captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Levickis: kartais tenka pabūti su lašeline, bet poilsio nesureikšminu

Koncertuose svarbi kiekviena detalė, o nepadaryti dalykai yra tarsi dūriai peiliu į širdį. Nors sunku, tobulybės reikia siekti, ypač muzikoje, LRT RADIJUI sako muzikantas Martynas Levickis. Jis teigia poilsio nesureikšminantis, net jei dėl pervargimo kartais tenka atsidurti ligoninėje.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Pradėjote koncertinį turą po Lietuvą – „365“. Ar koncertų bus 365?

– Galima taip pagalvoti, nes koncertuoju nemažai, bet visgi ne kasdien. Šio turo pavadinimas atspindi dienų skaičių metuose. Koncertuose per muziką kalbėsime apie metų laikus. Turo pavadinimas slepia dar vieną paslaptį, susijusią su koncerto formatu. Scena apvali – 360 laipsnių. Ir, kaip mėgstu pajuokauti, 5 laipsnius sudarys magija.

– Jūs – muzikantas su vienu instrumentu, rengiantis koncertus ne jaukioje Filharmonijos salėje, o didžiausiose Lietuvos arenose. Žmonės perka bilietus į koncertus, kai kur bilietų net trūksta. Iš kur toks žmonių susidomėjimas akordeonu?

– Iš mano pusės nemažai padaryta jau nuo 2010 m., kai tapau labiau matomas. Žinoma, nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau ir nusprendžiau aktyviai veikti. Pradinis žingsnelis buvo muzikos mokykloje 1998 m. pradėtos pamokos. Džiaugiuosi, kad viskas vyko stabiliai ir šiandien esame, kur esame.

Ko gero, esu vienintelis instrumentalistas Lietuvoje, galintis pakviesti klausytojus į koncertus arenose. Šiais metais labai pabrėžiu, kad tai koncertas, ne šou. Praėjusiais metais rengėme įspūdingą šou – grojau lovoje, narve, besileisdamas iš labai aukštai. Kiekvienas kūrinys turėjo savitą istoriją.

Šiais metais norime vientisumo. Orkestrui sukurti ir pasiūti balti drabužiai, sukurta balta scena, balti natų stovai, baltos lemputės. Viskas apgalvota, balta, švaru, minimalistiška. Koncertuose turėtų būti daug energijos ir intymumo.

– Prisijaukinote ne tik Lietuvos publiką. Nemažai laiko praleidžiate Azijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje. Kaip jus ten priima?

– Azijoje klausytojų ratas išties auga. Pietų Korėja man pačiam labai patinka, ten teko būti keturis kartus. Spalį Pietų Korėjoje buvau su savo suburtu orkestru. Džiaugiuosi, kad galiu ten nuvykti ne tik pats, bet ir pasikviesti kolegas, su kuriais daug dirbame Lietuvoje. Smagu, kad klausytojų skaičius Azijoje auga, ten mus priima labai mielai.

– Kalbate apie tūkstančius žmonių?

– Taip. Kinijoje turėjau 16 koncertų, tai buvo tūkstantinės auditorijos. Tačiau negaliu sakyti, kad jie mane žino. Esu gana populiarus jų medijoje, kuri yra visiškai kitokia nei ta, kuria naudojamės Europoje. Gaunu žinučių, kad esu populiarus vienoje ar kitoje platformoje, kad mano įrašas ten muša rekordus. Apie tai sužinau atsitiktinai. Vėliau suvokiu, kad gal todėl žmonės ir ateina į koncertus. Bet Kinijoje nesu labai žinomas vardas. Tai, kad į koncertus susirenka tie tūkstančiai, ir organizatorių nuopelnas.

– Ar renkatės, su kuo koncertuoti?

– Kuo toliau, tuo labiau renkuosi, nes reikia labai atsakingai žvelgti į savo laiką. Labai daug dėmesio skiriu idėjai, svarstymui, ar ji man patrauki, kiek noriu bendradarbiauti su vienu ar kitu atlikėju. Sąjunga nebūtinai turi būti tarp instrumento ir kito instrumento. Gali būti instrumento ir aktoriaus sąjunga. Dabar vyksta mano sąjunga su orkestru. Aš daug laimingesnis dirbdamas ir ruošdamas programą su būriu žmonių, o ne vienas.

– Nemažai diskusijų socialiniuose tinkluose sukėlė jūsų pasirodymas su Rusijos armijos Aleksandrovo choru Vokietijoje. Ar sekėte tas diskusijas?

– Natūralu, kad sekiau, nes jos vyko mano „Facebook“ paskyroje. Aš įkėliau tą vaizdo įrašą, bet mano akcentai buvo visiškai kiti. Norėjau pasidžiaugti pasirodymu su prancūzų atlikėja, bet taip, už mūsų buvo Aleksandrovo ansamblis. Jis dar nebuvo sudainavęs dainų apie Krymą, bet tokiame formate nesijaučiau džiugiai. Tačiau dirbant su didžiulėmis kompanijomis kartais negalima pasirinkti. Tenka daryti tai, ką tenka daryti. Visgi su patirtimi ateina ir mokėjimas tokiems dalykams pasakyti „ne“.

– Dabar tam ansambliui pasakytumėte ne?

– Kodėl turėčiau pasakyti taip? Buvau apšalęs nuo to, kas vyko „Facebook“ diskusijose, kaip galima iš karto sukapoti žmogų gyvą. Nedarau iš savęs aukos, stengiausi nepriimti to asmeniškai ir suvokti jų poziciją, kuri man gana artima. Suprantu temos jautrumą, bet šiuo atveju reikia suprasti pilną kontekstą. Nemanau, kad meną reikia politizuoti, nors šis mano pasakymas visiškai netinka Aleksandrovo ansamblio atveju – jų menas yra politizuotas.

– Grįžkime prie koncertų Lietuvoje. Kokias emocijas po jūsų koncerto turėtų išsinešti klausytojai?

– Koncertas bus tarsi kelionė per visas dienas, visus metų laikus. Manau, kad kiekvienas turės galimybę praeiti per visus savo atsiminimus, per visą gyvenimą. Tokia turėtų būti nuotaika. Tarp manęs ir orkestro bus daug dinamikos, vyraus intensyvus ryšys.

– Viename interviu sakėte, kad koncertui pasibaigus dažnai jaučiatės nelaimingas – net jei salė ploja, jaučiatės pavargęs, nusivylęs savimi. Ar labai smulkmeniškai žiūrite į kiekvieną detalę?

– Tikrai galiu sureikšminti mažus dalykus, kurie man po to neduoda ramybės. Nežinau, kodėl taip yra, gal tai genai. Man rūpi kiekviena detalė. Kiekvienas nepadarytas dalykas man yra dūris peiliu į širdį. Tačiau reikia išmokti su tuo gyventi, nes nesame tobuli. Galima tik siekti tobulybės, ypač jos reikia siekti muzikoje, bet tai sunku.

– Ar jums toli iki tobulybės?

– Manau, kad labai toli.

– O kelias link jos ilgėja ar trumpėja?

– Negaliu pasakyti. Tarkime, šiais metais jis sutrumpėjo, kitais metais gal dar sutrumpės. Šį mėnesį galiu jaustis arčiau tobulybės, bet rytoj tas kelias gal dvigubai pailgės, nes galiu pervargti, susirgti. Tai lemia daug veiksnių.

– Jūsų instrumentas nėra lengvas, sveria beveik 20 kg. Tai reikalauja ir daug fizinių jėgų?

– Akordeonui reikalinga atrama, kurią suteikia kojos, todėl geriausia groti sėdint. Tačiau kalbame apie didelį koncertą, vykstantį arenoje. Grosiu ne vienas, o su orkestru, kuriam ir diriguosiu. Be abejo, aš noriu stovėti, dėl to tenka ištverti peties ar nugaros skausmą, bet nėra taip blogai.

– Jūsų laukia turas, bus ne vienas koncertas. Esate minėjęs, kad mažai miegate, labai anksti keliatės, šventinis laikas išvargina. Kaip atstatote jėgas?

– Įvairiai. Kartais draugai nuveža į ligoninę ir tenka statyti lašelinę. Buvo keli tokie kartai, tai labai padeda. Nesureikšminu poilsio. Žinau, kad pirmos sausio dienos bus laisvos ir kaip nors jas išnaudosiu. Gal nuvažiuosiu į SPA, pasimėgausiu masažais, baseinu, atpalaiduojančia fizine veikla. Gal nueisiu į koncertą. Man tiek pakanka, tikrai neplanuoju atostogų kur nors Tailande.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...