captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Laursas: darbuotojai baiminasi tapti įmonės bendraturčiais

Darbuotojas gali sukurti kokybišką paslaugą arba prekę tik tuomet, jei bus suinteresuotas asmeniškai, įsitikinęs kompanijos „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas. Tačiau motyvavimo sistema, kai kiekvienas kompanijos darbuotojas gauna tam tikrą įmonės nuosavybės dalį, verslininko teigimu, Lietuvoje sunkiai skinasi kelią.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Darbuotojas gali sukurti kokybišką paslaugą arba prekę tik tuomet, jei bus suinteresuotas asmeniškai, įsitikinęs kompanijos „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas. Tačiau motyvavimo sistema, kai kiekvienas kompanijos darbuotojas gauna tam tikrą įmonės nuosavybės dalį, verslininko teigimu, Lietuvoje sunkiai skinasi kelią.

Pasak I. Laurso, vienoje įmonėje, į kurią jis investavęs ir bando pritaikyti minėtą sistemą, žmonės nenori pasirašyti: „Tai tas pats, kas atsisakyti pinigų. Žmonės nesupranta, kokia to vertė. Jie pripratę, kad bet kokia sutartis – į „vienus vartus“, o darbdavys įpareigos parduoti namą, dūšią, šeimą ir visa kita. Tai baimė, kad bet kas, kas siūloma, yra blogai, nes kaipgi kitaip“.

Ne taip seniai pasirodė I. Laurso knyga „Verslas naujai“. Kaip rašoma knygos anotacijoje, I. Laursas šmaikščiai ir nuotaikingai kalba apie verslą, jo užkulisius, dalijasi patirtimi, nuo ko pradėti verslą, kaip jį sėkmingai vystyti, supažindina su investicijomis ir opcionais, taip pat su didžiausiomis ir sėkmingiausiomis pasaulio kompanijomis, tokiomis kaip „Facebook“, „Google“ ir „Microsoft“.

Vienas žymiausių šių dienų Lietuvos verslininkų, „GetJar“ įkūrėjas I. Laursas už pasiekimus versle sulaukė tarptautinio pripažinimo ir daugybės prestižinių apdovanojimų: Europos verslo laikraščių asociacija jį išrinko Europos metų vadovu, „The Business Journal“ įtraukė į 25 ryškiausių Europos technologijų lyderių sąrašą, Davoso pasaulio ekonomikos forume jis gavo technologijų pionieriaus apdovanojimą, žurnalas „Time“ lietuvį pripažino vienu iš dešimties asmenybių, pakeisiančių žmonijos ateitį.

Kaip gimsta tokio tipo asmenybės, verslininkai? Kokia jų aplinka? Ko išmokstama universitetuose, net jei jie ir ne harvardai ar oksfordai?

– Asmenybės pradžios psichologai ieško žmogaus vaikystėje. Knygoje rašote, kaip jau būdamas ketverių sėdėjote prie kažko panašaus į kompiuterį. Abu jūsų tėvai inžinieriai. Aplinka, kurioje augote, formuotis asmenybei buvo palanki?

– Visiškai pritariu. Malcolmas Gladwellas knygoje „Outliers“ analizuoja sėkmės istorijas, pvz., Billo Gateso, žinomų sportininkų ir pan. Pagrindinė jo mintis – kokią didelę įtaką aplinka daro žmogui. Aš tikrai pritariu tai minčiai. Esu dėkingas tėvams, kad leido kažkiek laiko praleisti prie kompiuterio. Bausmė buvo visiškai prie jo neprisėsti, nes vaikai, jei kompiuterio neatimsi, praleis prie jo ir 20 valandų. Mes buvome susitarę, kad, kol mokslai sekasi gerai, su broliu turime laisvę, todėl aš buvau papildomai motyvuotas geriau mokytis, nes žinojau, ką už tai gausiu.

– Ką jūs veikdavote prie kompiuterio?

Pradžia visada yra žaidimai, norisi žaisti daug, viskas įdomu, tų žaidimų būna keletas šimtų, bet po poros metų jie pradeda nusibosti. Tada pradedi domėtis, kas yra kompiuteris, ką dar su juo galima daryti, bandai programuoti, piešti. Taigi atsižaidęs pradėjau studijuoti programavimo kalbas, pamačiau, kad dar galima animuoti, padidinti, sumažinti, susikurti filmuką ar pan.

Taigi pirmą tokį programinį kodą parašiau būdamas aštuonerių devynerių, žinoma, jis buvo itin primityvus. O studentaudamas galėjau rašyti ir programas, kurti duomenų bazes, interneto svetaines, grafiką (man atrodė, kad pakankamai patraukliai, bet vėliau supratau, kad yra žmonių, kurie tai daro geriau negu aš).

– Ar turėjote svajonę, kuo būsite, ką darysite? Ar ji buvo susijusi su žaidimais?

– Nors kompiuteriai buvo mano didelis pomėgis, niekaip jų nesiejau su savo karjera. Kaip ir visi, svajojau būti kosmonautu ar lakūnu, nes tai buvo madinga, labai įdomu. Baigęs mokyklą, norėjau būti ekonomistu, nes 1992–1994 m. verslininko, ekonomisto, teisininko profesija buvo labai madinga. Tik trečiame kurse, kai pradėjau dirbti užsakomuosius darbus (kurti interneto svetaines), supratau, kad kompiuteriais galima daryti ir verslą.

– Studijos universitete jus nuvylė ar vis dėlto jūs universitete praplėtėte savo akiratį, galėjote remtis tuo, ką sužinojote?

– Jausmas dvejopas. Universitetas ne tiek svarbus kaip praktinės informacijos šaltinis, kiek kaip savotiškas smegenų treniruoklis. Man atrodo, kad žmogus, baigęs universitetą, mąsto kokybiškiau negu tas, kuris ten nesimokė. Kita vertus, bent jau Lietuvos universitetuose teikiama informacija nėra praktiška ir šiuolaikiška.

Baigęs universitetą, susiduri su praktinėmis problemomis, praktiškai nieko nežinai. Nežinau, ar tai problema tik Lietuvos švietimo, ar apskritai. Pasaulyje informacija keičiasi taip greitai, kad, kai įstoji į universitetą ir kai baigi, ji yra pasenusi ir praktinės naudos labai mažai. Taigi nesakysiu pretenzijų, bet savotišką nusivylimą tikrai jaučiau, nes, susidūręs su praktinėmis problemomis, suprasdavau, kad esu žalias, nepasiruošęs ir reikia pačiam viską susirasti, išmokti.

– Nebuvo taip, kad studentai, tie, kurie domėjosi ir gilinosi, daugiau žinojo negu dėstytojai?

– Mano galva, dabar universitetai skiria dvi kategorijas. Pirma kategorija yra fundamentalieji mokslai, pvz., medicina ar fizika, kur žinios nesikeičia taip greitai, ten svarbu praktinė informacija, juk negali operuoti, jei nežinai, kur kokie organai yra. Kita vertus, verslo mokyklose informacinės technologijos ir pati informacija keičiasi taip greitai, kad, kai įstoji, metodinė medžiaga, kuri pritaikyta ir numatyta pirmame kurse, jau yra pasenusi. Pvz., tų įrankių, tų technologijų, kurias mes naudojame versle dabar, apskritai prieš penkerius metus nebuvo.

Per tuos metus viskas taip pasikeitė, kad beveik 90 proc. to, ką darome, pagrįsta naujosiomis technologijomis. Taigi tikimybė, kad per penkerius metus tos technologijos pateks į metodinę medžiagą ir kad dėstytojai patys įvaldys, išmoks ir sugebės perduoti, yra nulinė. Taigi padariau išvadą, kad privalai informacijos ieškoti pats.

Man paliko didelį įspūdį Vakarų sistema. Ne kartą lankiausi Stenforde, MIT, Harvarde, Berklyje. Ten mokoma šiuolaikiškai. Pvz., Lietuvoje dažniausiai studentai domisi, kas yra verslas, kaip yra finansuojama. O užsienio universitetai prašo labai specifinių žinių, pvz., prieš savaitę „Google“ įsigijo „Motorolą“, kaip, jūsų nuomone, tai galėtų paveikti telekomunikacijų pasaulį? Man didžiulį įspūdį paliko, kad mokiniai kviečiasi tam tikros srities specialistą, klausia, kas įvyko prieš savaitę, analizuoja, daro išvadas, prognozes, studijuoja kartu su įvykiais.

– Kaip jūs įsivaizduojate mūsų švietimo reformą, kuri vis dėlto turėtų vykti?

– Kadangi nesu akademinio pasaulio atstovas, nežinau nei reformos detalių, nei kas numatyta padaryti, todėl sunku komentuoti. Tačiau reikia, kad universitetai daug daugiau dėmesio skirtų bendradarbiavimui su verslu, kviestų verslininkus, dalytųsi patirtimi, bent jau duotų studentams matyti, kas vyksta gyvenime. Išklausyti tuos žmones, kurie dabar „verda“ srityje, kur jie ruošiasi kažką daryti. Norėtųsi, kad universitetai teiktų daugiau praktinės informacijos.

Mano pažįstamas sako, kad net jei ir iškalsi krepšinio taisykles, išmestas į aikštelę būsi nulis kaip žaidėjas, kol nepradėsi pats žaisti.

Užsienyje (beje, ir mūsų kompanijoje) paplitusi praktika, kai labai dažnai žmonės į kompanijas ateina dirbti nemokamai. Jie gauna žinių ir universitetas su verslu palaiko abipusį ryšį. Be to, labai dažnai užsienio universitetai yra profesinių žinių centrai, jie rengia konferencijas, studentai rengia apžvalgas, ataskaitas, aktyviai dalyvauja visuomeniniame profesiniame gyvenime. Šiuolaikiškiausios žinios, pranešimai, analizės, informacija dažniausiai pirma pasirodo universitete, tik paskui tai priima verslas, nes, kitaip nei universitetai, verslas neturi nei resursų, nei laisvo laiko.

Specialistai atvažiuoja į universitetuose vykstančius simpoziumus, konferencijas, seminarus pasikeisti informacija ir pan., nes verslas dažniausiai tuo neužsiima, tai neracionalu. O universitetai užsienyje tą funkciją labai dažnai prisiima. Taigi jei viename universitete kasmet vyksta stambiausia profesinė konferencija, jeigu jo studentai rengia šiuolaikiškiausias ir pažangiausias ataskaitas, analizes, rinkos apžvalgas ir pan., o verslininkai ten atvažiuoja pasisemti žinių, jie tikrai norėtų samdyti tokį studentą, kuris žino daug daugiau apie tą sritį negu paties verslo atstovai.

– „GetJar“ kompanija yra nepriklausoma mobiliųjų aplikacijų platinimo bendrovė. Jausmas, kad „GetJar“ aplikacijų buvo atsisiųsta daugiau nei 3 mlrd., kai žemėje gyvena 7 mlrd. žmonių, turbūt yra nepaprastas. Kokia buvo Jūsų verslo pradžia?

– Niekada nebūna, kad pasiseka pati pirma idėja, kartais reikia bandyti ir 50 kartų. Tas projektas ir verslo modelis, kuris dabar mūsų pagrindinis, tikrai nebuvo pirmas. Prieš tai mes išbandėme gal 20 įvairių projektų. Keisčiausia, kad idėja platinti aplikacijas iš pradžių net nebuvo komercinė idėja – tai tebuvo verslo įrankis, testavimo platforma, nes reikėjo išbandyti mobiliuosius žaidimus.

Mobiliųjų telefonų neturėjome, taigi dėdavome savo aplikacijas į svetainę ir dalydavome nemokamai, galėjo siųstis bet kas, kas turėjo mobilųjį telefoną. Mainais prašėme informuoti, ar jos veikia konkretaus modelio telefone. Tai buvo įrankis, kuris per keletą metų išsiplėtė į vieną iš didžiausių pasaulyje aplikacijų platinimo platformą. Netikėtai pradėjo augti vartotojų srautas.

Kai atsirado daug vartotojų, labai daug kūrėjų norėjo prisijungti prie mūsų platformos. Per keletą metų tapus pagrindiniu mobiliųjų aplikacijų platinimo šaltiniu, pas mus lankėsi milijonai vartotojų, buvo šimtai tūkstančių programų kūrėjų, atsirado ir verslo modelis, o mes pradėjome teikti mokamas aplikacijų platinimo paslaugas. Tada atėjo ir investuotojų, mes atidarėme atstovybę Londone, vėliau – Silicio slėnyje.

– Skurdi šalis pasakytų, kad žaidimai – ne tas verslas, kuris valstybę padarytų modernią, stiprią, sveiką. Ką atsakytumėte?

Aš pasiginčyčiau. Kad ir keista, bet didžiausias mobiliųjų žaidimų centras yra Suomija. Suomijoje sukurti šiuo metu pasaulyje žinomiausi, pelningiausi visų laikų žaidimai, pvz., „Angry Birds“, kurio personažai populiaresni už Walto Disney personažus, o kompanijos vertė – keletas milijardų dolerių. Jei prieš penkerius metus Suomija asocijavosi su „Nokia“ ir tai buvo savotiškas Suomijos veidas, dabar abi kompanijos buvo apdovanotos už nacionalinio įvaizdžio kaip žaidimų industrijos šalies formavimą užsienyje. Taigi kuriant žaidimus galima kurti šalies įvaizdį ir gerinti ekonomiką, nes tos kompanijos įdarbina begales žmonių.

– Jūsų kompanijos skyriai yra Silicio slėnyje, Londone, Lietuvoje. Kaip vyksta verslas skirtingose šalyse?

– Lietuvoje pas mus liko mažas skyrius ir labai daug žmonių iš Lietuvos šiuo metu laikinai pervežėme į Silicio slėnį, kad jie bendrautų su vietiniais specialistais, mokytųsi, gautų naujų žinių, nes, norint sukurti gerą filmą, privalai važiuoti į Holivudą. Lygiai taip pat kompiuterių pasaulyje yra Silicio slėnis, kur labai daug dalykų, pažangesnių negu Lietuvoje.

Kita vertus, Lietuvoje labai daug išsilavinusių žmonių, tik jie nelabai žino, kaip tas žinias pritaikyti. Čia grįžtame prie Silicio slėnio modelio – kaip organizuoti, kaip save motyvuoti, kaip iš penkių programuotojų sukurti komandą, kaip vertinti ir pan. Taip slėnyje dirbama jau 50 metų, o Lietuvoje tik pradedama.

– Knygoje „Verslas naujai“ jūs skleidžiate naują požiūrį į verslą, kalbate apie naujus dėsnius. Ar tai taikoma tik IT versle, ar ir tradiciniuose versluose?

– Rašydamas knygą orientavausi į plačiausią ratą. Išvardijau nemažai principų, kurie, mano galva, gali būti taikomi visur. Ir pats pavadinimas „Verslas naujai“ dvigubas, nes norėjau išsakyti dvi pagrindines mintis. Pirma, Lietuvoje verslumui, rinkos ekonomikai tėra 20 metų. Naivu tikėtis, kad per tokį trumpą laikotarpį galime sukurti tokius efektyvius verslus, kaip Amerikoje, kur verslui 200 metų. Lietuviai, kurdami verslą, turėtų pabandyti atsižvelgti į Vakarų modelius, nes daugelis iš jų veiksmingesni. Konkurenciją laimi tas, kuris našiausias ir efektyviausias.

Kita vertus, pasaulyje keičiasi verslo principai, nes ateina IT. Dabar neįmanoma įsivaizduoti tradicinio verslo, kuris neturi informacinio komponento. IT kartu su globalizacija, kitais pokyčiais kartais iš esmės keičia taisykles, prie viso to prisideda naujoviška verslo filosofija. Pvz., anksčiau verslas buvo siejamas su pelno siekimu (bent jau ekonomikos vadovėliuose), o dabar pelnas visur keičiamas į vertės sąvoką, nes vertė nebūtinai yra pelnas. Tai gali būti strateginė vertė, rinkodaros, vartotojų ir pan. Atsiranda verslo instrumentų, leidžiančių užsidirbti iš vertės, kuri kartais galingesnė negu pelno siekimas ir pan.

Kita pavadinimo „Verslas naujai“ pusė sako, kad tiek naujosios technologijos, tiek naujas požiūris į verslą kuria naujus verslo principus ir man norėjosi juos apžvelgti, nes jie Lietuvos verslus gali paversti konkurencingais pasaulyje.

– Turint omenyje mūsų mentalitetą ir tam tikrus baudžiavinius santykius, pastebimus paslaugų, prekybos versle, kiek laiko reikia, kad tai pasikeistų? Kad keistųsi požiūris? Jūs labai gražiai akcentuojate – žmogus vertinamas pirmiausia už idėją, norą įkūnyti ją, o ne pinigais. Bet pas mus iš viso žmogus vertinamas kaip funkcija arba išvis nevertinamas.

– Lietuvoje yra ir labai pažangių verslų, ir nepažangių. Mano galva, čia kaltas ne mentalitetas, o baziniai verslo principai. Pvz., Amerikoje sunkiai įsivaizduojama įmonė, bent jau IT srityje, kur kiekvienas darbuotojas nebūtų ir įmonės savininkas. Ir pas mus taip privalo būti. Jeigu įmonės kažkiek uždirba arba sukuria tam tikrą vertę, kiekvienas žmogus turi gabaliuką tos vertės.

Tai iš esmės keičia motyvaciją, nes žmogus dirba sau, keičia požiūrį į darbą, kolektyvo mikroklimatą. Jeigu „dirbu dėdei“ ir matau, kad mano kolega prie kito stalo nedirba arba dirba blogai, man nuo to nei šalta, nei šilta, aš tai toleruoju – tai jo ir jo vado problema, aš čia niekuo dėtas. Jeigu aš esu bendraturtis, jau visai kitaip žiūriu į savo kolegą ir sakau – arba tu dirbk gerai, arba problema bus sprendžiama, nes tu nedirbdamas kenki ir man.

– Ar į Lietuvą tai atėjo?

– Ateina, bet sunkiai. Vienoje įmonėje, į kurią esu investavęs ir bandau pritaikyti opciono sistemą [kai kiekvienas kompanijos darbuotojas, nuo valytojų iki programuotojų ar viceprezidentų, gauna tam tikrą įmonės nuosavybės dalį – LRT.lt], žmonės nenori pasirašyti. Tai tas pats, kas atsisakyti pinigų. Žmonės nesupranta, kokia to vertė. Jie pripratę, kad bet kokia sutartis – į „vienus vartus“, o darbdavys įpareigos parduoti namą, dūšią, šeimą ir visa kita. Tai baimė, kad bet kas, kas siūloma, yra blogai, nes kaipgi kitaip... Kas man šiaip duotų kažką?

Kartais nesuvokiama, kad darbdaviui naudinga žmogų papildomai motyvuoti, nes tu neuždirbi iš atsėdėtų valandų – tu turi uždirbti iš kokybiško darbo. Kaip gali tikėtis, kad tavo darbuotojas sukurs kokybišką paslaugą arba prekę, jeigu nebus suinteresuotas asmeniškai? Man teko verslą stebėti apie dešimt metų, ir dar praeis10–20 metų, kol sąlygos suvienodės.

– Knygoje skatinate verslininkų veiklą Lietuvoje. Kokių verslų labiausiai reikia?

– Nesu planinės ekonomikos šalininkas. Pasakyti, ko reikia konkrečiai, negalima. Kiekviena sritis turi savo kaštus, kainą, pliusus ir minusus. Tikrai žinau, kad šalis per maža daryti viską. Mes negalime turėti ir gerų laikrodžių gamyklų, ir vyno tradicijų, ir pan. Privalome rinktis specializaciją. Kai jos nėra, šalis per maža sėkmingai konkuruoti.

Antras žingsnis – rinktis tokią specializaciją, ką daugelis užsienio šalių jau sėkmingai daro, neprotinga. Aš gaunu labai daug verslo pasiūlymų, esu gavęs pasiūlymą kurti lietuvišką laikrodį. Tikimybė, kad pasiseks, ne niekinė, bet bandyti konkuruoti su Šveicarija, su šimtametėmis tradicijomis neverta. Neseniai skaičiau, kad buvo bandoma kurti lietuvišką vyną, bet konkuruoti būtų sunku, nes jau yra stipri konkurencija.

– Kur matote perspektyvų?

Mobiliosios technologijos man labai artima sritis. Aš ją ir pasirinkau, nes tikėjau, kad yra tvirtas pagrindas, pvz., elektroninė vyriausybė, lazerinės technologijos, biotechnologijos. Tai keletas pavyzdžių, kur aš tikrai žinau, kad mes turime pasiekimų, gerą bazę, kur galima sukurti keletą stipresnių verslų.

– Jeigu jūsų paprašytų apibūdinti Lietuvą kaip valstybę, kas ateitų į galvą pirmiausia?

– Prieš porą metų Šiaurės šalių premjerų susitikime Davidas Cameronas pasakė, kad anksčiau Lietuva buvo žinoma dėl blondinių ir pigaus alaus, o dabar ji žinoma kaip greičiausio interneto ir mobiliųjų aplikacijų šalis. Iš tikrųjų spartusis internetas yra išskirtinis mūsų bruožas. Dėl pirmos vietos pasaulyje nuolat kovoja dvi šalys – Lietuva ir Pietų Korėja. Pietų Korėja, be abejo, technologijų šalis, kuri prilygsta Japonijai, taigi Lietuva kartais būna pirma, kartais – antra. Pas mus labai daug investuota į mobiliąją ir šviesolaidinę infrastruktūrą ir taip sudarytos labai geros prielaidos kurti modernų verslą.

– Ar įžvelgiate konfliktą tarp nacionalinių valstybių ir tarptautinių verslo subjektų?

– Nesu politikas, kad spręsčiau valstybės lygmeniu, bet konfliktą įžvelgiu. Pvz., daug kalbame apie internetą, kad daug kas elektroninius laiškus rašo nelietuviškais rašmenimis, kad labai daug terminų perimame iš užsienio netgi nebandydami jų sulietuvinti. Viena vertus, negali pykti, nes žmonės sutaupo laiko, tai padeda integruotis į tarptautinę bendruomenę, tarkim, programuotojas iš Ohajo susišneka su programuotoju iš Lietuvos.

Kita vertus, už tai mes mokame nacionalinio identiteto, vertybių kainą. Matyt, galutinis globalizacijos taškas yra visiškai suvienodėjusi bendruomenė, kalbanti viena kalba, turinti vieną vertybių sistemą, turinti labai mažai nacionalinio identiteto bruožų.

Prieš penkerius metus pirmą kartą nuvykau į Dubajų. Naiviai tikėjausi, kad tai labai unikali kultūra, nes buvau perskaitęs, kad negali vaikštinėti trumpomis rankovėmis, su šortais, negali moterims į akis žiūrėti, alaus gerti, fotografuoti ir pan. Atvažiavęs supratau, kad tai tas pats Niujorkas, Londonas ar Vilnius, kad turistai vaikšto su šortais, geria alų, kino teatruose rodomi tie patys Holivudo filmai, yra „McDonalds“, „Coca-Cola“... Suvokiau, kad tai nebėra išskirtinė šalis, kokią tikėjausi pamatyti. Truputėlį liūdna supratus, kad galiausiai visas pasaulis bus toks. Taigi iš tikrųjų toks konfliktas yra.

– Ar negalvojate, kad mūsų statomas Babelio bokštas grius ir gyvenimas Žemėje prasidės iš pradžių?

– Manau, kad traukinį labai sunku sustabdyti. Ekonomikos mastai turi tiek pliusų, kad minusai nepajėgūs to padaryti. Nesiimu klijuoti lipduko, ar tai blogai, ar gerai. Matau traukinį, kuris veža visuomenę į priekį, ir paskutinis taškas yra visiškas supanašėjimas. To bus sunku išvengti.

– Ką galite pasakyti apie socialinę atsakomybę?

– Nesireklamuoju, bet labai nemažai lėšų skiriu pagalbai, visuomeninei veiklai ir pan. Laikausi senos kinų patarlės, kuri sako „duok man žuvį ir aš būsiu sotus vieną dieną, išmokyk mane žvejoti ir būsiu sotus visą gyvenimą“. Taigi kaip verslininkas visur stengiuosi įžvelgti masto ekonomiką. Jei per paskaitas universitetuose bent jau keletas žmonių kažko išmoks ar bent jau imsis kažko, kas atves prie sėkmės, tai bus daug geriau, negu kažkokiam žmogui kažkiek paaukoti ar kažką paremti. Taigi dėl to ir parašyta ta knyga, dėl to skaitau tiek paskaitų, skiriu tiek laiko mentorystei.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...