captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: ko gero, laukiate žinios, kokia bus žiema?

Lietuvoje baigiasi pirmoji gruodžio dekada, gali būti, kad mes esame dar vienos žiemos kovos už savo būtį liudininkai. Tikrai – ne taip paprasta žiemai. Tik mums atrodo, kad ji ateina kada panorėjusi, kad įsiveržia ir sukuria savo tvarką. Kur ten...
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Žiema, kaip ir vasara, yra tikrasis metų laikas. Taigi – ji turi niekur nerašytą teisę laiko pasiimti iš rudens ir pavasario. Ko gero, daugelis mūsų prisimena žiemas, kurios trukdavo ne trejetą mėnesių, kaip sako kalendorius, o ketvertą ar net penketą. Sunkios jos būdavo, užtrukdavo iki balandžio vidurio...

Tačiau dabar viskas kitaip, dabar gal tik iš pavasario ji kartais atsignyba savaitę kitą, o rudeniui netgi leidžia įsibrauti į gruodį. Šiemet vaizdas panašus: iki šiol regime laukuose besimaitinančias pempes, želmenyse žoliaujančias žąsis.

Ką tik dar žydėjo lauko augalai, ypač dirvonuose tarpstančios svėrės. Beje, tarp susivijusių, jau žiemai pasiruošusių žolių tikrai rasite žydinčias našlaites, žliūges. Negi tai žiemos ženklai?

Čimčiakas. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Kur jau ten žiemos... Žiemą turi būti žiema. Jūs, ko gero, lauktumėte patvirtinimo, kokia ji bus. Mes jau minėjome, kad ji nebus labai šalta, orai vis keisis, vyraus atlydžiai. Aš tikrai nepavydžiu sinoptikams, kurie turės narplioti kasdien vykstančius orų pokyčius. Gerai, kad galima nesakyti „sniegas“ ar „lietus“, o pasitenkinti bendruoju „kritulių“ terminu. Taigi – labai dažnai regėsime kritulius.

Na, ačiū, ko jau ko, bet vandens turime iki valios, tik dabar, vos atvėsus, upės per porą pirštų nužemino savo potvynių horizontus. Ežerai – taip pat.

O kaip ten ledas? Prieš keletą dienų lankiausi prie ežerų, tvenkinių – mačiau, kad vėjo nepasiektuose užutekiuose jau žvilga ledelis su jame įšalusiais vandens lelijų lapais, su kitais augalais. Tiesa, didžiosios vandenų platybės bangavo, bangose suposi gulbės ir antys, iš toli baltavo didieji dančiasnapiai.

Ar tai, kad paukščiai neskuba iškristi, nėra koks nors ženklas?

Vargu... Gali būti, kad jie mėgaujasi paskutinėmis akimirkomis savo gimtuosiuose vandenyse. Štai bet kada naktį gali spustelėti keleto laipsnių šaltukas ir paukščiams teks skristi.

Bet netoli. Jie iš pradžių lėks į didesnius, paskui – į pačius didžiausius, taigi – vėliausiai užšąlančius vandens telkinius. Dar matysime jų blaškymąsi ir naujų, kad ir laikinų, namų paieškas.

Būkite geri, žiūrėkite visi, nes kas ten žino – galbūt paukščiams reikės ir mūsų pagalbos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...