captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Aleksandravičius: ačiū Dievui, kad „Santara“ nėra fanatiška

„Mes esame panardinti tokiose neaiškumo miglose, kad kiekvienas, susidūręs su ta nežinomybe ir neaiškumu, bando gelbėtis pats. Vienas iš gelbėjimosi būdų yra radikalizmas, fanatizmas. [..]. Ačiū Dievui, kad „Santara“, man regis, nėra fanatiška ir niekas ten nieko per daug negina, net paties liberalizmo. Mūsų gyvenime yra nutikę tiek visokių kiaulysčių, susijusių su liberalizmo terminais, kad turi tiesiog pripažinti – mea culpa (liet. „mano kaltė“)“, – sako Lietuvių išeivijos instituto direktorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Mes esame panardinti tokiose neaiškumo miglose, kad kiekvienas, susidūręs su ta nežinomybe ir neaiškumu, bando gelbėtis pats. Vienas iš gelbėjimosi būdų yra radikalizmas, fanatizmas. [..]. Ačiū Dievui, kad „Santara“, man regis, nėra fanatiška ir niekas ten nieko per daug negina, net paties liberalizmo. Mūsų gyvenime yra nutikę tiek visokių kiaulysčių, susijusių su liberalizmo terminais, kad turi tiesiog pripažinti – mea culpa (liet. „mano kaltė“)“, – sako Lietuvių išeivijos instituto direktorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Savaitgalį Molėtų rajone, Alantoje, vyksta visuomeninio judėjimo „Santara-Šviesa“ suvažiavimas, pažymintis „Santaros“ veiklos Lietuvoje dvidešimtmetį. Ar šiandien, pasikeitus politinei situacijai, „Santara-Šviesa“ dar yra aktuali ir reikšminga?

– Kas yra „Santara-Šviesa“? Vienas iš pranešimų šių metų suvažiavime yra „Santara“ – sielų bendrija“. O kaip Jūs apibūdintumėte?

– Manyčiau, kad yra ir kitų seniai vartojamų apibūdinimų ir jie yra taiklesni, nors ir ši sielų bendrijos metafora yra pakankamai erdvi. Manau, kad apibūdinimas „intelektualinis sąjūdis“ tinkamas gerokai labiau, nes intelektualinis sąjūdis visada bus pakankamai nedidelio ploto, kaip ir ta intelektualinė veikla: idėjų diegimas, mąstymas, ginčai ir apsikeitimas patirtimi tarp tų žmonių, kurie seniai suprato, jog niekas visko nežino ir niekas nežino vieno teisingo sprendimo, atsakymo į rimtus mūsų gyvenimą lemiančius klausimus.

Kitaip sakant, tai yra tokia intelektinė erdvė, kurioje žmonės gali  apsikeisti savo nuomonėmis, savo patirtimi, pasidalinti savo mąstymu, savo sielos blyksniais. Ir net jeigu per ilgą „Santaros“ istoriją jinai išgyveno įvairaus lygio organizacinius bandymus, vis tiek ji galų gale išliko daugiau kaip spontaniškas, labai neorganizuotas, stipriai bohemiškas, labai smarkiai kūrybiškas galvotojų ir ginčininkų būrys.

– Federacija įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kokia tuo metu buvo jos misija ir kaip atsitiko, kad jos veikla persikėlė čia, į Lietuvą?

– Apie tai yra šis tas parašyta. Yra bandymų atsakyti šį klausimą. Bet ne tiek apie federaciją prieš daug metų, kiek apie persikėlimą į Lietuvą ir apie tai, kokie skirtumai tarp anapus ir šiapus buvusios geležinės uždangos arba Atlanto.

Bet anais laikais „federacija“ buvo labai konkretus, nemetaforiškas žodis. Tik ilgainiui „Santara“ išryškėjo kaip sielų bendrija, o ne organizuotas, turintis visiškai aiškią struktūrą darinys. Pradžia buvo tikrai tokioje draugijinėje, korporatyvinėje tradicijoje, dar remiantis senomis laisvos Lietuvos tradicijomis. „Santara“ buvo organizacija, suorganizuota pirmųjų tėvų steigėjų pastangomis.

Taip pat kaip ir „Šviesa“ dar seniau, iškart po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos universitetuose tokių liberalių, individualistinių, gal net antiklerikalinių idėjų nešėjai buvo susispietę į studentų organizacijas. Po dešimties metų, kada jau Amerikoje darosi federacija, jie jau nėra veteranai, jau išsiskirstę: baigė mokslus ir dirba skirtingose pasaulio vietose.

Bet tradicija buvo ta pati. Ir dėl to federacija atsirado tarp senosios „Šviesos“, šviesiečių, iš kurių tarp gyvųjų šiandien yra Dalia Sruogaitė Vilniuje arba rytinėje pakrantėje Amerikoje Algimantas Gureckas. Jie buvo „Šviesos“ steigėjai ir paskui įsiliejo į „Santarą“. Tada, kai susijungė ta federacija, santariečiai buvo pakankamai rimtai organizuoti, atskiruose miestuose buvo sekcijos, veikė visokios komisijos, vyko ritmingi susirinkimai, biuletenių leidimai, parodų organizavimai ir t. t. Bet ilgainiui akivaizdžiai liko pats minties gyvenimo impulsas.

[Impulsas draugų], bet ne bendraminčių, nes buvo tas kavoliškas noras turėti kitaminčių, su kuriais galėtumei ginčytis pagal taisykles. „Santara“ būtent tuo ir buvo unikali, kad ji būtų sakiusi, jog nėra ideologiškai liberali. Pats liberalizmas nereiškė atskiros ideologijos, o reiškė tik tam tikrą pasiryžimą nuolat prižiūrėti areną, į kurią ateina visaip galvojantieji ir jie gali tarp savęs ginčytis.

„Santara“ gebėjo ne tik turėti žmones, aiškiai save suvokiančius vertybių ir pasaulėžiūros atžvilgiu, bet ir [užtikrinti], kad jie gali būti skirtingi ir išpažinti tik bendras taisykles aiškinimosi, ginčo, kūrybos dėl tos mūsų laisvės, dėl mūsų Lietuvos, naujo modernaus lietuviškumo pasaulyje, kuris nėra suvaržytas jokiais represiniais pančiais, o viską turi kurti iš savęs. Tokia buvo senoji „Santaros“ lemtis.

Ji tapo federacija, bet ilgainiui bręstant (o gal jau vėliau jau ir senstant) tiems veteranams. „Santara“ didele dalimi buvo vienos kartos judesys, „Santara“ labai menkai rūpinosi savo jaunąja generacija, skirtingai nuo katalikiškojo sparno aktyvistų, ateitininkų, kurie visą laiką buvo labai stiprūs pedagogai. O „Santara“ buvo vienos kartos projektas.

– Nepaisant to, kad, kaip minėjote, nebuvo edukacijos, nebandyta į savo gretas įtraukti naująją kartą, ji atsirado. Kaip atsitiko, kad „Santaros-Šviesos“ veikla persikėlė į Lietuvą ir kuo ji skiriasi nuo amerikietiškosios senosios „Santaros“?

– Yra keletas akivaizdžių dalykų. Pirmiausia ne tik „Santara“ perkėlė savo veiklą. Po 1990 m. beveik visos organizuotos lietuvių išeivijos srovės iš Amerikos ir kitur perkėlė savo veiklą čia. Tai buvo visiškai neišvengiamas žingsnis, kuris buvo brandintas per dešimtmečius, – mes sugrįšime, jei ne kūnais, tai savo idėjomis „vardan tos Lietuvos“. Beveik visas išeivijoje per ginčus, karštus debatus vystytas idėjas buvo bandyta sugrąžinti ir perkelti [į Lietuvą].

Taigi „Santara“ šiuo atveju nėra unikali, kad sugrįžo kažkas, kad kažkas buvo sugrąžinta. Žodžiu, ne pats „Santaros“ sugrįžimas ir įsidaiginimas [buvo unikalus], bet jos veikimo būdas po Lietuvoje 1990 m., tam tikra specifika, galbūt tam tikras pajėgumas, kurį daugelis gali įvairiai vertinti... Bet „Santaros“ ritualinis vienos konferencijos ritmas ir bruzdesys, kuris iš pradžių buvo Anykščiuose, o dabar – Alantoje, panašu, yra vienas iš didžiausių tokio pobūdžio reiškinių Lietuvoje.

Paskutinius penkerius metus susirenka daugiau nei 300 žmonių, įvairios kartos, ne tik senieji ir naujieji, bet ir žmonės, jau suvažiavę iš įvairių šalių, gali pamatyti ir pasaulyje kur nors studijuojančius lietuvių studentus, atvažiuojančius į „Santarą“. Nes ji yra nehierarchinė, nestruktūruota, yra erdvės, kur gali reikštis. Tai panašu į kitas su išeivijos kultūrine intelektualine veikla susijusias tradicijas, [bet ji taip pat turi panašumų] ir su senąją „Santara“.

Pastaroji, kaip sakiau, buvo vienos kartos projektas, išsivystęs iš nepriklausomų studentų [susibūrimo]. Tačiau tai buvo įvairialypių būsimųjų profesionalų sambūris, juos vienijo būtent tie dalykai, apie kuriuos kalbėjau. Bet ten buvo ir medikai, ir inžinieriai, dauguma akademinio sluoksnio žmonių.

Vadai galėjo būti ir tokie, ir tokie. Tarkime, par excellence akademikas Vytautas Kavolis arba Valdas Adamkus, Raimundas Mieželis, kurie nedirbo akademinio darbo, o buvo administracijos ar verslo veikėjai. Lietuvoje, kur daugelis aukštųjų mokyklų ir visokiausių kitokių kultūrinių įstaigų yra sukoncentruotos vienoje mažoje teritorijoje, taip jau susiklostė, kad daugiau humanitarinio, akademinio profilio žmonės padiktavo tą judėjimą.

Ilgainiui jinai pasidarė jau perdėm akademinio intelektualinio ir nuomonę formuojančio sambūrio žmonių [sambūris]. Kitaip sakant, ar kalbėtume apie Darių Kuolį, ar Arūną Sverdiolą, ar kitus aktyvistus – jie visi kažką reiškia. Galbūt buvo toks laikas (ir nebūtinai V. Adamkui sėdint Daukanto gatvėje), kada „Santaros“ galvotojai (tas pats D. Kuolys, Leonidas Donskis ar kiti) tikrai turėjo nepaprastai didelę įtaką visuomenės nuomonei, galėjo diktuoti tam tikras mąstysenos madas, vertinimų pobūdžius.

Bet skirtumas nuo „Santaros“ Amerikoje ir Lietuvoje buvo tas, kad jinai buvo gerokai akademiškesnė, „profesionalizuota“ ir tai galėjo būti susiję su skirtingomis kartomis. Kaip Kavolis 1993 m. ar 1994 m. yra pasakęs – matyt, tai yra visai dėsninga, nes aš su visais vyresniais kaip 30 Lietuvoje jau nebegaliu susikalbėti. Galimas dalykas, kad tas „Santaros“ jaunatviškumas ir bohemiškumas tuo irgi patraukė, kad prie Lietuvos „Santaros“ vyresnės kartos žmonių ne taip daug ir jungėsi.

– Kaip jums atrodo, kokią įtaką, kokią reikšmę ji turi šiandien?

– Aš nepažįstu tikro liberalo, kuris sakytų, kad su liberaliąja pasaulėžiūra galiu išspręsti visas mūsų gyvenimo problemas. Ne, supranti, kad reikalingi apskritai sąžiningi savųjų pasaulėžiūros principų gynėjai. Yra įmanomas ir katalikiškasis išvystytas diskursas dabarties sąlygomis, bet sąžiningai.

– Ar pakanka tokių gynėjų dabartinėje „Santaroje“?

– Jau kaip daug kas sakytų – tokio liberalizmo, apie kokį svajota 1956 ar 1959 m., ribos seniai yra peržengtos. Ginti tokį liberalizmą, dėl kurio kovota, aš nebematau jokios prasmės. Apskritai ką nors ten ginti man visiškai nerūpi. Aš galų gale nebūtinai kam nors atstovauju, aš kalbu tik kaip vienas tipas, turintis vieną nuomonę, bet man ką nors ten ginti... Man norisi ką nors suprasti.

Mes esame panardinti tokiose neaiškumo miglose, kad kiekvienas, susidūręs su ta nežinomybe ir neaiškumu, bando gelbėtis pats. Vienas iš gelbėjimosi būdų yra radikalizmas, fanatizmas. Kitaip sakant, fanatikas yra tas netikėlis, kuris demonstratyviai bando parodyti, kaip tiki ir žino visus atsakymus. Ačiū Dievui, kad „Santara“, man regis, nėra fanatiška ir niekas ten nieko per daug negina, net  paties liberalizmo. Mūsų gyvenime yra nutikę tiek visokių kiaulysčių, susijusių su liberalizmo terminais, kad turi tiesiog pripažinti – mea culpa (liet. „mano kaltė“).

– Kaip jums atrodo, kokią reikšmę apskritai įgyja intelektualiniai judėjimai?

– Viena vertus, galima sakyti, kad praranda, o ne įgyja, nes viešoji erdvė iš esmės yra degradavusi, mūsų broliai ir seserys žurnalistikoje jau seniai žavisi visišku nežinojimu ir geltonomis tamsybėmis – niekuo daugiau.

Kur ta viešoji erdvė, kurioje būtų diskutuojama apie kilnias idėjas? Kur apskritai kokie normalūs ginčai dėl idėjų? Jų labai nedaug. Kitaip sakant, mes, matyt, turime galvoti, kad mūsų pasaulėlis fragmentuojasi, fragmentuojasi taip, kad intelektualiniai stimulai ar intelektualiniai sąjūdžiai seniai yra marginalūs.

Aš, gink dieve, nesureikšminu ir „Santaros“. Čia reikia būti labai paikam, kad įsivaizduotum, jog pačios idėjos tiesiogiai daro įtaką mūsų gyvenimams. Nenuvarva jos iki platesnių masių, nes mes nelabai sugebame populiariomis formomis tų idėjų išreikšti.

Viena vertus, galiu sakyti, kad mūsų akyse pasaulis degraduoja. Bet, kita vertus, sau prieštaraudamas galėčiau sakyti – ar tai nesukuria kaip tik tokio vaizdo, kad idėjos, nepaisant viso šito ritimosi žemyn, yra kaip niekad brangios.  [Tad reikalingas būrys] visokių trenktų svajotojų, kurie vis dar kabinasi prie visokių idėjų ir bando išugdyti savo gebėjimą ir svetimas idėjas bent išklausyti.

– Kiek tokių į kasmetį „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą susirenka šį savaitgalį Alantoje?

– Nežinau. Aš esu šiek tiek prisidėjęs prie organizacinio komiteto programėles, bet kiek žmonių registravosi, nežinau. Mano spėjimu, Alantoje visi sunkiai tilps, reikės palapinių miestelio lauke arba net sporto salėje. Šiaip jau daug yra tų žmonių...

Bet „Santara“ galėtų būti tik kaip užkrečiamasis pavyzdys visiems, kurie dar vertina idėjas. Idėjas, iš kurių nei duoną valgysi, nei pozicijas užtarnausi, o gal net būsi ir keiksnojamas. Mat jokios drausmingos valdžios, jokios slaptos struktūros, jokie valstybininkai tokių nemėgsta...

Aš tikiuosi, kad [neišnyks] tokie vis retėjantys dalykai kaip paprastas žinių troškimas, savišvieta, noras išklausyti įdomių žmonių pranešimų, gebėjimas tęsti mokymąsi visą gyvenimą... Ir „Santara“ yra viena iš tokių erdvių, kur galima tai daryti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...