captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įvardijo galimas V. Putino ir B. al-Assado susitikimo pasekmes

Vakarų pasauliui gali tekti sutikti su idėja palikti Basharą al-Assadą valdžioje, jei Rusijos taikos planas Sirijoje judėtų pozityvia linkme, jei pasitvirtintų, kad Vladimiro Putino ir B. al-Assado susitikimai buvo sėkmingi, o opozicinės grupės Sirijoje gali rasti bendrą kalbą. Taip LRT RADIJUI sako Harvardo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių instituto profesorė Margarita Balmaceda. „Negaliu atmesti, kad B. al-Assadas savanoriškai sutiktų pasitraukti iš valdžios, bet įsivaizduoju, kad jis visais įmanomais būdais bandys joje likti. Ir šiuo metu nematau, kad Vakarai šiam klausimui turėtų didelę įtaką“, – svarsto politologė.
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

– Apie slaptą V. Putino ir B. al-Assado susitikimą lapkričio 20 d. nėra daug informacijos, bet jei galėtume spekuliuoti, apie ką galėjo diskutuoti šie du lyderiai? Ar jus nustebino susitikimas?

– Aš ir nustebusi, ir ne. Nustebusi dėl to, kad susitikimas buvo slepiamas, apie jį atskleista tik jam įvykus. Bet kartu aš nesistebiu, nes, jei pažvelgtume, su kuo B. al-Assadas kalbėjosi nuo konflikto pradžios 2011 m., pamatytumėme, kad Rusija buvo viena iš nedaugelio šalių, su kuriomis B. al-Assadas palaikė ryšį. Nuo konflikto pradžios jis Siriją paliko tik du kartus: abu kartus 2011 m. ir 2012 m. jis lankėsi Rusijoje. Taigi nestebina, kad šią savaitę B. al-Assadas su V. Putinu sutiko susitikti ir trečiąjį kartą.

Apie ką jie galėjo kalbėti per susitikimą? Atsižvelgiant į tai, kad vėliau V. Putinas susitiko su Irano ir Turkijos vadovais, galima numanyti, kad pirmadienio susitikimu su B. al-Assadu jis norėjo gauti tam tikrą pritarimą iš Sirijos lyderio politiniam procesui, kurį bandė pristatyti ir suderinti susitikime su Irano ir Turkijos vadovais. Taigi idėja buvo sukurti sąlygas politiniam dialogui, kurio priešakyje stovėtų Rusija.

– Kaip reikėtų vertinti šį naują Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimą? Santykiai tarp Irano ir Rusijos nestebina, tačiau prieš keletą metų buvo iškilusi net ir karinio konflikto grėsmė tarp Rusijos ir Turkijos. Tad kas pasikeitė per tuos metus?

– Įdomus klausimus. Iš tiesų prieš dvejus ar pusantrų metų Turkija ir Rusija turėjo labai rimtą konfliktą, kilusį dėl Rusijos karinio lėktuvo numušimo Turkijos teritorijoje. Visą šį incidentą vėliau lydėjo Rusijos Turkijai paskelbta ekonominė blokada ir turizmo blokada. O tada 2016 m. vasarą šalių santykiai staiga atšilo.

Tai galima paaiškinti pirmiausia tuo, kad tiek Rusija, tiek Turkija dalijasi bendrais ekonominiais interesais. Antra, ekonominė ir turizmo blokada tikrai padarė įtakos Turkijos ekonomikai ir Ankaros sprendimui atkurti santykius su Maskva. Ir trečia, tai liečia politinius interesus. Nors Turkija yra NATO narė, turi dvilypius santykius su Vakarais plačiąja prasme, Europos Sąjunga ir pačia NATO, dabar kyla nesutarimų dėl NATO karių Turkijoje.

Taigi Turkijos vadovui de facto sąjunga su Rusija ar stiprus komunikacijos kanalas su Rusija leidžia išlaikyti balansą santykiuose su Vakarais. Tai labai svarbus elementas. Antra, net neabejoju, kad Recepas Tayyipas Erdoganas siekia padidinti Turkijos tarptautinį svorį, o užimdamas svarbų vaidmenį sprendžiant Sirijos klausimus, R. T. Erdoganas gali tai padaryti. Būtent ši Rusijos iniciatyva jam suteikia progą ir sceną pasireikšti.

– Kokią įtaką Turkijos santykiai su Rusija gali padaryti Ankaros santykiams su NATO? Ar dėl to turėtų sunerimti NATO ir galbūt Donaldas Trumpas?

– Manau, kad NATO turi būti sunerimusi, nes iš esmės Turkija žaidžia dvigubą žaidimą. Atsižvelgiant į visus procesus regione, Turkija yra NATO narė, bet tuo pačiu metu ji kolaboruoja su Rusija. Tai iš tiesų kelia nerimą žinant bendrą NATO poziciją dėl Rusijos. Manau, į šiuos Rusijos ir Turkijos santykius NATO turi pažvelgti labai atsargiai, kaip ir visi Vakarai.

Kalbėdama apie D. Trumpą, būčiau atsargi, nes, jam tapus JAV prezidentu, šalies užsienio politika pasuko mažiau aktyvia kryptimi. Kai kurie sakytų, kad JAV Valstybės departamentas praktiškai sugriautas, manau, tai per stiprūs žodžiai, bet akivaizdu, kad Valstybės departamentas tampa mažesnis ir mažiau aktyvus, o tai atveria naujų galimybių Rusijai. O šiuo atveju, tardamasi dėl Sirijos su Turkija ir Iranu, Rusija bando užsitikrinti tvirtesnes pozicijas regione.

Atsižvelgiant į JAV poziciją Artimuosiuose Rytuose, situacija, kai Rusija imasi lyderystės sprendžiant Sirijos klausimą, turėtų kelti nerimą NATO. Ar nerimauja D. Trumpas, nesu tokia tikra, nes, deja, nei jo, nei Valstybės departamento pozicija ryškiai nepabrėžia, koks reikalingas JAV vaidmuo tarptautinėje diplomatijoje.

– V. Putinas B. al-Assadui sakė, kad karinė kampanija Sirijoje eina į pabaiga. Ar tai reiškia, kad režimas, žinoma, su Rusijos pagalba, laimėjo karą? Ar vis dėlto sukilėliai dar turi jėgų ir galimybių priešintis?

– Labai įdomu stebėti, kaip Rusija kelis kartus pabrėžia apie artėjančią Rusijos karinės kampanijos pabaigą, bet tuo pačiu metu, dar lapkričio 23 d., pradeda naują karinę kampaniją prieš „Islamo valstybės“ kontroliuojamas teritorijas Sirijoje. Taigi manau, kad toks Rusijos pareiškimas yra ne tiek apie realią padėtį Sirijoje, kiek politinis pareiškimas, kuriuo bandoma pasiųsti žinią, kad atėjo laikas artėti prie konflikto atomazgos ir jo užbaigimo, kad reikia pasiekti susitarimą tarpininkaujant Rusijai.

– Rusija dėjo daug pastangų, kad apsaugotų Sirijos režimą, bet tarptautinis spaudimas pašalinti B. al-Assadą iš valdžios yra gana didelis. Ar Rusijai vis dar svarbu išsaugoti B. al-Assado režimą, ar tarptautinė bendruomenė sutiktų su idėja palikti B. al-Assadą valdžioje?

– Manau, kad Vakarų pasaulis nebūtinai nori sutikti su šia idėja, bet jam tą gali reikėti padaryti, jei Rusijos taikos planas Sirijoje judėtų pozityvia linkme, jei pasitvirtintų, kad susitikimai Sočyje buvo sėkmingi, o opozicinės grupės Sirijoje gali rasti bendrą kalbą. Tuomet Vakarams gali nieko kita nelikti, tik sutikti, kad B. al-Assadas pasiliktų valdžioje.

Nepamirškime, kad Rusija turi veto teisę Saugumo Taryboje, kad ji kelis kartus vetavo rezoliucijas dėl cheminių ginklų panaudojimo Sirijoje tyrimų. Negaliu atmesti, kad B. al-Assadas savanoriškai sutiktų pasitraukti iš valdžios, bet vis dėlto įsivaizduoju, kad jis visais įmanomais būdais bandys likti valdžioje. Ir šiuo metu nematau, kad Vakarai šiam klausimui turėtų didelę įtaką.

– Bet ar Rusija vis dar suinteresuota išsaugoti B. al-Assadą, kaip režimo lyderį?

– Ne, nebūtinai. Manau, kad Rusija gali lygiai taip pat sėkmingai savo įtaką išlaikyti bendradarbiaudama su kitu valdžią įgavusios grupės nariu. Bet tokiu atveju Rusijos diplomatai turėtų atsižvelgti į tai, kaip bus sunku įtikinti B. al-Assadą pasitraukti savanoriškai. Nemanau, kad Rusija būtinai nori išlaikyti B. al-Assadą valdžioje, bet jie visiškai situacijos Sirijoje nekontroliuoja, tad ir diktuoti sąlygų negali.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...