paimk Wernerį Heisenbergą. Tai yra fantastiškas mąstytojas, fantastiškas poetas, fantastiškas mokslininkas. Tai man yra tokie paprasti ir natūralūs dalykai, kad aš jų visiškai nebeskiriu. Ir man keista, kad juos dar skiriam. Paskaityk kai kuriuos Sigito eilėraščius. Man tai viena iš pasaulinės poezijos viršūnių. Nė kiek neperdedu. Pažiūrėk, kokia ten metafizika. Pavyzdžiui, „Septynių vasarų giesmės“. Tai vienas metafiziškiausių, filosofiškiausių tekstų, kokius esu apskritai skaitęs. Viskas yra: ir šventumas, ir neįtikėtino grožio kalba, ir galingos metafizinės intuicijos. Ten dingsta visos pertvaros.

– Aš, kaip kritikė, iš šalies matau, kad tu taip mąstai todėl, kad pats esi talentingas kūrėjas. Tu moki pamatyti pasaulį kaip visumą.

– Čia yra paprastas dalykas. Talentas irgi yra dažnai mistifikuojamas. Aš pats dažnai galvoju, o kam tu rašei visa tai? Paskui supratau paprastą dalyką – aš pamačiau pasaulyje keletą velniškai man patikusių dalykų. Ir pamačiau tokių, kurie man labai nepatiko. Aš norėjau tiesiog papasakoti apie juos. Ir viskas. Žinoma, yra talentas, yra ir techninė pusė. Bet svarbiausia yra patirtis. Tai yra absoliutas. Aš knygoje rašau:  kur prasideda didysis Europos nuosmukis? Kai atsiranda švietimo iliuzija, kuriai atstovauja, beje, Immanuelis Kantas. Kitaip tariant, mes išmokysime jus gyventi kalba. Ne, šviečia ne kalba, šviečia patirtis.

– Labai gerai užsiminei apie patirtį. „Niekio ir esmo“ įvade tu užsiminei, kad ši knyga yra bandymas apmąstyti savo patirtį. Sakai, kad ją parašei po 2 metų gyvenimo pragare. Ar nenutinka taip, kad ir filosofas, rašydamas tekstą, panašiai kaip ir rašytojas, negali pamiršti savo asmens, savo ego, kad mes vis vien įtraukiame į tą tekstą ir tai, ką tu vadini patirtimi?

– Žinoma. Dar kartą kartoju – aš bandau parašyti tai, ką aš pamačiau ir kas man buvo mįslė. Pavyzdžiui, aš galiu savo paskutinę knygą apibūdinti labai paprastai. Nuo vaikystės man buvo mįslė, kodėl mane taip traukia liepsna ir debesys. Man tai buvo du fantastiški dalykai. Mane jie veikdavo magiškai. Dar vaikelis būdamas atsiguldavau pievoje kaime ir galėdavau valandų valandas žiūrėti į debesis. Arba liepsna – ji visus įveikia, ne tik vandenį. Tai štai pagaliau šioje knygoje išsiaiškinau (bent man taip atrodo). Paprastas dalykas – bandyti aprašyti, o kodėl liepsna, kodėl debesys, kodėl saulė? Tai tokie paprasti dalykai viską lemia.

– Tavo ši knyga yra savotiška odisėja per Niekio džiungles, pinkles, ilgas kelias per sapną, mitą, atgal prie Esmo žaibų. Man atrodo, knyga pasibaigia labai puikia, nauja metafora – Esmo žaibai. Kas tai?

– Aišku, tų patirčių yra gausybė, bet jas visada turi sudėlioti į piramidę. Visata kaip ir piramidė – apačia yra plati, o viršuje – taškas. Tai man gyvenime yra taip nutikę – blyksnis, žaibas. Galiu trumpai papasakoti. Čia ne paslaptis.

Aš dar studijavau Politechnikos institute ir susidomėjau tapyba. Ir man visai atsitiktinai į rankas pakliuvo labai prastas Paulo Gauguino reprodukcijų albumas, leistas Lenkijoje. P. Gauguinas tuo metu Sovietų sąjungoje buvo dar beveik draudžiamas. Aš nieko nežinojau. Pasidėjau kažkur tą albumą (gal skaitykloje buvau, gal namie) ir jį abejingai verčiu, verčiu... Ir staiga atsiverčiu puslapį, o iš ten toks žalias žaibas plyksteli! Tikra šio žodžio prasme. Jis tiesiog mane apakina. Man laikas tada sustojo, ir aš nežinau, kas su manimi nutiko. Po to aš 4–5 dienas, o gal savaitę vaikščiojau kaip apsvaigęs. Šiaip jau aš esu sveiko proto žmogus. O tada net vienas mano draugas klausė, kas man atsitiko – ar tau kas nors per galvą davė? Atsakiau, kad taip, davė per galvą. Tai čia buvo ta piramidės viršūnė.

Tokio intensyvumo patirčių aš daugiau neturėjau. Tai aš knygoje vietoj P. Gauguino padariau varnalėšą, pamelavau trupučiuką, kaip ir visada, kai rašai,  bet esmė buvo ta. Aš bandžiau aprašyti tą patirtį. Kaip ją pavadinti – mistine, ne mistine, nežinau. Bet man regis, viskas, ką aš rašiau, išskyrus disertaciją, buvo bandymas išsiaiškinti, kas man nutiko tada. O paskui daug kas prisidėjo. Kaip aš sakiau: ir debesys, ir ugnis, ir upėtakiai, ir baravykai, ir moterys, žinoma.

O kai aiškina kaip minusą tai, kad mano kūryba yra asmeninė, tai kokia dar ji gali būti? Atsiprašau, o Alberto Einsteino kūryba ne asmeninė, o Boro? Ji yra absoliučiai asmeninė. Nėra apskritai kūrinių, kurie turi šiokią tokią vertę, kad jie būtų ne asmeniniai. Kitaip neįmanoma. Aš gi ne kompiuteris, ir tu ne kompiuteris, Sigitas, W. Faulkneris, ir A. Einsteinas – ne kompiuteriai. Aišku, tai yra mūsų biografija. Ir tai yra tikroji biografija. Todėl aš taip priešiškai nusiteikęs prieš tą lindimą dabar į privatų gyvenimą. Kartais paskaitai – mes demaskuosim Goethe’ę! Ir ką ten randi? Lygiai tas pats kaip aš arba tu. Privačiame gyvenime mes visi darome tą patį: valgom, mylim, nekenčiam, miegam ir t.t. Čia nėra tikroji biografija.

Mane tavo knygos pabaiga nuteikia labai optimistiškai. Man pasirodė, kad pradedant nuo „Niekio vardų“ pereinama per įmanomus Niekio kelius ir staiga išsiveržiama akimirkai į šviesą, į Esmo blyksnius. Aš supratau, kad žmogaus dvasia, kūrėjo dvasia pajėgi išsiveržti nors trumpam iš Niekio pinklių.

– Aš nežinau apie žmogų, bet žinau apie save. Man pasidarė smagu gyventi paskutiniais metais. Čia šito pojūčio rezultatas. Aš vadinu tai likimo dovana.

Man atsitiko priešingai negu aš esu skaitęs. Tokia tradicinė schema, kad jaunystė yra laimė, o paskui sensti ir darosi vis liūdniau... O man – priešingai. Nežinau, kaip bus, bet  kuo man daugiau metų, tuo man smagiau gyventi.      

– Man irgi.

– Čia likimas.

– Drįsiu banaliai paklausti. Ar tu laimingas žmogus, Arvydai?

– Dabar tikrai laimingas. Sveikata gera, tai ko dar daugiau norėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Kultūros savaitės“ archyvai

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...